Publikuojame ištrauką iš leidyklos „forSmart“ išleistos Audriaus Ramuckio knygos „55 tiesos apie alkoholį ir 11 pamokų kaip išbristi sausam“.
Borisas Jelcinas: iškiliausias Rusijos girtuoklis
Pirmasis Rusijos – didžiausios pasaulyje pagal plotą valstybės – prezidentas, trečiasis demokratiškai išrinktas šios šalies vadovas. Pirmasis žmogus, savanoriškai atsisakęs narystės CK Politiniame biure. Dvi prezidento kadencijos, trys išleistos knygos, dvi išaugintos dukterys. Įkurtas labdaros fondas. Daugiau nei dešimt įvairiausių ordinų ir kitų apdovanojimų. Ir vis dėlto kai kuriems Borisas Jelcinas asocijuojasi ne su laisve ar pokyčiais, bet su alkoholizmu.
Borisas Jelcinas, 1991 metais tapęs Rusijos prezidentu ir išsilaikęs šiame poste dvi kadencijas, vertinamas įvairiai. Vieni jį smerkia dėl nusmukdytos Rusijos ekonomikos, privatizuoto valstybinio turto ir leidimo įsisiautėti oligarchams bei nevaržomai korupcijai: „Nuolat girtas perėjūnas, nuskurdinęs didelę savo liaudies dalį. Prezidentas, apiplėšęs savo kartą, pavogęs jos pensijas, pragyvenimo lygį privedęs prie laisvo kritimo ribos, dešimtimi metų sutrumpinęs vidutinę gyvenimo trukmę“, – taip Borisą vertina ne patys rusai, o Didžiosios Britanijos laikraščio „The Guardian“ žurnalistas Markas Simpsonas.
O štai kiti teigia, jog pirmasis Rusijos prezidentas ištraukė šalį iš Sovietų Sąjungos suirutės ir nuvedė ją demokratijos keliu: „Reiškiu giliausią užuojautą Boriso Jelcino šeimai ir pačiam Borisui – žmogui, ant kurio pečių gula daugybė žygdarbių šalies labui bei daugybė klaidų“, – 2007 metais, po Boriso mirties, pareiškė Michailas Gorbačiovas, paskutinysis Sovietų Sąjungos lyderis, patvirtindamas, jog tas, kuris nedaro klaidų, didelių darbų neatliks.
Prieštaringai vertinamas ir pirmojo demokratiškai išrinkto Rusijos vadovo polinkis į alkoholį. „Dar niekam nepavyko sutaupyti tiek valstybės pinigų iš šimtų litrų formaldehido1, patikimai išsivalius spiritu“, – Borisą Jelciną ir alkoholio dezinfekuojamąjį poveikį pašaipiai susiejo kitas britų žurnalistas, „The Times“ darbuotojas Rodas Litlas.
Nors niekada nebuvo oficialiai pripažinta, jog viena iškiliausių XX amžiaus Rusijos asmenybių turėjo priklausomybę nuo alkoholio, įrodymų, kad Borisas Jelcinas buvo mėgėjas pakelti taurelę, netrūksta.
1991 metų rugpjūčio 18-osios vakarą, prasidėjus vadinamajam Rugpjūčio pučui2, prie Baltųjų rūmų ant tanko užsilipęs ir ugningai į maskviečius kreipęsis Rusijos TFSR prezidentas Borisas Jelcinas įstrigo daugelio širdyse. Galingas, ne tik kalbantis, bet ir veikiantis šalies labui tautos vadas – toks Boriso paveikslas būtų išlikęs gajus iki šių dienų. Deja, kaip dažnai nutinka, šaukštas deguto pagadina medaus statinę. Šiuo atveju deguto šaukštų buvo net ne vienas – dar gerokai prieš Rugpjūčio pučą būsimasis Rusijos prezidentas sugebėjo pakliūti į keletą keblių, kurioziškų situacijų.
1989 metais Borisas, ėjęs dar ne Rusijos prezidento, o tik SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato pareigas, buvo pakviestas skaityti paskaitų į JAV. Lėktuvui nusileidus, vyras, reprezentuojantis savo valstybę didžiausio jos ideologinio priešininko akyse, pirmiausia patraukė ne link jo laukusios delegacijos, bet link lėktuvo rato, ant kurio jis... nusišlapino. Tik tuomet Borisas Jelcinas, į kelnes nusivalęs ranką, puolė sveikintis su amerikiečiais. Viešai pripažinti, jog Aukščiausiosios Tarybos narys į JAV atvyko neblaivus, nebuvo galima – valdžiai tai būtų buvusi didelė gėda ir pažeminimas.
