Retas nėra vaikystėje ko nors kolekcionavęs, vieni rinkdavo kramtomosios gumos popierėlius, kiti tvarkingai į albumus klijuodavo saldainių pakuotes. Dabar, kai aplink supa tiek daug daiktų ir viską gali gauti vos vienu kompiuterio mygtuko paspaudimu, toks pomėgis praranda populiarumą – rodos, beprasmiška kaupti kalnus eksponatų, kurių gamybai pabaigos nebesimato. Tačiau vis dar yra mohikanų, kurie gali ištisas valandas aiškinti kolekcionavimo tikslą – jis yra pats procesas.
„Ir kolekcionavimas gali turėti baigtį, kai surenki visą kolekciją. Šiais laikais gali ją pilną ir nusipirkti. Bet šio pomėgio esmė yra pats procesas: ieškai, randi, deriesi, perki, mainai ir galiausiai tvarkingai įsidedi į tam skirtą vietą“, – pasakoja penkiolika metų Panevėžio kolekcininkų klubui vadovaujantis 65-erių Vidmantas Kazlauskas.
Jau šešerius metus kiekvieną sekmadienį jis organizuoja bendraminčių susitikimus. Į juos su savo turtu nuolat susirenka kone keturios dešimtys užkietėjusių Aukštaitijos kolekcininkų. Panevėžio klubas jų vienija dar dvigubai daugiau.
„Tarp mūsų narių yra ir paprastų darbininkų, ir gydytojų, ir teisininkų, ir politikų. Daugiausia tai vyresnio amžiaus vyrai, jaunimo sulaukiame labai mažai – tik vieno kito“, – pripažįsta V. Kazlauskas.
Derėjosi metus
Kolekcionavimas, anot jo, iš tiesų nebėra toks populiarus, kaip tada, kai pats būdamas septintokas ėmė kaupti pirmuosius pašto ženklus. Būdamas paauglys rinkdavo viską, ką tik gaudavo. Dabar pusės amžiaus pomėgį išsaugojęs vyras tik nusišypso kalbėdamas apie tokį kolekcionavimą, mat šis užsiėmimas reikalauja daug rimtesnio pasirengimo.
„Kolekcijai reikia paruošti tinkamas sąlygas – neturi būti drėgmės, svarbi aplinkos temperatūra. Pavyzdžiui, albumas su pašto ženklais turi stovėti stačiai, kad neliktų jokių įspaudų, bent kartą per mėnesį perverčiu ir pravėdinu rinkinį. Vaikystėje imdavau bet kokius ženkliukus, kad ir apdriskusius, o tikras kolekcininkas jų būklę labai rimtai įvertina, apžiūri visas eksponato puses“, – aiškina klubo vadovas.
Kartais, anot V. Kazlausko, tokius daiktus tikrinti tenka net su rimtais ekspertais. Brangius ženklus įsigyti ketinantys kolekcininkai nepagaili ir didelių pinigų patvirtinti savo lobio autentiškumui. Tokias paslaugas, pasak V. Kazlausko, teikia firma Vokietijoje. Tačiau būtent retenybių ieškojimas ir veda šiuos žmones į priekį. Klubo pirmininkas prisimena, kaip metus vargo, kol nusipirko 1937 m. Latvijoje išleistą Dainų šventės pašto ženkliuką su lietuvių tautiniais drabužiais. Panevėžietis ne kartą važinėjo derėtis dėl šio eksponato į Rygą ir vis grįžo tuščiomis.
„Jei tai būtų kokia Ramygala, tai ko nevažinėti, o čia į Rygą. Jau susitari su pardavėju, nuvažiuoji, o jis ima ir persigalvoja. Ką gi, kalbiesi iš naujo ir vėl į kelią“, – šypsosi išlauktą ženkliuką visgi nupirkęs vyras.
Saugosi ilgapirščių
Svarbų latvišką ženkliuką Vidmantas įsigijo už šimtą eurų. Panašia kaina kolekcininkas įvertino ir dar vieną sau itin brangų eksponatą, kurį atsinešė parodyti į pokalbį. Tai – 1921 m. mažu tiražu išleista lietuviška futbolo taisyklių knygelė.
„Kolekcionuoju viską, kas susiję su futbolu, tokiems eksponatams atskirą kambarį esu įrengęs, – pasakoja tikras šio sporto šakos aistruolis, Velžio seniūnijos sporto metodininkas, nors jo tikroji profesija agronomas. – Šitą knygelę pirkau iš kito kolekcininko, istorijos mokytojo. Jis iš vaikų mokykloje kažkada sulaukė tokio radinio ir man pasiūlė.“
Panevėžiečio lobynuose atvirukai su senojo Panevėžio vaizdais, pašto ženklai, pinigai, ženkliukai, senos knygos. Ypatinga V. Kazlauskui ir beveik 300 senovinių Panevėžio atvirukų kolekcija. Šiuo turtu jis kartais dalijasi net su Panevėžio kraštotyros muziejumi. Dalis šių eksponatų pateko į knygas.
„Čia atnešiau tik krūvelę tų atvirukų, kaip ir viso kito, po dalelę. Taip esame įpratę, kai renkamės į susitikimus sekmadieniais. Atsinešame tai, ką galime išmainyti, ko patiems nebereikia“, – sako V. Kazlauskas, viešai parodantis vos kąsnelį savo brangių kolekcijų. Šis pomėgis itin vilioja nedorėlius, todėl daugelis kolekcininkų vengia viešumo.
