Julia Pastrana gimė kalnuotoje Vakarų Meksikoje 1834 m. Ji užaugo tik iki 1,38 m, svėrė 50 kg, bet didžiausią smalsumą ir nuostabą žmonėms kėlė tai, kad visas jo kūnas, išskyrus delnus ir pėdas, buvo apaugęs plaukais. Juliana gimė su hipertrichoze (padidėjusiu viso kūno plaukuotumu) ir pakitusiais veido bruožais – masyviu žandikauliu, storomis lūpomis, labai iškilia kakta, išlenktais antakiais, kreivais dantimis ir neįprastai didele nosimi, rašoma thevintagenews.com.
Motina buvo įsitikinusi, kad dėl keistos dukters išvaizdos kaltos antgamtinės jėgos, o vietinės meksikiečių gentys vertė bėdą pavidalus keičiantiems vilkolakiams (naualli), kurie neva sukeldavo apsigimimus arba būdavo kalti dėl negyvų kūdikių gimimo.
Vaikystę Julia praleido našlaičių prieglaudoje, o dėl neįprastos išvaizdos tapo vietos garsenybe. Išgirdęs apie neįprastą mergaitę vietos gubernatorius ją pasiėmė, kad jam tarnautų ir linksmintų. Jo namuose Julia gyveno, kol sulaukė 20 m., paskui nutarė grįžti į savo gentį.
Bet gimtojo krašto ji taip ir nepasiekė, nes keliaudama susipažino su amerikiečiu cirko savininku M. Ratesu, o šis įkalbėjo ją tapti artiste. Greitai ji ėmė dalyvauti pasirodymuose kartu su keistuolių šou ir cirkais JAV bei Europoje.
Julia buvo vadinama moterimi beždžione ir dama babuine. Ji debiutavo 1854 m. Niujorke, Brodvėjuje, Gothic Hall salėje – vilkėjo raudoną suknelę, dainavo ispaniškas dainas ir šoko. Į jos pasirodymus suplaukdavo minios žmonių, kurie norėjo pamatyti „moterį lokę iš Meksikos tyrlaukių“, kaip ją pristatydavo.
Viename to meto laikraštyje apie ją rašė: „Neįprasto sutvėrimo akys šviečia intelektu, o žandikaulis, nelygios iltys ir ausys yra šiurpiai atstumiantys... praktiškai visas kūnas padengtas ilgais, žvilgančiais plaukais. Šios pusiau žmogiškos būtybės balsas harmoningas, romus, (ji) kalba ispaniškai.“
Idėją, kad Julia – pusiau žmogus, iškėlė gydytojas Alexanderis B. Mottas. Jis ją apžiūrėjo ir paskelbė, kad ji – žmogaus ir orangutango hibridas. Beje, tuo metu orangutangai buvo laikomi laukiniais, primityviausiais primatais, pasižyminčiais pavojingu seksualumu. Julios pasirodymų organizatoriai visaip palaikė šią teoriją ir pabrėždavo jos kitoniškumą – rašė, kad ji kilusi šakniakasių indėnų genties, kurie yra pikti, nepaklusnaus būdo, gyvena su žvėrimis ir turi su jais intymių santykių.
Iš tiesų Julia buvo geros širdies, švelni moteris. Ji buvo apsišvietusi, labai mėgo skaityti, pati išmoko dainuoti ir šokti, kalbėjo anglų ir dar dviem kalbomis. Moteris mėgo keliauti, gaminti, siūti. Julia norėjo dalyvauti medicinos tyrime, kad gydytojai ištirtų retą jos būklę, kuri tuometinei medicinai buvo didžiulis galvosūkis.
Prieš atvykstant į Europą Julia ištekėjo už tuometinio savo agento Theodoro Lento, tiesa, jų santuoka įvyko slapta. Daugelis manė, kad moteris tekėjo iš meilės, o Theodoras vedė, norėdamas pasiimti sau visą uždarbį. Viename interviu žurnalistams Julia sakė atstūmusi 20 jai besipiršusių vyrų, nes jie buvo nepakankamai turtingi.
1857 m. Leipcige (Vokietija) Julia atliko specialiai jai sukurtą programą. Afišose ji buvo pavaizduota gana groteskiškai – lūpos padažytos ryškiai raudonai, panašiai kaip radikaliose tuometinėse afroamerikeičių nuotraukose. Kai vokiečiai pamatė Pastraną, ji ir jos šou jiems pasirodė visiška beskonybė. Žiūrovai ėmė šėlti, padėtis tapo nevaldoma, policijai teko nutraukti pasirodymą. Po to incidento Julia eidavo į sceną atrodydama diskretiškiau.
1860 m. būdama Maskvoje ji pagimdė berniuką, kuris mirė po dviejų dienų. Praėjus trims dienoms po sūnaus mirties pasimirė ir pati Julia. Paskutiniai jos žodžiai mirties patale buvo tokie: „Mirštu laiminga. Žinau, kad mylėjau save.“
Julios vyras, agentas pardavė žmonos ir kūdikio kūnus rusui anatomijos profesoriui Sukolovui. Jis balzamavo kūnus ir ėmė juos rodyti žmonėms. Išgirdęs, kiek pinigų pelno profesorius, Th. Lentas pareikalavo gražinti jam kūnus. Jis įdėjo juos į stiklines dėžes ir apie šešerius metus vežiojo juos po pasaulį, rodydamas žmonėms.
Vienos kelionės metu jis sutiko moterį, kuri irgi sirgo hipertrichoze, todėl buvo labai panaši į Julią. Th. Lentas pasinaudojo proga ir ją vedė, o paskui pristatinėjo kaip Julios seserį.
Jis paslėpė balzamuotus kūnus ir ėmė meluoti, kad Zenora ir Julia – tas pats asmuo. Po Zenoros mirties jis toliau rodė jos mumifikuotą kūną pasirodymuose, eksponavo parodose.
Vėliau balzamuotais kūnais susidomėjo ilgapirščiai ir kūnai atsidūrė Norvegijoje. 1967 m. juos surado policija. Kūnai buvo laikomi Oslo universiteto saugykloje, o 2005 m. meksikiečių menininkė Lauren Anderson Barbata parvežė Julios kūną į Meksiką. Ji sakė „New York Times“ korespondentui: „Manau, ji nusipelnė atgauti orumą ir savo vietą istorijoje bei pasaulio atminty.“ 2013 m. vasario 12 d. J. Pastraną palaidojo.
