Tai paskutinis interviu ciklo su stipriomis Lietuvos moterimis pašnekesys. Šį kartą viena ryškiausių pramogų pasaulio moterų DELFI skaitytojus sutiko įsileisti į scenos užkulisius ir pateikė ne vieną per ilgus metus išmoktą pamoką.
– Neseniai grįžote iš atostogų Kipre, kur turite savo namus. Ar pailsėjote?
– Taip, žinoma, pailsėjau. Atostogos buvo tokios, kokios man ir patinka, – tingios, kai nekeli sau ypatingų užduočių kažką pamatyti, pažiūrėti, kažkur nuvažiuoti, nes beveik viską šioje saloje esame apvažiavę. Tiesiog saulė, jūra – toks paprastas režimas, kokį tempą susigalvoji, tokiu ir gyveni. Nori – maudaisi, nori – nieko nedarai. Taip dvi savaites ir atostogavome.
Šis laikas tikrai neprailgo, nes tu važiuoji pailsėti į savo namus, o ne kur nors į viešbutį, kur viskuo pasirūpinama už tave. Čia mes gyvename naminiu ritmu, tai reiškia, kad patys ruošiame maistą, lengvai rūpinamės ūkiu, nes tai yra mūsų ūkis. Toks ritmas skiriasi nuo viešbutinio paprasto gulėjimo. Be to, dvi savaitės nėra daug, kai intensyviai dirbi visus metus.
– Ar atostogaujate tik kartą per visus metus?
– Oi ne, aš sau leidžiu daugiau. Mano sutuoktinis dėl darbų atostogas sau leidžia rečiau, o aš stengiuosi ištrūkti bent porą kartų per metus.
Mums abiem patinka taip atostogauti, dėl tokio tingaus ritmo ginčų nekyla. Kartais mano vyras nori netgi dar tingesnio būdo negu aš pati. Bet tikrai šiuo klausimu nekonfliktuojame.
– Tikriausiai grįžusią jus iškart įsuko darbų sūkurys. Kas dabar pareikalauja daugiausia jūsų laiko ir energijos?
– Darbai kaip visada: spektakliai, įgarsinimai. O pagrindinės užduotys dabar – pasiruošimas didiesiems koncertams, kurie vyks gruodžio mėnesį. Tokios apimties koncertų, kaip ruošiamas šis Auksiniu vadinamas turas, kuris vyks didžiosiose salėse, aš dar neturėjau.
Tai bus retrospektyva viso to, ką aš dariau daugiau nei 20 metų, kiek esu scenoje. Bus surinktos mano žinomiausios dainos, scenoje bus daug daugiau muzikuojančių žmonių, gyva grupė, Vytauto Lukočiaus orkestras ir visiškai kita vizualizacija, negu įprasta matyti mano koncertuose, nes tai yra didžiulės scenos, didžiulės salės.
Nors jaudulio šiek tiek yra, bet aš pakankamai pasitikiu savimi šioje srityje, todėl drąsiai priimsiu šį iššūkį ir tikiuosi sulaukti daug žiūrovų. Tikiu, kad visi klausytojai gerai mane pažįsta, atsitiktinių nebus. Manau, kad kartu mes tikrai patirsime puikių pojūčių ir emocijų.
– Ar tokio masto koncertai buvo jūsų svajonė, ar tam tiesiog pribrendo laikas?
– Aš nesu tokia drąsi, kad būčiau apie tai svajojusi. Apskritai gal šiek tiek atsargiai žiūrėjau į šį dalyką, bet buvau įkalbėta, sutikau su tokia idėja. Pagalvojau – kada gi dar, jeigu ne dabar, juolab yra jubiliejinė proga, apvalus skaičius ir tai geras būdas pasitikrinti save, kiek esu padariusi, kiek esu įdomi klausytojams. Be to, gal tai ir bus vienintelis kartas.
– Esate ne vienu talentu apdovanota moteris, užsiimate ne viena veikla. Kuri sritis artimiausia jūsų širdžiai?