„Man pačiam neteko nukentėti nuo sukčių ar vagių. Bet buvo atvejų, kai į klubo susitikimus įsisuko ilgapirštis: kiloja kiloja viską ir, žiūrėk, kažkas dingo“, – pasakoja Vidmantas.
Todėl ne visus savo eksponatus rimti kolekcininkai laiko net ir namie. Dalį jų ir V. Kazlauskas saugo banko seife. Labai retai, anot jo, apie savo pomėgį giriasi paveikslų rinkėjai, kurių taip pat yra Panevėžyje.
Kolekcijai – atskiras būstas
V. Kazlauskas savo pomėgiui skyrė atskirą būstą. Taip net ir žmonai neužkliūva, jei sutuoktinio lobiai ima virsti per kraštus. Vienu metu jis rinko rašiklius, bet peržengęs kelių šimtų eksponatų kolekciją, liovėsi ir viską išpardavė.
„Pamačiau, kad man šitos kolekcijos per daug, nebėra kur dėti. Sukonstravau specialius laikiklius, bet jau vietos joms trūko ir lentynose“, – pasakojo panevėžietis.
Dėmesio tokiam pomėgiui iš tiesų reikia nemažai. Kolekcininkai ne tik kas savaitę lankosi savo klubuose, gėrybių jie medžioja ir kitų miestų ar net šalių bendraminčių susirinkimuose. V. Kazlauskas – dažnas svečias Rygos kolekcininkų klube, kuris gausiai buriasi didžiuliame mokyklos pastate.
„Latvijoje tai vis dar gana populiaru. Kai renkasi Rygos klubas, kolekcijomis nuklojamas visas mokyklos pastatas. Visam pasaulyje mūsų dar yra daug. Jei kas kur nors apsilanko, nuvažiuoja, vieni per kitus kažko užsiprašome parvežti, surasti – tai dinamiškas, įdomus ir azartiškas užsiėmimas“, – tikina Vidmantas.
O paskutinis jo sumedžiotas lobis – dar vienas senojo Panevėžio atvirukas. Daug dalykų dabar kolekcininkai susiranda paprasčiau – internetu. Taip lietuviai jau pasiekia ir kitų valstybių bičiulius, pasipildo savo kolekcijas amerikietiškais, vokiškais siuntiniais.
„Labai daug mūsų renka euro monetas. Vienas klubo narys turi beveik visų šalių piniginę kolekciją, tetrūksta Monako monetos, bet jos išleista nedaug ir rasti labai sunku. Net ir lietuviško euro „Ačiū“, kuris sulaukė didžiulio dėmesio, jau nebe taip lengvai gausi – išleido jų apie pusę milijono ir visas nusėdo į žmonių rankas. Juk smagu net ir nekolekcionuojant tokį egzempliorių turėti“, – sako Panevėžio kolekcininkų klubo vadovas, pats surinkęs apie šimtą išskirtinių lietuviškų eurų.
Daugiausia V. Kazlausko klubo nariai, kaip ir jis pats, renka ženkliukus, pašto ženklus, pinigus, atvirukus, knygas, kai kas bokalus, butelių kamštukus. Vienas kolekcionuoja netgi skutimosi peiliukus, jų dabar gaminama rinkoje labai mažai, todėl minėtas žmogus ieško seniau pardavinėtų variantų.
Miesto praeities sergėtojai
Paklaustas, ar negaila tiek laiko ir jėgų daiktams, Vidmantas tvirtina, kad tik dėl to tai ir vadinama pomėgiu. Šeima su tokiu jo užsiėmimu jau seniai susitaikiusi, o sūnus kartais irgi padeda tėvui kažką naujo rasti, gauti.
„Labai džiugu, kai į mūsų klubą ateina nariai su vaikais. Gal jie tuo kartu tik pažais, padūks, o gal ir susidomės, ką mes čia veikiame, pradės kažką patys rinkti“, – kad kolekcionavimas Panevėžyje dar taip greit nenunyks, viliasi V. Kazlauskas.
Su savimi šis vyras dažnai turi krūvelę ne pačių rečiausių, kol kas dar didelės vertės neturinčių pinigų ar kitų daiktų. Juos klubo pirmininkas visada padovanoja tam, kurio akyse pamato norą pradėti kolekcionuoti. „Vieną kitą banknotą gaus, o paskui gal ir trečio ims ieškoti“, – savo taktiką atskleidžia Vidmantas.
Jis neabejoja, kad kolekcininkų klubo veikla naudinga ir pačiam miestui. Kiekvienais metais ši organizacija leidžia savo atvirukus, kuriuose dažnai panaudoja Panevėžio vaizdus, svarbius įvykius. Šiemet kolekcininkai savo klubą žada pagerbti specialiu ženkliuku ir kalendoriuku. V. Kazlauskas savo kolekcijoje turi krūvą kalendoriukų su Panevėžio vardu – kitokių savininkui nereikia. Šiuose popierėliuose – buvusio miesto pramonės milžino „Ekrano“ gamyklos vaizdai, Panevėžio gatvės, Laisvės aikštė ir netgi miesto politinio gyvenimo atspindžiai. Didžioji dalis jų išleisti po Lietuvos nepriklausomybės.