- Kas jus įkvėpė parašyti knygą „Septynios seserys: Majos istorija“? Kodėl veiksmo vieta pasirinkote Rio de Žaneirą?
- 2011-aisiais viena mano draugė pareiškė, kad netrukus apsilankysiu Brazilijoje. Tąkart aš iš jos pasijuokiau, bet kitą rytą paskambino mano agentas ir pranešė, kad Brazilijos leidykla „Novo Conceito“ įsigijo dviejų mano romanų teises. Prisipažinsiu, tuo metu tai pasirodė keistas sutapimas, bet nė minties neturėjau ten keliauti. Mano knygos leidžiamos daugybėje šalių, ir jei lankyčiausi kiekvienoje iš jų, nematyčiau savo vaikų ir vyro, nes manęs tiesiog nebūtų namie.
Po kurio laiko aš susiekiau su „Novo Conceito“ savininku Fernado Barrachini ir jis pakvietė mane kitąmet apsilankyti Brazilijoje ir dalyvauti San Paulo bienalėje.
Atskridusi į Braziliją sužinojau, kad mano lagaminai liko Paryžiuje! Taigi, į bienalę atvykau kaip stoviu ir tikrai nesitikėjau tokios žmonių reakcijos. Buvau priblokšta, kad manęs pasveikinti atvyko šitiek žmonių – jų buvo šimtai. Po bienalės nuskridau į Kuritibą ir Rio de Žaneirą. Ir kur tik atkakdavau, visur mane pasitikdavo daugybė gerbėjų. Per tą laiką aš tiesiog įsimylėjau Braziliją ir jos gyventojus. Mane pakerėjo nuostabūs gamtos vaizdai ir žmonių nuoširdumas.
Kai po daugybės dienų, praleistų keliaujant po Braziliją, atvykau į Rio de Žaneirą ir pirmą kartą pamačiau apšviestą Kristaus Atpirkėjo statulą, mano akys prisipildė ašarų. Nė nežinau, kaip apsakyti jausmus, kurie mane tąsyk užplūdo. Mano sūnus Harry jau buvo išūžęs man ausis savo kalbomis apie Braziliją – jis be perstojo kartojo, kad norėtų per akademines atostogas apsilankyti Brazilijoje ir pamatyti Kristaus Atpirkėjo statulą. Harry į Braziliją atvyko keliais mėnesiais anksčiau už mane, tad aš jau buvau mačiusi daugybę jo darytų nuotraukų. Bet išvydusi statulą savo akimis netekau amo.
Man, kaip rašytojai, dažnai tenka lankytis įvairiose šalyse, bet retai kada pajuntu nenumaldomą poreikį parašyti knygą apie kokią nors vietą. Šįkart viskas buvo kitaip. Jau patį pirmą rytą pabudusi Rio de Žaneire, aš supratau, kad noriu parašyti knygą apie šį miestą. Todėl pasisamdžiau gidę Suzaną Perl ir paprašiau, kad ji man aprodytų miestą ir papasakotų jo istoriją. Kartu mes išmaišėme visą Rio de Žaneirą. Prisimenu, vaikščiodama po senuosius Parlamento rūmus atkreipiau dėmesį, kad grindų plytelėse ir durų apdailoje dažnai kartojasi pupelės motyvas.
Gidė man paaiškino, kad anksčiau visa valdžia buvo sutelkta pinigingų kavos magnatų rankose, todėl ir puošyba buvo atitinkama. Ji papasakojo, kad Volstryto akcijų biržos griūtis 1929-aisiais sukėlė didžiulę krizę, dėl kurios šalis vos ne bankrutavo. Būtent tais laikais buvo pastatyta Kristaus Atpirkėjo statula. Paskui Suzana man parodė vieną seną namą Kosme Veljo rajone. Dabar šis pastatas apleistas ir gerokai apgriuvęs, bet nė kiek neabejoju, kad prieš devyniasdešimt metų jis atrodė nuostabiai. Vos pamačiusi namą užsimaniau jame apgyvendinti savo sukurtus personažus. Taigi, išvykdama iš Brazilijos jau žinojau, apie ką bus mano kita knyga.
- Rašant knygą teko pasigilinti į Brazilijos istoriją. Kokių tyrimų ėmėtės? Ir kas jums pasirodė įdomiausia?
