Dalinamės ištraukomis, iš Helen Fielding romano „Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės“, kurį išleido „Alma littera“.
Trečioje knygoje „Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės“ žavioji herojė išgyvena naują etapą. Nors keičiasi jos kūno formos ir drabužių dydžiai, o kova su nesuvokiamai sudėtingais nuotolinio valdymo pulteliais tik įgauna pagreitį, ji išlieka ta pati neįveikiama ir jaudinanti būtybė, kurią prisimename iš ankstesnių romanų. Bridžitai tenka susidoroti su vienišos motinos vaidmeniu, įveikti tviterį, SMS susirašinėjimą ir kitas technologijas, iš naujo atrasti savo seksualumą, net būnant – atsargiai, tuoj bus labai baisūs, pasenę žodžiai! – vidutinio amžiaus.
209–220 psl.
2013 m. sausio 30 d., trečiadienis
Permiegojimo su Roksteriu pranašumų – 12, permiegojimo su Roksteriu trūkumų – 3, procentinė dalis laiko, praleisto svarstant, miegoti ar nemiegoti su Roksteriu, ruošiantis galimybei permiegoti su Roksteriu ar įsivaizduojant, kaip permiegu su Roksteriu, palyginti su laiku, kurio tikriausiai prireiks tikrovėje permiegoti su Roksteriu, – 585 proc.
9.30 val. vakaro. Paskambinau Tomui.
– TAI AIŠKU, KAD PRIVALAI SU JUO PERMIEGOTI, – pareiškė jis. – Tau reikia pagaliau atsikratyti savo Atgautosios nekaltybės, kitaip ji pradės trukdyti vis labiau ir labiau. Talita sako, kad jis puikus vaikinas. Be to, sudarytos visos sąlygos nusikaltimui. Ar dažnai lieki viena namie?
Paskambinau Talitai: reikia patikrinti ir jos nuomonę.
– Ką aš tau sakiau, kad nepradėtum per anksti miegoti su visokiais?
– Tu sakei: „kol nebūsi pasirengusi“, o ne: „per anksti“, – patikslinau aš ir pakartojau jai Tomo argumentą, o kad jis atrodytų labiau įtikinamas, dar pridūriau nuo savęs: – Mes jau kelias savaites susirašinėjam žinutėmis. Sakyk, juk čia tas pats kaip Džeinės Ostin laikais, kai žmonės po kelis mėnesius rašydavo vienas kitam laiškus, o paskui taip staiga šast, ir susituokdavo?
– Bridžita. Per antrą pasimatymą permiegoti su dvidešimt devynerių metų jaunuoliu, su kuriuos susipažinai per tviterį, yra toli gražu ne „Džeinės Ostin laikai“.
– Bet juk tu pati sakei: „Jai reikia su kuo nors permiegoti.“
– Na, taip, sakiau. Ir Roksteris, atrodo, tinkamas vaikinas. Elkis, kaip tau atrodo geriau, brangioji. Tik be reikalo nerizikuok, nepradink ir nepamiršk prezervatyvų.
– Prezervatyvų! Aš juk neketinu su juo miegoti! O ką daryti dėl nuogumo?
– Brangioji, nusipirk gražų apatinuką.
– Apatinuką – kaip mūsų mamų?
– Eik į La Perla... nors ne, į La Perla neik, ten tokios kainos, kad apsiverksi. Nueik į Intimissimi arba La Senza ir nusipirk porą trumpų juodų šilkinių seksualių apatinukų. Man atrodo, kai tu paskutinį kartą pirkai tokius daiktus, juos vadino „kombinukais“. O gal geriau vieną juodą, vieną baltą. Su apatinuku galėsi parodyti rankas, kojas ir dekoltė – jos visad ilgiausiai išlaiko padorią išvaizdą, – o centrinę kūno dalį, kurią vertėtų pridengti, kaip tik ir pridengsi. Gerai?
2013 m. sausio 31 d., ketvirtadienis
10 val. ryto. Įsijungiau elektroninį paštą.
Siuntėjas: Brajanas Katzenbergas
Tema: Jūsų scenarijus
10.01 val. Valiooo! Mano scenarijų priėmė!
10.02 val. Hm.
