Pateikiame ištrauką iš Audronės Urbonaitės naujos publicistikos knygos „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
********************
Įžanga
„Žiniasklaidos kaltė dėl viešosios sąmonės lėkštumo labai didelė. Jokios teorijos, jokių samprotavimų apie gilesnes visuomenės raidos tendencijas žiniasklaidoje nerasi. Užtat ir lieka linksminimas, liūdinimas, gąsdinimas, intrigavimas, bukinimas – tai, su kuo susiduriame kasdien.“
Filosofas Arūnas Sverdiolas
„Televizija ir apskritai žurnalistika žmogų labai alina: kasdien duodi ir duodi konvejeriui, o pats iš nieko negali pasiimti. Kartais ima atrodyti, kad net žodžių tekstams pradeda trūkti.“
Televizijos žurnalistė Irmina Frolova
„Laikraščio leidyba kai kuo panaši į dulkių valymą: kai švaru, niekas nemato; kai purvais apauga – neveikia paaiškinimas, kad prieš n dienų buvo švaru.“
„Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė
„Kvaile tu, vyk mane greičiau iš savo blokinio butelio susmirdusiame Žlobine, kol nenufotografavau tavo aptrupėjusių sienų ir nuskelto klozeto. Ir neapjuokiau ant visos Lietuvos, iš kur tave viktorėlis išgrūdo apgaule, kad netrukdytum jo vyriškiems politiniams ir nuosavo klyno planams... Ji nuoširdi, todėl neveja. Ji tiki, kad aš, moteris, suprantu jos skausmą. Aš ne moteris. Aš – žurnalistė.“
Rašytoja Audronė Urbonaitė, novelių romanas „Posūkyje – neišlėk“
Kompleksai
Nuskaidrėjimas: prisiliurlinau per daug kavos
Šią savaitę turiu temperatūros, todėl rašau idealistinę knygą apie tai, ką patyriau dirbdama redakcijose (pradėjau savaitraštyje „Kalba Vilnius“, „Atgimimo“ redakcijoje dirbau nuo antrojo numerio, o šiuo metu esu „Lietuvos ryto“ specialioji korespondentė).
Galva karščiuoja: bandau prisimint, ką jaučia sąžiningas (nerasi nė vieno, kuris savęs tokiu nelaikytų) žmogus, atsidūręs besikeičiančių žiniasklaidos principų bei internetinių technologijų maišalynėje. Tai asmeninės patirties knyga apie pasitikėjimą, išdavystes, traumas, padarytas kitiems, nevilties ir išdidumo akimirkas.
Taip pat – apie moters bandymą išlikti humaniškai itin nehumaniškoje profesijoje. Naivi knyga, bet šiuo metu svarbi, kai niekas netiki niekuo, o žurnalistai yra priversti rinktis, ar dar pajėgia būti tuo keistu padaru. Gal vėliau rasiu tikslesnį žodį.
Nevisavertiškumo kompleksas: dublis
Ar būti žurnalistu – tai pražudyti sielą? Jeigu Jūs nebuvote pas Obamą, o aš buvau, ar tai reiškia, kad mano pasakojimas apie jį iš tiesų yra objektyvus? Tai reiškia tik kad aš jį taip mačiau. Ir neturėjau komandos, kuri tokiam interviu būtų surankiojusi informaciją iš anksto (pagrindinių pasaulio dienraščių redakcijos komandą turi ir neįsivaizduoja, kad rašantis korespondentas visą informaciją rinktų pats, nes jis – ne visažinis).
O jeigu Obama manęs neįsileido? Esu bloga paparacė, kuri nesugebėjo įlipti pro langą? Ne, tai reiškia, kad mano žiniasklaidos priemonei nerūpi Obama. Bet dar labiau reiškia, kad Obamos spaudos tarnybai nelabai svarbi mano žiniasklaidos priemonė.
Bet gal jį būtų galima nupirkti, jeigu nusisamdytum kokį banką?
Pigiai juokauju, bulvariškai.
Todėl ir nevažiavau pas Obamą – kad gėdos nepatirčiau.
Užtat buvau pas Leną Lolišvili, Uspaskicho žmoną Svetlaną ir žmoną Jolantą, Almą Adamkienę, Žagarės čigonę Lijaną, Gražiškių senolį, kuris savo kieme išsidrožė Basanavičių, bet prie jo prikibo inspektorius ir už gamybinę veiklą liepė susimokėti mokesčius. Dviejų žmonių – aktoriaus Algimanto Budraičio ir signataro Vytauto Landsbergio – namuose buvau penktą ryto. Ir ką: jiems tapo lengviau?
Abejoju.
Vienas mano draugas, dirbęs žurnalistu, metė šį užsiėmimą, kad nesijaustų prostitute, dainuojančia pagal reklamos davėjų natas. Taip, mes be jų – niekas: subliuškęs nulis.
Tai kodėl jūs tikite grožio klinikų mitais: interviu su savininku buvo užsakytas! O aukštuomenės vakarėliais irgi tikite? Sveikinu, atvykote į perkamos reputacijos kliniką!
