Kodėl biro avižos
Iš ankstyvojo pokario laikų man labiausiai įsiminė tada labai populiari dainuška:
Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių vienų.
Lauke paliktos avižos byra,
Už darbadienius nėra grūdų.
Ji bene labiausia atspindi to laiko kaimo būseną, jo dvasią. Mintyse taip ir matau mūsų buvusios žemės vakarinėje dalyje, už rūsių, nedidelius žemės gabalėlius, kuriuose rudenį pūdavo nepjautos avižos. Atrodė, kad kažkas jas tyčia paliko, ar užmiršo, greičiausiai vis pritrūkdavo laiko ir žmonių joms nupjauti ir suvežti į kluonus. O gal nebeužtekdavo ir pjovėjų, nes rugpjūtį skubėdavo nukirsti dar nepribrendusius rugius ir juos iškulti – mat, taip daryti vertė komunistinė valdžia.
Prisimenu, vasaros pabaigoje buvau nuėjęs į vadinamą Jonauskinę, brigados centrą, kur tada buvo suvežti paskubom nupjauti rugiai ir buvo skubama juos iškulti. Prisimenu, kaip tada apie dūzgiančią kuliamąją slampinėjo kostiumuotas, su tokia apranga iššaukiančiai atrodantis LKP Telšių rajono partijos komiteto sekretorius Kazbaras ir prižiūrėjo čia dirbančius kolūkiečius. Kazbarą čia daug kas pažinojo, nes jis buvo kilęs iš gretimo kaimo, iš neturtingos šeimos ir po tarnybos sovietinėje armijoje, kur buvo užsitarnavęs viršilos laipsnį, greitai kilo tarnybos laiptais ir tapo labai svarbiu partijos veikėju.Taigi Kazbaras visą dieną čia uoliai budėjo. Nors ir keiksnojo tą prižiūrėtoją, žmonės elgėsi santūriai, kantriai dirbo savo darbą, bet visų veiduose matėsi nepaslepiama mintis, kad jie niekada nebūtų taip darę – geru oru būtų nupjovę visus javus, suvežę juos į daržines, o tik paskui, gavę kuliamąją, susikvietę į talką kaimynus, būtų pradėję kulti gerai išdžiūvusius javus. Bet štai dabar partijos atsiųstas Kazbaras liepė daryti priešingai. Mat, reikėjo skubiai vežti grūdus valstybei. Gal taip reikalavo partija, o gal tik patys rajono vadovai norėjo pasižymėti – tapti pirmūnais. Ar kas liks patiems žemdirbiams – niekam nerūpėjo. Svarbu – grūdai – valstybei! Toks tada buvo mestas šūkis. Tai gerai rodė, kad kolūkiečiai nėra savarankiški, kad juos valdo partija. O kolūkiečiai, visi kaimo žmonės, tada tarsi liko už valstybės ribų, kaip kokie pašaliniai.
Toje pačioje Jonauskinėje, nuo tremties pabėgusių šeimininkų paliktoje sodyboje, jos erdviame tvarte, buvo laikomos kolūkio karvės. Galima sakyti, kad tai buvo karvės – kankinės. Mat kasmet joms buvo paruošiama mažai pašarų, tikriausiai niekas ir neskaičiuodavo, kiek jų žiemą prireiks, matyt, buvo vadovaujamasi atsainiu požiūriu – gal užteks... Bet kaip visada pavasarį jų pritrūkdavo, kolūkio valdžia iš visur sugraibydavo net šiaudus, prašydavo, kad duotų kolūkiečiai, bet ir tie pavasarį dažnai nebeturėdavo, prašydavo paskolinti ir kaimyninių ūkių, pas kuriuos pasirodydavo esanti ta pati bėda.
O negaudamos šieno, ar net prasčiausių pernykščių šiaudų, išbadėjusios karvės ėmė staugti, baubti, kasdien vis garsiau,vis baisiau, gąsdindamos arčiau gyvenančius žmones. Tačiau kaip nors joms padėti niekas negalėjo. Jei taip būtų buvę dabartiniais laikais, greit prisistatytų gyvūnų globėjai ir taip kenčiančius gyvulėlius iš tokių nerūpestingų šeimininkų tuoj atimtų, bet tada tokios įstaigos dar nebuvo, o ir sekretorius Kazbaras, paskubom prakūlęs keletą tonų rugių raudonajai gurguolei, šiame kolūkyje net akių nerodė, kenčiančioms karvutėms, matyt, neįstengė kaip nors padėti.