Mergina prisipažįsta nesitikėjusi, kad per penkias minutes mokyklos lygio konkursui sukurta daina sulauks tokio populiarumo.
„Viskas išaugo į tokį burbulą...“ – nusijuokia dainininkė, šio etapo nelaikanti sėkmės viršūne. Veikiau – tarpine stotele tarp ten, kur yra, ir kur norėtų būti.
Veržėsi groti
Susitikimo vietą Vilniuje leidžiu išrinkti Ramintai.
„Prisitaikysiu“, – pasiūlau. Iš tiesų šiek tiek pagudrauju: vienokie ar kitokie pašnekovo pasirinkimai leidžia jį artimiau pažinti. Dar ruošdamasi pokalbiui pastebėjau, kad daugumoje interviu su Bjelle dominuoja šmaikštumas ir lengvumas. O juk veide – daugiau spalvų, pažvelgi į akis ir matai, kad jos netuščios.
„Gal neatsiveri žurnalistams?“ – įsibėgėjus pokalbiui pasiteirauju.
„Kalbu kaip visada, tačiau daugelis paprastai klausinėja paviršutiniškų dalykų“, – tikina Raminta.
Susitinkame knygyne esančioje jaukioje kavinukėje. Ant staliuko – puodelis žaliosios arbatos, puodelis kapučino. Išsitraukiu diktofoną, Raminta – savąjį, kuriuo įrašinėja repeticijas.
„Ar galiu pažiūrėti? – paprašo. – Labai domiuosi jais, man šiuo metu tai aktualu.“
„Ar tiesa, kad savo giminėje vienintelė mokaisi profesionaliosios muzikos?“ – pasidomiu mums benagrinėjant savo „žaisliukus“.
„Iš dalies taip. Be manęs, dar pusseserė Dovilė Filmanavičiūtė, Lietuvai žinoma kaip „Miss Sheep“, yra vokalistė. O daugelis kitų giminaičių – gabūs, muzikalūs, bet profesionaliosios muzikos nesimokę. Mažai mūsų giminėje menininkų. Viena sesė studijavo matematiką, kita – mediciną, o abu tėvai taip pat baigę tiksliuosius mokslus“, – pasakoja dainininkė.
„Taigi, kai buvai dar visai mažytė, tėvai pastebėjo tavo muzikinius gebėjimus ir...“ – tyčia stabteliu, laukdama, kad Raminta pratęstų populiarų scenarijų.
„Ne, viskas ne taip, – nusijuokia ji. – Paprastai rūpestingi tėvai nori vaikus kuo nors užimti, tai ir pasiūlė į muzikos mokyklą. Dar ragino pirmosios darželio auklėtojos, pastebėjusios, kad klausą turiu. Įsibėgėjus mokslams, mama su tėčiu kartais kamantinėdavo, ar nemesiu. O aš užsispyrusi, maištaujanti buvau: įkišote, tai ir užbaigsiu – vis atsakydavau.“
Raminta neprisimena nei nuobodžių muzikos pamokų, nei griežto tėvų verdikto: išmok groti tą pratimą, tik tada galėsi eiti į lauką. Tėvai niekada nevertė groti. Priešingai, būtent jiems kartais tekdavo pristabdyti dukters užsidegimą.
„Turėdavau prašyti, kad išleistų dainuoti į kai kuriuos koncertus, – šypsosi Bjelle. – Dabar puikiai suprantu, kodėl tam prieštaraudavo. Juk dėl koncertų ir mokslai nukentėdavo, ir neišsimiegodavusi būdavau.“
Į visus gyvenime iškilusius „stop“ ženklus Raminta reaguodavo, bet niekada jų nelaikė kliūtimi. Labiau – troškimų stiprumo išbandymu ar gyvenimo pamoka. Dainininkė įsitikinusi: jeigu labai kažko užsinorės, tikrai gaus.
Vietoje maišto – pokalbis
„Gal dėl to, kad šeimoje esi jauniausia, palepina šiek tiek?“ – paerzinu.