Bet kuo aš nepatenkinta? Juk nerašiau apie pono v. kliniką, kad man pusvelčiui padidintų papus (atsiprašau, jeigu ten didina arba mažina ką nors kita). Jeigu reikėtų užsisakyti reklamą, nesurinkčiau nė laidotuvių skelbimui: štai kuo aš nepatenkinta.
O kiti šitai sugeba. Jie vis dar žurnalistai.
Visavertiškumo kompleksas: dublis
Dabar, kai plakuosi tarp žurnalistikos ir rašytojavimo, labiausiai pasaulyje man patinka iškrypėliai.
Reikia pavyzdžio? Aną savaitę septintą ryto, kai kompiuteriai dar
neapgulti, atidariau duris redakcijos salėje (kartu sėdi laikraštininkai ir interneto svetainei rašantys žurnalistai, 40 žmonių vienoje patalpoje) ir atsitrenkiau į pornuchą – lentą, kurioje pramogų skyrelio darbininkės buvo užsirašiusios svarbiausius savaitės darbus: bunkė 18.00, klubas, adresas; daina bosas, krokodilo rankinė, 35 tūkst. Lt; petruškevičius, kokarda, adresas; bilevičiūtė, papai, tv.
Jeigu nebūtų reikėję skubiai užbaigti klaikios prievartavimo istorijos, kurioje du galvijai be smegenų iš Biržų apylinkių kankino neįgalų berniuką, o vietinės socialinės tetutės bijojo jį užstoti, būčiau prileidusi kelnes iš juoko: mano kolegės, interneto mergaitės, užsibrėžė įvykdyti penkmečio planą. Ir įvykdys.
Nes žino, kur kreiptis, – į petruškevičių ir didelių apimčių savininkes.
Kai naujųjų laikų žurnalistės savo šedevrus įkels į laikraščio internetinę svetainę, šimtai profkininkų bei provincijos kirpėjų bus užganėdinti. Daugybė nevilties ir nedarbo išvargintų žmonių atsidarinės savo kompiuteriuose bukas antraštes ir net nesupras, kad jų spustelėjimas neša reklamos pinigus – juo didesnius, kuo debilesnis teksto pavadinimas.
Jie nebus net girdėję, kad teksto skaitomumas matuojamas mechaniniu skandalingos antraštės spustelėjimu, o ne tuo, kiek laiko praleido žmogus skaitydamas tekstą. Ir niekam nerūpės, ką skaitytojas, IT auka, mano apie turinio beviltiškumą.
Šitoks „pramogavimo“ būdas interneto erdvėje analitinius ar šiaip protingesnius straipsnius per dešimt minučių beviltiškai nustumia ekrane žemyn, nes turinį diktuoja kompiuterinė programa: ko žmonės neskaito, tas nėra verta dėmesio.
Todėl kartais mėgstu elgtis isteriškai: sakau komplimentus bukiausioms televizijų laidoms, gramatines klaidas tiražuojančioms interneto svetainėms (nėra tiek kalbos redaktorių, kurie sugebėtų išgaudyti klaidas iš kosminiu pagreičiu tiražuojamų nesąmonių: pastangų juk nereikia – copy paste judesys, paskubomis pakeista antraštė, ir žinutė apie kurio nors vagies žmonos aksesuarą arba pisuarą jaudina neįgaliųjų protus).
Kvailių man negaila: tegul onanizuojasi. Bet gaila vaikų, kurie įtraukiami į misių konkursus jau darželyje.
Taip pat išduočiau arešto orderius tiems televizijų prodiuseriams, kurie į kas antrą laidą kviečiasi būrėją vaivą, būrėją svetlaną, būrėją olegą – iš artimojo ar tolimojo užsienio, kad pasakytų, kurio politiko nerinkti, nes žvaigždės jam ne tą rodo.
Rodau televizijoms trijų pirštų kombinaciją.
Pati retsykiais toleruoju specifinį pramogavimo būdą: lankausi kviestiniuose pobūviuose, kad geriau galėčiau įsivaizduoti iškrypimų rūšis. Kvietimus siunčia kaip žurnalistei. Nenutuokia, kad pasaulį vertinu rašytojos akimis – fiksuoju kompleksų atmainas. Apsimetimų įvairovę. Maivymosi skirtingumus. Begėdiškumo rūšis. Pigų ir brangų paperkamumą. Lindimą uodegon be muilo. Nusišnekėjimą. Didybės formas. Sandorių vibracijas.
Visada buvau stebėtoja.
Nemanau, kad šitas laikas, kai gyvename ir stebime mes, kuo nors ypatingas: „Daržininkės (taip klasikinės filologijos studentes seniokišku spigiu balsu tituluodavo L. Valkūnas), nuo romėnų laikų žmonės nepakito nė per nago juodymą! Pakito tik išraiškos formos.“
Humanitarais lotynistais aš tikiu: jie paprastai seni ir – teisūs.
