Daugiau nei 10 metų Lietuvoje gyvenantį vyrą tik iš dalies galima vadinti brazilu: jo tėvas – lietuvis, motina – brazilė. Ir pavardė lietuviška. „Mano senelis buvo Bartoševičius“, – pasakoja jis.
Vladas Bartochevis Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) baigė socialinių mokslų bakalauro studijas, Mykolo Romerio universitete apsigynė gerovės sociologijos magistro laipsnį, o dabar studijuoja jungtinėje sociologijos doktorantūroje Lietuvos socialinių tyrimų centre – studijos organizuojamos kartu su Vytauto Didžiojo universitetu ir Kauno technologijos universitetu.
– Iki mokyklos baigimo jūs gyvenote Brazilijoje, San Paule. Jūsų tėvas ir jo giminė yra lietuviai, o motina – brazilė. Kaip jūs pats apibrėžiate savo tapatybę, kas esate?
– Apie 20 metų gyvenau Brazilijoje, pastaruosius daugiau kaip 10 metų gyvenu Lietuvoje. Jaučiuosi pusiau brazilas, pusiau lietuvis. Jaučiu, kad labai dažnai mąstau lietuviškai. Tai ne tik kalba, bet ir tam tikras būdas. Daugelis reakcijų yra kaip lietuvio. Bet lieka ir braziliškas aspektas: juk gimiau ir ilgai gyvenau Brazilijoje. Negaliu pasakyti, kad esu visiškai lietuvis ar visiškas brazilas.
– Gal galite papasakoti apie gyvenimą Brazilijoje. Skaičiau, jog dirbote nuo 11 metų, o kartu ir mokėtės. Iš pradžių rytais eidavote į pamokas, o vakarais – į darbą. Vėliau atvirkščiai.
– Buvo sunku, nes mano tėtis mirė, kai man buvo 4 metai. Kai man sukako 11 metų, pradėjau dirbti ir padėti mamai. Taip pat turėjau ketveriais metais jaunesnį brolį. Brazilijoje dirbantiems yra suteikiama galimybė mokytis. Iš ryto dirbi, vakarais mokaisi. Baigiau mokyklą. Tačiau įstoti į universitetą San Paule labai sunku: reikia arba labai brangiai mokėti, arba stipriai konkuruoti su kitais, kad patektum į valstybės apmokamas vietas. Taigi tiesiog dirbau.
Atsirado galimybė atvažiuoti į Lietuvą. Brazilijoje norėjau studijuoti, bet supratau, kad nepavyks. Buvo laikotarpis, kai praradau darbą. Teta tuo metu pakvietė paatostogauti Lietuvoje. Aš jos paklausiau, ar būtų galimybė atvažiuoti pagyventi. Ji atsakė: gerai, pabandom.
Nemokėjau gerai anglų kalbos. Supratau, kad tik su portugalų kalba čia, Lietuvoje, daug nenuveiksiu. Reikėjo greitai išmokti lietuviškai.
– Koks pirmasis įspūdis atvažiavus į Lietuvą?
– Pirmas dalykas – klimatas. Kai atvažiavau, Brazilijoje buvo žiema, o Lietuvoje – vasaros pradžia. Mano šilčiausios striukės iš Brazilijos Lietuvoje neužteko, buvo per šalta.
Tai buvo mano pirmasis skrydis, prieš tai nebuvau buvęs kitur. Atvažiavus čia pasijautė, kad žmonių kultūra kitokia, kitokios reakcijos. Lietuviai yra uždaresni, ne taip atvirai reiškia jausmus. Dažnai jausdavausi įsižeidęs, nes kai ką nors pasakydavau, sulaukdavau kitokios reakcijos nei tikėdavausi. Jaučiausi lyg nepatikčiau kitiems. Tačiau supratau, kad tai yra kultūros dalis.
– Ar yra kultūrinių skirtumų, kurie jus vis dar stebina?
– 10 metų jau gyvenu čia, bet dar yra dalykų, prie kurių nepripratau. Žmonės Lietuvoje yra uždaresni, sunku suprasti, ką žmogus iš tiesų jaučia. Sunku atrasti žmogų, kuris akivaizdžiai parodo emocijas.
– Ką Lietuvoje reiškia būti žmogumi, gimusiu ne Lietuvoje?
– Dažnai mąstau, ar sunku imigrantui gyventi ne savo šalyje, jei nieko nepažįsta. Kalba ne tik apie Lietuvą. Tačiau iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad man pusę metų buvo labai sunku – neturėjau draugų ir sunku buvo suprasti, kaip žmonės reaguoja, sudėtinga suprasti, kas iš tiesų yra draugai. Po to įsivažiavau. Pirmus pusę metų jaučiausi labai vienišas, bet su laiku, kai randi draugus, viskas pasikeičia.
Sunku dėlto, kad žmonės yra uždaresni. Net paprasčiausi dalykai, tokie kaip važiavimas autobusu, yra kitokie. Kalbu kaip žmogus, kuris yra kilęs iš Pietų. Nežinau, kaip būtų žmonėms, kurie yra iš Norvegijos.
– Bet esate gyvenęs ne tik Lietuvoje. Buvote išvažiavęs ir į Angliją skinti braškių.
– Nelabai gerai mokėjau angliškai, bet anglai man pasirodė labai geranoriški. Jaučiausi patogiai. Mano darbo aplinkoje buvo žmonės iš Bulgarijos, Rumunijos, lietuviai iš kaimo, pora suomių. Gerai sutariau su bulgarais, tačiau visada stebėdavau jų santykius su lietuviais. Lietuviai užsidarydavo savo rate, o bulgarai – savo. Aš bandydavai bendrauti su visais.
– Kaip prisistatydavote? Kaip brazilas ar lietuvis?