Michailui Gorbačiovui besipriešinusio Boriso Jelcino polinkį prie taurelės įnirtingai eksploatavo būsimojo prezidento politiniai priešininkai – nė vienas Jelcino kuriozas neliko nepanaudotas prieš jį patį. Vieno incidento metu, Gorbačiovo režimo kritikui nukritus nuo tilto, valdžiai paklusni žiniasklaida ištrimitavo, jog Borisas Jelcinas nukrito dėl pačios paprasčiausios priežasties – esą jis buvo girtas (kadangi šis incidentas buvo apdainuotas ne užsienio, o vietinėje spaudoje, valdantiesiems nereikėjo sukti galvos dėl šalies reputacijos). O štai pats nelaimėlis spaudai užsiminė, jog nukrito ne be valdžioje buvusių priešų pagalbos. Tiesa, šis ir panašus purvo pylimas politikui turėjo atvirkštinį efektą – ne menkino, o kaip tik didino jo populiarumą.
Su lėktuvais Rusijos prezidentui ypač nesisekė. Nelemta istorija pasikartojo 1994 metais, Borisui, jau tapusiam šalies vadovu, atskridus į Airiją. Šį kartą prezidentą pasitiko ne paprasta delegacija, bet, kaip pridera, airių ministras pirmininkas Albertsas Reinoldsas. Štai šiam vyrui Borisas Jelcinas pakišo kiaulę – lėktuvui nusileidus, buvo pranešta, jog prezidentas sunegalavo, todėl nesiruošia išlipti iš lėktuvo. Airijos Ministrui Pirmininkui beliko sutrikus gūžčioti pečiais ir bergždžiai laukti – gal vis dėlto teiksis Jo Ekscelencija iškeisti minkštą ir komfortabilią lėktuvo sėdynę į lietingą ir vėjuotą Didžiosios Britanijos orą?
Kaip visuomet, pasipylė įvairiausios spėlionės ir iš jų išpūsti gandai: ar tikrai sunegalavo toks sveikas ir energingas prezidentas? O gal jo svita, bijodama, kad išgėręs prezidentas ne tik apsijuoks, bet pašaipų objektu pavers ir visą Rusiją, griebėsi pirmo po ranka pasitaikiusio pasiteisinimo, kad tik pagrįstų keistą Boriso Jelcino elgseną?
Po penkiolikos metų jaunesnioji Boriso dukra Tatjana Jumaševa žiniasklaidą nuramino – jos tėvas į Airiją tikrai neatvyko girtas. Situacija buvo daug liūdnesnė: skrydžio metu prezidentas patyrė širdies smūgį, todėl, akivaizdu, net ir labai norėdamas negalėjo atlikti savo, kaip valstybės vadovo, pareigų.
Tačiau toji pati Tatjana viešai atskleidė ir tai, kas jau daugelį metų buvo vieša paslaptis, – jos tėvas iš tiesų mėgo alkoholinius gėrimus: „Daugelis Vakaruose galvojo, jog gėrimas Borisui buvo gyvenimo būdo dalis. Tačiau tai – netiesa. Tėvas turėjo problemų dėl alkoholio, bet aš manau, kad jis gerdavo dėl patiriamos milžiniškos įtampos“, – dienraščiui „The Sunday Times“ 2010 metais pripažino moteris. Tatjanos žodžiais galima patikėti – ji buvo ne tik Boriso Jelcino šeimos narė, bet ir ketverius metus dirbo jo asistente bei padėjo tėvui iškovoti pergalę šiam kandidatuojant į prezidentus antrajai kadencijai.
„Ant savo pečių mano tėvas nešė didelę atsakomybę, o politinė situacija šalyje buvo įtempta – jo reformoms stipriai priešinosi opozicija. Neįsivaizduoju, kaip jis sugebėjo psichologiškai susidoroti su tokia įtampa. Jį slėgė atsakomybė už baigiančią subyrėti didžiulę valstybę, turinčią branduolinę ginkluotę. Kartais alkoholis būdavo vienintelis būdas atsipalaiduoti“, – tikina Boriso Jelcino duktė.
Dar vienas žmogus, patvirtinęs nuolatos sklandžiusius gandus apie pirmojo Rusijos prezidento potraukį žalingam įpročiui, buvo ne kas kitas, o ideologinio priešininko – JAV – prezidentas Bilas Clintonas. Pats per Monicos Lewinsky sukeltą skandalą itin daug dėmesio sulaukęs JAV vadovas viešai niekam nėra pareiškęs, jog jo kolega iš Rusijos – girtuoklis. Tačiau 2009 metais Bilo Clintono draugas, istorikas Tayloras Branchas, išleido knygą „The Clinton Tapes: Wrestling History With The President“.