– Negalėčiau išskirti vienos srities. Garsinimas yra mielas ir man įprastas darbas, tą aš darau seniausiai, jeigu palygintume su mano aktoryste, kuri atsirado visai neseniai, arba dainavimu, kuriuo aš užsiimu jau daugiau nei 20 metų. Tiesiog garsinimas man yra įprasta, lengva ir paprasta, to aš dar negalėčiau pasakyti apie, sakykim, dainavimą scenoje, nes, visų pirma, tai man yra didžiulė atsakomybė. Tai daryti man kur kas sudėtingiau.
Be to, man labai svarbi nuotaika, kurią aš pati sugebu sukurti scenoje, ir tai, kuo aš galiu patraukti klausytoją. Tai svarbu žmonėms, kurie myli ne tik save, kurie ne tik mėgaujasi savo buvimu scenoje ir dainavimu, o tiems, kurie iš tikrųjų jaučiasi atsakingi prieš klausytoją, kad tai nebūtų daroma tik šiaip sau ir kad tai sukurtų tam tikrą nuotaiką. Aš labai noriu, kad klausytojas išeitų patyręs labai gerų emocijų, man tai yra labai svarbu. Tai yra didelė atsakomybė, todėl aš nepavadinčiau šios veiklos lengva, man ji yra sudėtinga. Taip, ši sritis miela, bet ji atsakinga.
– Esate labai reikli sau, nieko nedarote paviršutiniškai. Ar būna, kad rezultatas jums patiktų visu 100 procentų?
– Jokiu būdu. Būtų keista, jei visada būčiau patenkinta, esu pakankamai savikritiška ir puikiai pastebiu savo klaidas. Manau, kad tą mato ne tik klausytojas. Ir tikrai žinau, kada gali būti gerai.
Bet kartais geros emocijos, kai koncerte pavyksta sukurti tam tikrą nuotaiką ir jo pabaigoje tu jauti savo klausytoją, kad jam iš tikrųjų buvo gera, tada tai visus nepasitenkinimus savimi ir didelius priekaištus sau kažkiek atperka.
– Ar galite atskleisti, kada jums būna sunkiausia, jaučiate didžiausią įtampą, netgi stresą?
– Labai sunku pasakyti. Manau, kad įtampą, stresą gali jausti įvairiose situacijose. Ir kai ištinka bėdų šeimoje, artimųjų rate, ir darbo metu, jeigu kas nors nevyksta taip, kaip tu nori. Stresų būna įvairių ir niekada nepasakysi, kada yra sunkiausia. Nes darbe sunkiausia būna vienais atvejais, namie – kitais. Yra įvairių priežasčių, dėl ko gali jaustis blogai.
Žinoma, baisiausias dalykas yra artimųjų žmonių nesėkmės, ligos, bet su tuo susiduria absoliučiai visi žmonės ir visi su tuo tvarkosi taip, kaip sugeba. Aš pati esu labai jautri, netgi kartais sakyčiau, kad per daug jautri. Manau, kad tokiais atvejais reikia mokėti tvarkytis su savo emocijomis, aš pati to dar nemoku, bet mokausi taip, kaip ir dauguma žmonių.
Paprasčiausia, bent jau man, tokiais atvejais, kai pasidaro visiškai blogai, pamėginti save įtikinti, dar ir dar kartą kartoti, kad tai tikrai nėra pats blogiausias variantas, kad tu nesi pats nelaimingiausias žmogus, kad aplink yra kur kas daugiau žmonių, kuriems yra kur kas blogiau. Kai tu tai suvoki, nustoji savęs gailėti arba imi gailėti mažiau, nes tada nustoji būti pasaulio bamba, pačiu svarbiausiu ir pačiu nelaimingiausiu asmenimi.
– Gal yra kita jūsų pusė, kurios žiūrovai nemato?
– Be abejo, scenoje mes būname šventiškesni, labiau pakylėti, mėginame atrodyti ir geresni, ir gražesni negu gyvenime, ir aš manau, kad tai yra ne tik apie mane, o apie visus žmones, kurių darbai susiję su viešuma, kurie lipa į sceną.
Aš nekalbu apie spektaklius, ten tu kuri tik personažą, tai darai arba talentingai, arba ne, bet tai jau kiti dalykai. Bet scenoje, kai tu esi savimi, kai dainuoji, tu jau nebesi personažas. Savo koncertų metu aš labai daug bendrauju su publika, nes man tai atrodo būtina, aš niekada nemokėjau tiesiog atsistoti ir dainuoti dainą po dainos, be jokių pristatymų, iš to išsivynioja labai šiltas ir nuoširdus kontaktas su žiūrovais. Man tai labai svarbu.