- Grįžusi namo, susipirkau visas knygas apie Braziliją, kokias tik galėjau rasti. Pasirodė, kad anglų kalba jų išleista ne tiek daug. Labiausiai mane domino informacija apie Braziliją trečiajame dešimtmetyje, Kristaus Atpirkėjo statybas ir skulptorių Paulį Landowskį. Aš netgi perskaičiau jo biografiją prancūziškai. Bet grįžus į Rio de Žaneirą, mano galvoje sukosi galybė neatsakytų klausimų. Paprastai, kai renku medžiagą apie tam tikrą laikotarpį, nesunkiai išsiaiškinu reikiamas detales, bet šįkart man kilo sunkumų, mat paaiškėjo, kad užsienio leidiniuose trūksta elementariausių žinių apie Brazilijos istoriją, ką jau kalbėti apie Kristaus statulos statybų subtilybes.
Šie duomenys man buvo tiesiog neprieinami. Taigi, susisiekiau su Bel Noronha, architekto Heitoro da Silva Costos proanūke, ir paaiškėjo, kad ji gyvena Ipanemoje, visiškai šalia namo, kuriame aš gyvenau. Mudvi susitikome ir netrukus susidraugavome. Ji papasakojo tikrąją istoriją, kaip buvo įkūnyta jos prosenelio vizija. Sprendžiant iš šaltinių ši istorija turi gausybę skirtingų versijų, ypač Brazilijoje. Apstulbau, kad daugybė Rio de Žaneiro gyventojų iki šiol tiki, kad Kristaus statulą Brazilijai padovanojo Prancūzija.
Išklausiusi Bel pasakojimo, pakeičiau savo pirminį sumanymą ir po daugybės kartu praleistų vakarų paklausiau, ar ji neprieštarautų jei Heitoras da Silva ir jo šeima atgytų mano romane. Be to, paprašiau leidimo įtraukti į knygą ištraukų iš jo dienoraščio, rašyto 1925–1931, kai buvo vykdomas Kristaus Atpirkėjo projektas. Juk jis buvo įgyvendintas tik todėl, kad Heitoras da Silva, statulos architektas, nenuleido rankų. Sprendžiant iš dienoraščių, tai buvo neeilinis, charizmatiškas žmogus. Norėjau, kad mano knygos veiksmas vyktų būtent tokiame istoriniame fone. Dėkui Dievui, Bel manimi patikėjo ir leido rašyti apie jos prosenelį.
- Kaip Jums sekėsi kurti siužetą ir personažus?
- Išsiaiškinusi rūpimus dalykus, sėdau rašyti knygos. Aš įsitaisydavau terasoje ant stogo ir pasinerdavau į knygos pasaulį. Kaip minėjau, gyvenau Ipanemos kvartale, tad man prieš akis plytėjo nuostabus pliažas, o už nugaros rankas tiesė Kristaus statula. Po kurio laiko aš nuvykau į kalnus, į draugės fazendą, pastatytą 1820 m. (ji taip pat aprašyta romane). Ten, fantastiškos gamtos apsuptyje, pajutau ramybę – skirtingai nei Rio de Žaneire, fazendoje niekas neblaškė dėmesio, galėjau susitelkti ties rašymu.
„Majos istorijoje“ pasakoju apie Izabelą Bonifacio, jauną ir gražią merginą, turtingo italų kilmės imigranto, valdančio kavos plantacijas San Paulo regione, dukrą. Jos tėvas atvyksta su šeima į Rio de Žaneirą, siekdamas ištekinti dukterį už senos kilmingos portugalų šeimos palikuonio. Šios vedybos Izabelės tėvui garantuotų aukštesnę padėtį visuomenėje, mat jis, nors ir turtingas, nėra kilmingas.
Užbėgdama klausimui už akių, pridursiu, kad šnekėdama su draugais brazilais daug prisiklausiau apie Rio de Žaneiro ir San Paulo gyventojų konkurenciją. Bet grįžkime prie Izabelės. Susižadėjusi su Gustavu Aires de Cabraliu, kilusiu iš paskutiniojo Brazilijos imperatoriaus giminės, ji iškeliauja į Europą su da Silva Costos šeima, mat Heitorui reikia rasti skulptorių, kuris galėtų įgyvendinti jo viziją – sukurti milžinišką Kristaus statulą. Prancūzijoje mergina susipažįsta su skulptoriaus Paulio Landowskio padėjėju ir jį įsimyli.
Noriu pabrėžti, kad „Septynios seserys: Majos istorija“ nėra istorinė knyga. Tai romanas apie didelę meilę, gimusią įdomių istorinių įvykių fone. Norėjau, kad skaitytojai mėgautųsi šia istorija, bet tikiuosi, kad skaitydami knygą jie sužinos ir šį tą nauja. Be to, romane yra šių laikų linija apie Izabelės proanūkę Mają, kuri atvyksta į Braziliją ieškoti savo šaknų.