Siuntėjas: Brajanas Katzenbergas
Tema: Jūsų scenarijus
Išsiuntinėjome jūsų scenarijų ir gavome porą atsakymų. Jie neigiami. Tema atrodo įdomi, bet jie norėtų ko nors panašesnio į romantinę komediją. Bandysiu toliau.
10.05 val. Išsiunčiau melagingai žvalų elektroninį laišką:
Ačiū, Brajanai. Laikau kumščius.
Užtat dabar skęstu neviltyje. Esu niekam tikusi scenaristė. Eisiu pirkti apatinių.
Vidurdienis. Grįžau – nusipirkau apatinuką, nors juk nemiegosiu su Roksteriu. Savaime aišku.
2 val. popiet. Nuėjau vašku depiliuoti kojų ir bikinio srities. Nors juk su juo nemiegosiu, savaime aišku.
Grožio salone kosmetologė Šardonė pasakė, kad man reikia pasidaryti brazilišką bikinio srities depiliaciją, nes jaunuoliai šiais laikais prie to pratę; ir dar pasiūlė susimokėti už lazerio procedūrų kursą.
– Bet, – paklausiau aš, – kas bus, jei braziliška depiliacija išeis iš mados ir visi vėl norės milžiniškų vešlių sąžalynų, kokius nešioja prancūzai?
Į tai Šardonė paatviravo, kad ji, pavyzdžiui, viską nusinaikino lazeriu ir dabar atrodo kaip kūdikis. Bet sako, kad dabar nerimauja, kas bus, jei permiegos su kuo nors, kam braziliška depiliacija nepatinka. Ir prisipažino svarsčiusi galimybę panaudoti tą losjoną, kurį naudoja plikiai, kad ataugtų plaukai.
3.15 val. popiet. Nepakeliamas skausmas. Nutariau pasidaryti saikingą brazilišką depiliaciją, vadinamąjį „pakilimo takelį“. Nėra nė mažiausios tikimybės, kad po šito išvis kada nors su kuo nors galėsiu užsiimti seksu, ir tai labai gerai, nes juk vis tiek neketinu su juo miegoti. Savaime aišku.
2013 m. vasario 1 d., penktadienis
9.30 val. ryto. Nuvežusi vaikus į mokyklą, slapčia užsukau į Boots nusipirkti prezervatyvų, nes juk negalėjau to daryti vaikams matant. (Nors, kita vertus, atsivesdama vaikus galėjau visiems parodyti, kad pirkti prezervatyvus mane skatina atsakingas požiūris į gyventojų perteklių pasaulyje, o ne pasileidimas.)
Stovėdama prie kasos pajutau, kad kažkas žiūri į mano pirkinių krepšelį. Pakėlusi akis pamačiau prie gretimos kasos poną Volakerį, kuris nesutrikdoma veido išraiška žvelgė tiesiai į priekį, nors akivaizdu, kad prezervatyvus pastebėjo, nes lūpų kamputis nevalingai trūktelėjo.
Didvyriškai ištvėriau padėtį – irgi žvelgdama tiesiai pirmyn tariau:
– Baisus oras, šiandien sunku bus per regbio varžybas, tiesa?
– O, nežinau, kartais pasivolioti purve būna labai smagu, – atsakė jis ir tyliai linksmai prunkštelėjęs pasiėmė parduotuvės maišelį. – Gero savaitgalio.
Chm. Nelemtas ponas Volakeris. Na, gerai, o ką jis pats veikia parduotuvėje darbo dieną, pusę dešimtos ryto? Ar neturėtų būti mokykloje ir organizuoti kokį nors karinį manevrą? Tikriausiai irgi pirko prezervatyvus. Spalvotus.
Važiuodama namo pradėjau baimintis, kad be reikalo nutariau palikti vaikus pas Danielį, ir jam paskambinau.
– Džouns, Džouns, Džouns, Džouns, Džouns. Ką tu man nori pasakyti? Mažyliai bus puikiausiai prižiūrėti, net, galima sakyti, lepinami. Aš juos nusivesiu, – didingai ištarė jis, – į kiną.
– Kokį filmą? – neramiai paklausiau.
– „Taikinį“.
– KĄ?