– Sakydavau tiesą – kad gimiau Brazilijoje, bet gyvenu Lietuvoje, esu lietuvis. Brazilija yra garsi šalis, tad iškart atsirasdavo kalba apie futbolą, karnavalą. Lengviau pradėti bendravimą kalba apie Braziliją nei apie Lietuvą.
– Apie pusę metų gyvenote ir Portugalijoje. Ką ten veikėte?
– Portugalijoje studijavau pagal „Erasmus“ programą. Atvykęs iš Brazilijos Lietuvoje pragyvenau apie 4 metus. Tuomet išvažiavau į Portugaliją. Labai vertinau kontaktą su žmonėmis. Jei Lietuvoje nežinodavai kokios nors vietos ir paklausdavai kioske, tai atsakydavo piktai, o Portugalijoje imdavo už rankos ir vesdavo parodyti. Portugalijoje susiradau naujų draugų iš įvairių šalių.
– Ar lietuviams yra svarbu, kad laisvai kalbate lietuviškai?
– Kai pradedu kalbėti lietuviškai, žmonės tai labai vertina. Net jei kalbu ir su klaidomis. Sako, kad rusai ir lenkai gyvena 20-30 metų Lietuvoje ir neišmoksta kalbos, o aš čia tik tiek laiko ir jau taip gražiai kalbu lietuviškai. Dažnai pagiria. Lietuviai labai vertina, kad kalbu lietuviškai.
Mokėti kalbą yra labai didelė pagarba tai šaliai, kur gyveni. Į tave žiūri visiškai kitaip, jei mato, kad tu – užsienietis, bet kalbi lietuviškai. Atrodai kitaip nei užsienietis, kuris kalba angliškai.
– Kad įvyktų kultūrų dialogas, jūsų manymu, reikalingas abipusis įsipareigojimas: tiek vietinių, tiek atvykstančiųjų. Kokie tie įsipareigojimai?
– Esu užsienietis ir žmonės tai mato. Tačiau kai pradedu kalbėti lietuviškai, mane priima visiškai kitaip. Kalbėti tos šalies kalba yra pagarbos ženklas. Mąstydamas apie tai, galvoju apie įsipareigojimus ir atsakomybę tiek imigrantų, tiek vietinių. Galvoju ir apie valstybės atsakomybę, kokia ji turėtų būti, kad įvyktų integracija. Kad nebūtų taip, kad atvykėlis būtų toleruojamas, bet gyventų savotiškame užribyje. Gyvenk, bet... Tačiau kaip padaryti, kad būtų kitokia visuomenės dalis, bet visavertė. Kitokia, bet ne atskira visuomenės dalis.
Reikėtų pabrėžti, kad ir imigrantas turi atsakomybę. Vieną iš jų – gerbti šalies kultūrą, papročius. Tai apima ir kalbos mokėjimą, bent minimaliai.
Kita vertus, imigrantai yra suvokiami kaip svoris tai visuomenei. Kaip pavojus. Tačiau jie atvažiuoja atvežti ekonominės ir socialinės gerovės. Net kalbama, kad Lietuvoje mažėja darbingo amžiaus žmonių, tad būtina, kad atvažiuotų imigrantų. Jei kalbėsime apie vietinių atsakomybę, tai reikia žiūrėti į tai, ne kaip į pavojų, o kaip į įrankį, kad šalis siektų gerovės. Vietinių atsakomybė yra būti atviresniems, atviresniems susipažinti. Nebijoti, kad prarasi savo kultūrą.
– Bet imigracijos kritikai sako, kad mus užplūs atvykėliai ir bus taip, kaip kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kur, anot jų, sunku puoselėti savo kultūrą. Kokie jūsų argumentai taip kalbantiems žmonėms?
– Reikia rasti pusiausvyrą. Siekti sąveikos, susipažinti su nauja kultūra, bet nepamiršti savo. Ir imigrantui neturi būti liepiama pamiršti savo identitetą. Reikia rasti auksinę formulę, kad ir imigrantas turėtų savo identitetą, ir vietiniai turėtų savo identitetą, bet galėtų bendradarbiauti. Kai yra sąveika, pasidalinama daugybe dalykų, tačiau kultūros dalykų neturi prarasti. Gali save tik praturtinti. Praturtėjimas nereiškia, kad būtinai turi prarasti savo identitetą. Paprasčiausiai tu žinosi kitų požiūrį. Ir net svarstysi apie savo paties stiprybes, atnaujinsi savo identitetą. Nereikia suprasti, kad pasidalijimas būtinai reiškia atėmimą.
– Kokius kultūrinius skirtumus prisimenate iš savo atvykimo į Lietuvą?
– Lietuvoje iš pradžių nesuprasdavau, kodėl lietuviai, ypač merginos lietuvės, klaidingai suvokia mano elgesį. Dėl to, kad daug šypsausi ar mandagiai elgiuosi, merginos galvodavo, kad bandau su jomis flirtuoti. Man tai buvo savaime suprantamas dalykas, tačiau būdavau suprantamas klaidingai.
– Jums turbūt dažnai užduodavo klausimus apie gražias lietuves ir krepšinį?
– Lietuviai dažnai klausia, ar gražios lietuvės, ar geras alus, ar mėgsti krepšinį. Manau, kad visose šalyse klausiama panašiai. Brazilijoje vienas iš pirmų klausimų bus: na kaip, ar patinka brazilės, ar gražios krūtinės, ar gražūs užpakaliukai? Paskui bus klausimas apie futbolą: kokia tavo mėgstamiausia komanda, ar patinka futbolas? Taip yra dėl to, kad žmonės bando suprasti, ar tu jauti tą patį, ką ir jie. Bandoma atrasti susitapatinimą, sužinoti, ar mąstai taip, kaip aš.