- Supratau, kad Rio de Žaneiras jums labai patiko. Ar teko susidurti ir su neigiamais šio miesto aspektais?
- Kaip ir sakiau, prieš rašydama knygą stengiausi pažinti šalies istoriją. Sužinojau, kad Brazilijoje vergovė buvo panaikinta 1888 m., bet dėl Didžiosios depresijos ketvirtajame dešimtmetyje žmonės labai nuskurdo ir šalis vos ne bankrutavo. Pati lankiausi faveloje – lūšnynų kvartale – ir savo akimis regėjau skurdą, bet susidariau įspūdį, kad ten gyvena išdidūs, didžios dvasios žmonės. Ipanemoje kasdien matydavau favelą pro langus.
Tai tiesiog kaimas mieste, kur gyvena ir dirba daugybė žmonių. Stebėdavau aitvarus, raižančius dangų, ir klausytis vakarais iš favelos sklindančių būgnų dundėjimo. Brazilijoje labiausiai sukrečia milžiniška praraja tarp turtingųjų ir vargšų – turiu galvoje ne vien finansinę pusę, bet ir apskritai faktą, kad vargšai taip atskirti nuo turtingųjų, faktiškai visi jie gyvena favelose ir neturi galimybės iš ten ištrūkti. Aš lankiausi daugelyje šalių, bet niekur gatvėse neteko matyti tokios ryškios atskirties.
Jei turite galvoje smurtą, apie tai aš savo knygose nerašau, nes realiame pasaulyje smurto ir taip per daug. O aš noriu, kad mano knygos padėtų užmiršti tikrovę. Esu labiau linkusi koncentruotis į teigiamus, o ne į neigiamus žmogaus prigimties aspektus, nes tikiu žmonių gerumu, tikiu, kad dažniausiai galima išpirkti kaltę, reikia tik noro.
Be to, kaip moteris, visą mėnesį viena gyvenusi Rio de Žaneire, galiu jus užtikrinti, kad nė karto nejutau sau grėsmės, nors vakarais dažnai eidavau į parduotuves ar į vietos restoranėlius. Mano galva, medijose dažnai kuriamas klaidinantis Rio įvaizdis. Taip, aš suprantu, kad gyvenau „gerame“ rajone, bet aš ir Londone gyvenu „gerame“ rajone, o čia iš manęs ne kartą yra pavogę rankinę. Manau, kiekvienas didmiestis turi tų pačių problemų...
- Vos išgirdę „Brazilija“, iškart pagalvojame apie gražuoles, karnavale šokančias sambą, fantastiškus futbolininkus ir stulbinamus gamtovaizdžius. Kaip išvengėte tokių klišių?
- Visada stengiuosi vengti įsiėdusių klišių, pavyzdžiui, fasadinio šalies veido, kuris paprastai rodomas pasauliui. Aš rašau apie tikrus žmones. Mėnesį gyvenau Ipanemoje ir ilgainiui pati tapau kasdienio Rio gyvenimo dalimi – apsipirkinėdama parduotuvėse ir turguje, lankydamasi tenykščiuose restoranėliuose (turiu galvoje anaiptol ne turistams skirtus restoranus, o tuos, į kuriuos eina vietiniai), valgydama tikrą brazilišką maistą ir tobulindama savo portugalų kalbos žinias. Nepatikėsit, bet nė karto neteko matyti, kad vietiniai šoktų gatvėse sambą, nors tikrai mielai būčiau pasižiūrėjusi. Na, o futbolu aš visai nesidomiu... Bet džiaugiuosi, kad galėjau pasidalyti su milijonais skaitytojų betarpiškai įgytomis žiniomis apie Brazilijos istorijos ir kultūrą...
- Kaip Jums pavyko taip puikiai atspindėti Rio de Žaneiro dvasią?
- Būtent pokalbiai su žmonėmis padėjo padėjo juos tikroviškai pavaizduoti knygoje. Pakankamai ilgai gyvenau šiame mieste, kad užčiuopčiau jame tvyrančią atmosferą ir istorijos dvasią. Žinau, kad be šito knygos nebūčiau parašiusi. Tikiuosi, kad man pavyko deramai papasakoti apie miestą ir jo gyventojus, apie jo istoriją ir teisingumą.
- Kokią nuomonę susidarėte apie Rio?