– Džouns, tai buvo tai, ką mes, normalūs žmonės, pratę vadinti „juoku“. Aš nupirkau bilietus į „Padūkėlį Ralfą“. Tai yra tuoj nupirksiu bilietus į „Padūkėlį Ralfą“, jei jau tu man priminei apie šią didingą progą. Paskui nusivesiu juos pavalgyti į kokį nors prašmatnų restoraną, pavyzdžiui, McDonald’s, o paskui tol skaitysiu jiems vaikų literatūros klasiką, kol jie užmigs, murkdami iš pasitenkinimo. O jei dar įdėsi plaukų šepetį, galėsiu vaikus juo prilupti, jei išdykaus. Na, tai klausyk. Su kuo dulkinsiesi?
Kaip tik skimbtelėjo telefonas: Roksterio žinutė.
„Gal nori šiandien į kiną? Kaip tau „Vargdieniai“?“
Į KINĄ? Visai sutrikau. Nejau jis NESUPRANTA, kad aš užsukau visą šitą įmantrią mašiną vien tam, kad mudu galėtume permiegoti? Apatinukai, bikinio zonos depiliacija, prezervatyvai, Danielis ir mintys, ką pasiimti?
Prisiminusi pasimatymų taisykles, kelis kartus giliai įkvėpiau, kad nusiraminčiau, ir atrašiau: „Gera mintis. Tai romantinė komedija?“
„Tu tikriausiai turėjai galvoje „Variagų dienas“, garsųjį rusų epą su erotikos elementais?“
Ir taip toliau, kiekviena žinutė vis rizikingesnė už kitą.
5 val. vakaro. Plataus masto pasirengimas vaikų nakvynei pas Danielį: pakuojama Seilė, įvairūs triušiukai, Arklijus, Marijus, Pirmas, Antras ir Trečias Pūkiai, Silvanijos triušiukai, pižamos, dantų šepetukai ir pasta, spalvoti pieštukai ir spalvinimo bei galvosūkių knygelės, pilna dėžė DVD tam atvejui, jei Danielis nebesugalvotų, ką veikti, vaikams tinkamos knygos, siekiant išvengti būtinumo prieš miegą skaityti Penthouse, telefonų numerių sąrašas nelaimės atveju, gerai prikrauta pirmosios pagalbos vaistinėlė bei vadovas ir, be abejo, plaukų šepetys.
Danielis atvažiavo mersedesu, kurio stogą buvo nuleidęs. Labai susivaldžiau ir nepaprašiau pakelti stogą. Bet juk tikrai nesaugu vežti vaikus atvira mašina? Kas bus, jei ant jų iš pravažiuojančio sunkvežimio užkris didžiulis rąstas? Arba jei važiuojant po viaduku kas nors iš viršaus užmes betono luitą?
– Pakelti stogą? – paklausė Danielis Bilio, žiūrėdamas man į veidą, o Bilis suriko:
– Neeee!
– Šituos... pastumk į šoną, – nesutrikęs tarė Danielis, paimdamas nuo priekinės sėdynės keletą žurnalų. Ant viršutinio viršelio pamačiau labai keistą nuotrauką ir užrašą: TAMSIAODĖS LESBIETĖS PLAUNA AUTOMOBILĮ!
– Kada nors teks išmokti, – nerūpestingai pratarė jis, įlipo į automobilį ir pasisodino Bilį ant priekinės sėdynės. – Na, gerai, aš spausiu stabdį, o tau palieku mygtukus.
Vaikai, visiškai pamiršę nerimo kamuojamą, persigandusią motiną, sucypė iš susijaudinimo, kai stogas ėmė kilti. Staiga Meiblė susirūpinusi pasakė:
– Dėde Danieli, tu pamirfai mus prifegti.
Įtikinau Danielį perkelti Bilį ant užpakalinės sėdynės, visus prisegėme diržais, ir aš likau mojuoti atsisveikindama, o jie nudūmė nė neatsigręžę.
Ir štai namai tušti. Iškrausčiau iš savo miegamojo visus pliušinius žaislus, plastikinius dinozaurus ir gėdingas savipagalbos knygas, paskui pradėjau valyti vaikų pėdsakus svetainėje, bet netrukus pasidaviau – užduotis beveik neįveikiama, o be to, aš juk vis tiek su juo nemiegosiu. Tada prisileidau kvapnią vonią, įjungiau muziką ir priminiau sau, kad svarbiausia yra: a) išlikti ramiai, bet seksualiai nusiteikusiai (ne problema) ir b) laiku ateiti į sutartą vietą.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!