1997 metais Borisui Jelcinui netikėtai, lyg aklai vištai grūdas, buvo pasiūlytas vaistas nuo jį persekiojusios alkoholiko reputacijos. Viešėdamas Stokholme, Rusijos prezidentas, išgėręs vos vieną taurę šampano, švedams pareiškė, jog švediški kotletai jam primena tenisininko Bjorno Borgo, buvusios pirmosios pasaulio raketės, veidą, o po šios nesąmonių tirados vos nenuvirto nuo pakylos.
Nerišli kalba ir prarasta pusiausvyra žaibiškai buvo priskirtos jau legendiniu tapusio Jelcino potraukio svaigiesiems gėrimams pasekmėms, tačiau daugeliui buvo sunku patikėti, jog prezidentas sugebėjo taip apgirsti nuo vienos šampano taurės. Į pagalbą tąkart atskubėjo buvęs Rusijos vicepremjeras, vienas iš opozicijos lyderių Borisas Nemcovas. Jis paaiškino, jog Kremliaus medikai prezidentui paskyrę itin stiprių vaistų, kurie absoliučiai nesuderinami su alkoholiu, todėl net vienos šampano taurės poveikis yra akivaizdus.
Toks pareiškimas neprivertė aklai patikėti, jog daugelis beveik dešimtmetį trukusių Boriso Jelcino išsišokimų tebuvo vaistų vartojimo pasekmė, tačiau politikui į rankas buvo įduotas svarus pasiteisinimas dėl ne visuomet adekvataus savo elgesio.
1999 metų gruodžio 31 dieną, Naujųjų Metų išvakarėse, Borisas Jelcinas, stebint priblokštai rusų tautai, per televiziją pranešė, jog palieka prezidento postą, o jo įpėdiniu taps iki tol mažai kam girdėtas Rusijos saugumo pajėgų darbuotojas Vladimiras Putinas. „Prašau man atleisti už neišpildytas jūsų svajones. Taip pat prašau atleisti man už tai, jog nepateisinau jūsų vilčių“, – Rusijos piliečių atsiprašė pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies prezidentas, pasitraukęs iš didžiosios politikos scenos.
Savo valia atsisakęs prezidento kėdės, Borisas Jelcinas nugyveno dar septynerius metus, kol 2007 metų balandžio 23-iąją jį pakirto širdies liga. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Jelcinas galėjo džiaugtis dėl vienos malonios smulkmenos – kadangi į pensiją išėjęs politikas nebedalyvavo aktyvioje politinėje veikloje, žiniasklaida nebestebėjo jo per mikroskopą. Ir, žinoma, nebesišaipė iš taurelę išlenkti mėgstančio ruso...
Istorijos vadovėliuose Boriso Jelcino vardas ir pavardė bus įrašyti dėl keleto priežasčių. Šis vyras buvo ne tik pirmasis demokratiškai išrinktas Rusijos vadovas, stipriai pakeitęs geopolitinį pasaulio žemėlapį bei savo valdomą šalį, bet ir itin ryški, galima sakyti, net charizmatiška asmenybė. Jelcino potraukis išgerti ir su šiuo įpročiu susiję kuriozai prezidento paveikslui suteikia papildomo skonio, o kai kurių manymu – netgi komiško atspalvio.
Tačiau ne visiems Boriso Jelcino pomėgis pakelti taurelę atrodo tik nekaltas būdas atsipalaiduoti: „Šis vyras įvairiai vertinamas istoriškai ir politiškai, tačiau kažkodėl į jo alkoholizmą rimtai niekas nežvelgia, – piktinasi Anoniminių Alkoholikų draugijos narys Udo. – Boriso Jelcino siunčiamą žinią daugelis suvokia taip: „Netgi valstybės vadovai vartoja alkoholį, vadinasi, tai saugu“.
Arba: „Alkoholio vartojimas tikrai neturės žalingų pasekmių, jei aš jį kontroliuosiu. Jeigu Borisas Jelcinas gerdamas sugebėjo tapti prezidentu, aš taip pat galiu gerti ir drauge kažko pasiekti.“ Tačiau tai suprantama neteisingai – prezidento gyvenimo istorija skaudžiai parodo, kaip stipriai įsišaknijęs alkoholizmas, jeigu net svarbiausi valstybės žmonės yra asmeniškai priklausomi nuo šio narkotiko.“