„Niekas per daug nelepino. Svarbu ne tik siekti, bet ir mokėti tai daryti. Manau, kad gyvenime nėra itin didelių kliūčių. Tas pačias didžiausias, kurių neįstengiame perlipti, dažniausiai susikuriame patys, – tiki Bjelle. – Atsimenu, kaip kartą su savo merginų grupe norėjau groti draugės vestuvėse. Mamai ši idėja labai nepatiko, nenorėjo išleisti. Tada sėdėjau, kalbėjausi su ja. Pasakiau, kad puikiai suprantu, dėl ko ji nerimauja, išvardinau, ko greičiausiai baiminasi, išsakiau savo nuomonę, pagrindžiau ją. Kalbėjomės kaip du protingi suaugę žmonės. Ir ji išleido. Manau, visai kitoks būtų buvęs rezultatas, jeigu būčiau elgusis kaip daugelis šiandieninių paauglių: rėkusi, priekaištavusi, reikalavusi. Visada ėjau per pokalbį. Norint, kad pasisektų, svarbu pateikti stiprius argumentus, pelnyti tėvų pasitikėjimą ir jų nenuvilti.“
„O gal taip pat svarbu turėti supratingus tėvus? Nekontroliuojančius, pasitikinčius...“ – provokuoju atvirumui.
„Tiesa“, – pritaria. Baigusi muzikos mokyklą Raminta ilgai svarstė, ką daryti: tęsti mokslus vidurinėje ir paskui įgyti „normalią“ specialybę ar stoti į konservatoriją. Pasiguodusi tėvams, kad nežino, kaip pasielgti, išgirdo: „Mes taip pat nežinome. Tai tavo gyvenimas, tad galime tik patarti.“ Dainininkė iki šiol labai gerbia tėvus už pasirinkimo teisę.
„Sunku buvo nuspręsti?“ – pasmalsauju.
„Nelengva, – prisipažįsta ir netrukus paaiškina: – Man žiauriai patiko mokykla, kurioje mokiausi, nenorėjau išeiti. Bet būna toks jausmas, kad nebetelpi ten, kur esi, kad ir kaip gerai būtų. Tada nebelieka nieko kito, tik palikti patogias vietas ir sekti savo troškimais.“
Diriguos chorui
Atsisveikinusi su klasės draugais, R. Naujanytė iš Ukmergės išvyko į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją mokytis chorinio dirigavimo. Pasirinktos specialybės studijas šiuo metu tęsia Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kas rytą ji eina į paskaitas, vykstančias sename pastate, „saugomame“ pelėdų skulptūrų. Į rankas paima dirigento lazdelę ir...
„Pasijaučiu kaip Hario Poterio“ filme“, – nusijuokia Raminta.
Pasirinkta specialybė labiausiai ją žavi tuo, kad apima daugybę sričių, taip pat ir psichologiją. Dirigentas turi ne tik suprasti, kaip dainuoti, bet ir perteikti emociją orkestrui, kad šis grodamas ją perteiktų publikai. Tai nelengva. Tačiau būtent tada, kai sunku, Ramintai sekasi geriausiai – jai reikia iššūkių. Dainininkė nusijuokia prisimindama vis dar vyraujančius stereotipus apie dirigentus. Girdi, nieko nereiškia atsistoti ir pamosikuoti rankomis, bet kas gali tai padaryti.
„Tačiau jeigu nieko nėra galvoje, rankose taip pat nieko nebus. Jos tik maža priemonė, tarsi priminimas, o visa paslaptis tai, ko žiūrovas nemato“, – paslaptingai prityla Raminta.
Kurdama negalvoja apie stilių
„Kaip ir dainoje „Brolužis“?“ – pratęsiu pokalbį.