Manau, kad aš sugebu būti pakankamai nuoširdi, tai yra didelė dalis tikrosios manęs ir žiūrovas tai puikiai jaučia. Taigi aš nesu kardinaliai kitokia scenoje, nei kad aš esu gyvenime. Manau, kad jei teisingai save pateiki, nesimaivai, nemėgini piešti kažkokio savo paveikslo, žiūrovas puikiai jaučia tą nuoširdumą ir tai paperka.
– Nors sakote esanti jausminga, turite tvirtą charakterį. Be to, šalia jūsų – toks pat vyras. Ar tikrai esate pora, kurioje dominuoja abu, ar taip atrodo tik iš šalies?
– Man labai sunku pasakyti, kaip atrodo iš šalies ir kaip žmonės vertina. Taip, aš visada atrodžiau tvirta ir stipri. Bet aš nežinau, iš kur tas įspūdis dėl nepalenkiamos nuomonės ar kažkokios stiprybės. Tai tiesiog toks įvaizdis – tvirtos, kietos, galbūt netgi aikštingos moters. Labai sunku pasakyti, bet jeigu taip atrodo iš tos šalies, galbūt taip ir yra.
O vyras, be jokios abejonės, yra stipri asmenybė, tvirtas, valingas žmogus. Gyvenant santuokoje yra derinamasi. Tai, kad mudu atrodome turintys tvirtas nuomones ir nepalenkiami, dar nereiškia, kad mes visą laiką nuo ryto iki vakaro pešamės, ginčijamės, aiškinamės ir mėginame vienas kitam nenusileisti. Taip netvertų jokia santuoka. Mums šeimoje irgi tenka nusileisti. Jeigu mes to nebūtume per tiek metų išmokę, tai, ko gero, mes nebebūtume kartu. Santuoka yra ir kompromisų, ir tolerancijos menas. Kitaip, manau, negyventų jokia pora.
– Sutinkate su posakiu, kad tai sunkus darbas?
– Taip, man patinka šis posakis. Galbūt skamba kvailai ir daugelis žmonių nesutinka, sako: koks čia dar darbas? Bet aš nebijau taip sakyti todėl, kad tai iš tikrųjų nėra paprasta. Na, o jeigu žmonės nenori dirbti šito darbo, tai rezultatai yra akivaizdūs.
– Tiek Lietuvos, tiek užsienio pramogų pasaulius vis drebina skyrybų skandalai, o judu esate viena ryškiausių ilgamečių tokio pasaulio mūsų šalyje porų. Gal galite pasidalinti laimingo santuokinio gyvenimo receptu?
– Įvairių krizių esame išgyvenę ir mes. Be to, manau, kad skyrybų yra ne tik pramogų pasaulyje, tiesiog pramogų pasaulio skyrybos yra nušviečiamos, apie jas daugiausia girdima. Skiriasi ir kitų profesijų žmonės ir ne mažiau. Visi esame žmonės ir visi turime savo sugebėjimų ar nesugebėjimų, noro ar nenoro gyventi santuokoje ir mokytis šito kompromisų meno. O krizių turi visi.
Aš pavydžiu tiems žmonėms, kurie labai drąsiai teigia, kad jų gyvenimas yra pasaka, kad jie nesipyksta, nekonfliktuoja, neturi vienas kitam nieko prikišti. Jeigu taip iš tikrųjų yra, tai aš jiems tikrai pavydžiu. Tačiau dažniausiai man būna sunku tuo patikėti. Kaip rodo pavyzdžiai, kartais tie žmonės, kurie labai aktyviai ir garsiai apie tai kalba, po poros ar kelerių metų kažkodėl skiriasi. Taip kad kartais geriau patylėti ir mažiau kalbėti apie didelius džiaugsmus, kad paskui nereikėtų prabilti apie dideles bėdas.
– Vis dėlto kalbama, kad tik pramogų pasaulyje tiek daug pagundų: vakarėlis veja vakarėlį, o kur dar gerbėjų dėmesys ir kt., tad paslysti kur kas lengviau.