„Iš tiesų brolio neturiu, – atsako paklausta, kaip pavyksta kaskart dainuojant šią dainą taip nuoširdžiai įsijausti. – Tačiau visą gyvenimą buvau lydima asmenybių, kurios man buvo lyg broliai. Kurdama šią dainą pirmiausia mąsčiau apie narkotikus vartojančius žmones. Jie man – tarsi kariai, nuolat kovojantys tarp savo apsisprendimų, save kaltinantys, parklumpantys ir vėl iš naujo besikeliantys. Ilgai mąsčiau, kaip žmonėms pasakyti, kad nevartotų. Arba kad ištikus pirmai nesėkmei nevažiuotų į užsienį palikę šeimas, o dar kartą kabintųsi, bandytų. Tiesmukiškai kalbėti nemėgstu, todėl rinkausi simbolius. Tikra Lietuva man asocijuojasi su seselėmis, broleliais, trobomis. Man graži ir iškalbinga ta senoji lietuvių liaudies muzika. Gal dėl šių simbolių dainą priėmė kaip patriotinę, o gal tuo metu visiems to reikėjo.“
„Savo muzika balansuoji tarp dainuojamosios poezijos, roko ir populiariosios muzikos, – pastebiu. – Daugelis baimintųsi nuklysti būtent į popmuziką.“
„Kurdama negalvoju apie stilių, niekada nesistengiu į vieną ar kitą įsisprausti. Mąstau apie tai, kas man gražu. Taip, man patinka popsas, bet kas čia blogo? – stebisi Bjelle. – Blogai tai, kad mūsų šalyje didžioji dalis popmuzikos yra neskoninga, kvaila, buka ir įkala visiems žmonėms į galvą, kad ji yra būtent tokia apskritai. Daug kokybiškos muzikos žmonių nepasiekia, nes jos netransliuoja nei radijas, nei televizija. Kažkada mąsčiau: o jeigu taip imti ir per televiziją rodyti vien tik prasmingas, kultūrines laidas, linksmas, bet ne banalias. Manau, mūsų visuomenė tada tikrai būtų kitokia.“
„Bet niekas nežiūrėtų“, – primenu vyraujančią nuomonę. „Žiūrėtų, nes nieko daugiau nerodytų, taigi neturėtų kito pasirinkimo, – gina savo mintį. – Žinoma, taip elgtis nedemokratiška. Bet juk būtent dabar taip ir elgiamasi – rodomos vien tik kvailos, banalios laidos, jokio kitokio pasirinkimo.“
Tarsi iš kito pasaulio
R. Naujanytė dažnai pasijunta, tarsi gyventų kitokiame pasaulyje nei daugelis kitų žmonių. Kartais dėl to būna sunku, nes jaučiasi nesuprasta, o kartais, priešingai, laiminga, matydama, kiek aplink spalvų, galimybių, įvairovės. Neslepia, kad piešia.
„Ypač kai būna liūdna arba norisi atsipalaiduoti, – patikslina. – Kai buvau paauglė, tėvams susiruošus keisti tapetus, su trimete dukterėčia pasidalinome erdvę ant sienų ir visą išpiešėme, taip pat ir radiatorius. Nesistengiau atvaizduoti nieko konkretaus: žmonių siluetus, abstrakcijas, taip pat prirašiau įvairių frazių. Šie tapetai mano kambary taip ir liko iki šiolei.“
Suklūstu: kokių frazių?
„Na, kurios man įstringa. Pavyzdžiui: „Mus ne duona, o žvaigždės augina“ arba „Esu ne tas, kas buvau, o tas, kas būsiu“. „Paveikslą verta piešti ir dėl vienintelio savo žiūrėtojo – dėl savęs paties“ – tai kinų patarlė. „Svarbu jausti meną savyje, o ne save mene“, – vardija Raminta.
Patinkančias mintis ji išsirenka iš perskaitytų knygų, užrašų, galiausiai – kalendorių. Kai kurios iš jų tam tikrais gyvenimo etapais tampa kertinėmis. Iš pradžių atlikėją įkvėpdavo esančios ant kambario sienų. Šiuo metu jas pakeitė kitos. Pavyzdžiui, „Viskas praeina“.
„Čia kai būna labai prastai?“ – abi nusijuokiame.
„Taip, – pritaria Raminta. – Gyvenime daug kas priklauso nuo požiūrio. Išmokau gyventi nustebdama. Jeigu staiga nutiko kažkas blogo, sakau: o, atsitiko! Na ir ką? Belieka pasiraitoti rankoves ir kažkaip suktis iš situacijos. Stengiuosi į viską žiūrėti paprastai.“
Saugo vaiką savyje
Ramintai svarbu niekada neišduoti nei savęs, nei sau brangių žmonių. Visada draugams stengiasi pasakyti tiesą, o ne vaikščioti aplinkiniais keliais. Nekaltinti kitų žmonių, nes kaltinimai, dainininkės teigimu, lyg veidrodis atspindi tave patį: jeigu kažką matai kituose blogo, pagalvok apie save, ko nepadarei, už ką neprisiėmei atsakomybės, kokių savybių stokoji. Jeigu nori dirbti kartu su kitais, turi save suvaldyti.