– (Juokiasi). Čia vėl taip tik įprasta galvoti. O kodėl tų pagundų daugiau? Jeigu gerai pagalvotume, tai ir ne pramogų pasaulyje daugybė tarnybinių romanų, lygiai taip pat, kaip ir skyrybų. Ir žmonės yra žmonės visuose pasauliuose – ir pramogų, ir ne pramogų, su tais pačiais jausmais. Ir nereikia būti pramogų pasaulio atstovu, stovėti scenoje ar būti dažnai fotografuojamam, kad tų pagundų staiga tau atsirastų daugiau. Manau, jei tu norėsi ir būsi linkęs, tų pagundų susirasi bet kur. Apsukti galvą tau gali bet kaip ir bet kur, bet kokiu būdu.
O visi tie paviršutiniški flirtai yra visiškai nereikšmingas dalykas. Jeigu tu juos labai sureikšminsi, į juos labai reaguosi, tai žinoma, bus labai sudėtinga gyventi. Aš labai džiaugiuosi, kad mes per laiką į visa tai išmokome žvelgti netgi šiek tiek su humoru, patraukti vienas kitą per dantį, nekreipti dėmesio į apkalbas, kurių yra pačių įvairiausių. Tiesiog sugebėti į jas pažvelgti pro pirštus ir su tam tikru humoru. Patikėkite, tada yra labai paprasta.
O dėl pasitikėjimo, tai arba tu nori pasitikėti žmogumi, arba nenori. Jeigu pasitikėti žmogumi nenori, tu jį sekiosi, klausysiesi visų apkalbų, ištisai priekaištausi ir gadinsi gyvenimą ne tik jam, bet ir sau.
Aš manau, kad jeigu iš tikrųjų ateina kritinis momentas, kai santykiuose kažkas lūžta, ar ateina rimti kiti santykiai, visa tai turi būti išsiaiškinta, o visi tie smulkūs dalykėliai yra tiesiog juokingi, ir ačiū Dievui, kad mes su Arūnu nelabai į tai kreipiame dėmesį. Mes išmokome tolerancijos ir kur kas paprasčiau žiūrėti į dalykus, kurie, iš pirmo žvilgsnio, atrodo labai reikšmingi, o bendrame kontekste, santuokos kontekste, jie yra tiesiog smulkmenos.
– O dėl šeimos galėtumėte atsisakyti pramogų pasaulio ir scenos?
– Ačiū Dievui, kad niekada nebuvo tokio reikalo. Aš nelabai įsivaizduoju, ką reiškia atsisakyti mėgstamos veiklos dėl šeimos ir kodėl taip turėtų būti. Man labai gaila moterų, kurios yra susidūrusios su tokiomis problemomis, bet aš pati – atvirkščiai – visada buvau skatinama užsiiminėti kokia nors veikla, dėl to niekada nebuvo kilę problemų.
O tos moterys, kurios lieka namuose tariamai dėl šeimos, manau, tai daro be reikalo. Tas jų pasididžiavimas yra laikinas arba kyla iš to, kad moteris neturi labai įdomios veiklos, nemato savęs kažkur kitur, neįsivaizduoja, kaip save realizuoti, na ir tada puola į šitą gelbėjimosi laivą – aš už tai reikalinga šeimai, vaikams, mano šeima kiekvieną vakarą gauna karštą vakarienę ir netgi karštus pietus.
Iš pirmo žvilgsnio, viskas atrodo gerai, bet aš manau, kad vaikai visada labiau didžiuojasi tėvais ir netgi mamomis, kurie yra įdomūs ir reikšmingi visuomenei, kurie turi įdomius darbus. Taip, jiems smagu gauti karštą vakarienę, bet moraline prasme mama-namų šeimininkė praėjus kuriam laikui nebus taip įvertinta, kaip mama, kuri kažką yra pasiekusi visuomenine prasme. Duok Dieve, jeigu pati moteris dėl to jaučiasi puikiai ir nemeluoja, kad jau to pakanka, bet man kartais atrodo, kad tai yra tiesiog bėgimas nuo savęs ir mėginimas save pateisinti.
– Ačiū už pokalbį.