„Noriu to išmokti, bet nenorėčiau gyventi vien tik darbu, – prisipažįsta R. Naujanytė. – Kai numirsi, niekas nepasidžiaugs: „Ji ilgai darbe sėdėdavo“. Ne, daugelis kalbės apie kitus dalykus: kiek laiko skyrei šeimai, kaip gyvenai, kaip bendravai. Visą gyvenimą norėčiau būti žmogumi, dėl kurio niekam neskaudėjo, nereikėjo verkti ar gailėtis sutikus.“
„Ne kiekvieno toks brandus požiūris“, – nusistebiu.
„Žinau, dažnai žmonės man sako, kad esu labai subrendusi. Tačiau kartais taip išsidirbinėju, kad nelieka abejonių, jog vaikas manyje dar yra, – nusijuokia dainininkė. – Ir, tikiuosi, visada išliks.“
„Tai štai iš kur ta visa gyvybė ir energija“, – konstatuoju.
„Tačiau kartais ji baigiasi, – įspėja Raminta. – Energiją teikia ne tik maistas. Yra daugiau jos šaltinių. Pavyzdžiui, mokėjimas džiaugtis gyvenimu. Giliai kvėpuoti. Tam tikrus dalykus reikia priimti kaip natūralius. Jeigu kažkas nepasiseka, nurimsti, vadinasi, dar tam ne laikas.“
Kad ir kaip stengiasi nebūti silpna, vis dėlto būna akimirkų, kai palūžta. Tada verkia, būna – išsirėkia, paskui atsiprašo. Svarbu nelaikyti emocijų, jas kažkur išlieti, žino Raminta. Puikiai padeda piešimas arba pasivaikščiojimas gamtoje.
„Na, bet ne Vilniaus miškuose. Esu gamtos vaikas, dėl to dažnai norisi grįžti namo, kad galėčiau joje pabūti, nuvažiuoti pas senelius. Man reikia tų šaknų...“ – tvirtina atlikėja.
Vertina kiekvieną galimybę
„Tai tu ne iš pačios Ukmergės?“ – tikslinuosi.
„Ne, užaugau Lyduokių miestelyje, šalia Ukmergės. Kaimo vaikas esu, – nesigėdydama sako R. Naujanytė. – O ten tiek gyvenimo virė! Kažkada kalbėjomės su drauge apie tai, kodėl tiek yrėmės į priekį, veržėmės, plėšėmės, siekėm maksimumo.
Mačiau, kaip atrodo degradavę žmonės, kasdien vaikštantys su alaus buteliais rankose ir dirbantys tik dėl to, kad turėtų iš ko nusipirkti išgerti. Pamatai, kaip yra blogai, kai nieko nesieki, nesistengi. Nenorėjau taip gyventi, man reikėjo daugiau. Kai kaimo vaikas gauna galimybę, žino, kad ją reikia išnaudoti. Jis pasiima ją, vertina ir taip lengvai nepaleidžia.
O didmiesčio jaunimas išrankesnis. Galbūt dėl to ir į užsienį nesiveržiu. Nesu tokia patriotė, kuri meilę tėvynei suvokia tik likdama užsidariusi tarp Lietuvos sienų. Žvelgiu į viską plačiau. Tačiau kam bėgti nuo to, ko dar nepaėmei?“
Pajuokauju, jog grįžusi į savo miestelį ji tikriausiai sulaukia nemažai priekaištų, kad sužvaigždėjusi. Raminta tvirtina pagrindo tam nesuteikianti. Visada stengiasi su visais nuoširdžiai bendrauti, nes pati vertina neišpuikusius žmones.
„Ką reiškia „sužvaigždėti“? – svarsto. – Gal labai aukštai iškelti galvą ir galvoti, kad esi kažkuo didesnis, ypatingesnis, vienintelis visoje padangėje. Pats sau atrodai toks didelis, svarbus, o štai vaikštantieji žeme vos gali tave įžiūrėti ir atskirti nuo kitų žvaigždžių. Iš tiesų nesuprantu to... Man gali būti nuostabus žmogus, kuris šluoja gatves. Eina kiti ir nepastebi valytojų. Aš ir su akademijos valytojomis pasišneku. Nes jos taip pat yra įdomios asmenybės.
Ne visi gali pasiekti karjeros aukštumas, būti kietais verslininkais. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to esi mažiau svarbus ir reikšmingas. Žmones vertinu ne pagal jų pasiekimus, o pagal tai, kokie jie yra ir kaip pats jautiesi būdamas šalia jų.“