Dvidešimt metų pragyvenusi santuokoje su vikaru ir užauginusi du vaikus, Sara Maitland antrąją savo gyvenimo pusę nusprendė paskirti tylai. Tam, ko jai ir ne tik jai visuomet stigo. Tad naujausia autorės knyga – savita meilės tylai istorija.
Tyla ir vienatvė, pasak autorės, yra tai, ką esame praradę. Tyloje labiau įsiklausoma į save, ji padeda atgauti vidinę ramybę, stipriau jausti. Tyla – sąlyga stiprėti bei skleistis sielai.
Tyloje savo ar ne savo noru buvo atsidūrę didieji keliautojai, tyrinėtojai, atsiskyrėliai, Arkties tyrinėtojai, buriuotojai, apiplaukę pasaulį, mistikai. Visi jie apie tylą rašo ypatingai – ji buvo jų svarbiausia palydovė, gydanti, kartais žudanti.
Apie jūreivius, atsiskyrėlius dykumoje, sodininkus, vienuolius ir poetus rašytoja kalba su neblėstančiu susižavėjimu, nes pati yra viena iš jų – nematomos „tylos brolijos“ narių, gyvenanti Galovėjuje, atkampioje Škotijos vietovėje, tyloje, tyrinėjanti tylą ir rašanti apie ją.
– Jūsų kūrybinė biografija išties įspūdinga. Ko dar apie Jus nežinome?
– Jau trisdešimt metų esu profesionali rašytoja, tad turbūt viskas daugmaž yra žinoma. Esu išleidusi šešis romanus, penkis apsakymų rinkinius, keletą specializuotų knygų: apie sodus, britų muzikos žvaigždės Vestos Tilley biografiją, šį tą iš teologijos, knygą apie tai, kaip rašyti, dvi populiarias knygas apie antikinę ir Egipto mitologiją. Parašiau dvi radijo pjeses, mano kūriniai įėjo į daugybės apsakymų ir esė rinkinius. Su Stanley Kubricku parašiau scenarijų, kuris (po režisieriaus mirties) ilgainiui virto Steveno Spielbergo filmu „Dirbtinis intelektas“. Rašau straipsnius. Parašiau istorinę-biografinę tylos patirčių apžvalgą, 2008 m. ji buvo išleista kaip „Tylos knyga“.
Jaunas, talentingas indų ir britų režisierius Asifas Kapadia pastatė filmą vieno iš mano apsakymų motyvais „Toli Šiaurėje“ (Far North, 2007 m.), kuriame vaidina Seanas Beanas („Auksinė akis“, „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“, „Troja“, „Sostų karai“, „Jupiterė. Pabudimas“) ir Michelle Yeoh („Rytojus niekada nemiršta“, „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“, „Geišos išpažintis“, „Mumija. Drakono imperatoriaus kapas“, „Babilonas“). Formos labai skirtingos, vis dėlto aš manau, kad viską, ką darau ir rašau, sieja bendros temos – rizika ir džiaugsmas, pavojus ir grožis neatskiriami. Arba kitais žodžiais tariant – feminizmas, socializmas ir krikščionybė pavertė mane rašytoja, ir aš vis dar svarstau, kodėl.
Man labai sekasi. Ir sunkus darbas prisideda prie šios sėkmės, nes labai mažai turiu darbų, tiesiogiai nesusijusių su rašymu. Man patinka apie rašymą kalbėti ir mąstyti, kaip ir rašyti (ir patinka mąstyti ir rašyti apie maldą taip pat kaip ir melstis – štai kodėl rašau teologinėmis temomis). Esu priklausoma nuo vienumos ir tylos, todėl man prie širdies virtualusis mokymas. Net ėmiau manyti, kad mokyti internetu iš tiesų yra geriau negu tiesiogiai, o rašymas labai patogi terpė mąstyti ir gerinti rašymą! Rengiu virtualius kūrybinio rašymo seminarus. Toks „dėstytojavimas“ labai padeda apmąstyti savo pačios rašymą ir jį tobulinti.
– Kada pradėjote rašyti?
– Mirus tėvui tvarkėme jo rašomąjį stalą ir aptikome mano „pirmąjį romaną“, išleistą vieno egzemplioriaus tiražu, kruopščiai parašytą ranka ir gausiai iliustruotą. Buvau turbūt šešerių ar septynerių, tad, galima sakyti, rašau visą gyvenimą.
– Ar „Tylos knyga“ autobiografinė?
– Iš dalies taip, tačiau ji paremta ir mano atliktu tylos sampratos ir kultūrinės jos istorijos tyrimu. Seniau gyvenau Škotijos pietvakariuose, Londone ir Oksforde, bet ten man buvo pernelyg triukšminga. Tad išvykau į šiaurę ir leidausi ieškoti namo. Dabar jame gyvenu. Įsikrausčiau prieš dvejus metus. Jis Galovėjuje, labai toli nuo artimiausių kaimynų. Mėgstu būti viena, man patinka tylėti, žaviuosi atšiauria ir negyvenama gamta. Vienuma padėjo suvokti, kokia svarbi yra tyla, ir tai akivaizdžiai turėjo įtakos knygai.
– Kaip suprantate žodį „tyla“?
– Na, viena vertus, tai paprasta: tyla – tiesiog triukšmo nebuvimas. Tačiau iš tikrųjų ji daug sudėtingesnė. Žodyne „tyla“ apibrėžiama dvejaip – kaip kalbos arba garsų nebuvimas. Mane domina, kaip sumažinti žmogaus kuriamą triukšmą, o ypač kalbėjimą. Yra labai nedaug vietų, kur tvyro tikra fizinė tyla, na, išskyrus turbūt kosmoso erdvę.
– Liaupsinate tylų gyvenimą. Ar manote, kad Vakarų visuomenė nepakankamai vertina tylą?
– Man atrodo, kad didelė visuomenės dalis turi nesveiką santykį su tyla. Tai kyla iš baimės. Žmonės bijo tylos, veikiausiai todėl, kad bijo mirties. Mes mažai žinome apie mirtį, bet tiksliai žinome, kad ji nėra plepi.
Visuomenė vis labiau triukšmauja. Visur skamba muzika, o BBC sutrumpino netgi priimtą radijo tylos pauzės trukmę, nes žmonėms ji nepatiko. Mes nepakeliame tylos. Tikiu, kad galime išgyventi be mobiliojo telefono. Aš žinau, nes pati jo neturiu.
Mano nuomone, labai pavojinga ir nesveika žmogui nė kiek nepabūti vienam ir tyloje. Tyla glaudžiai susijusi su kūrybiškumu, todėl jos nebuvimas yra didžiulė netektis – ypač vaikams.
– Kas Jums daro įtaką? Kokius rašytojus labiausiai vertinate?
– Didžiausią literatūrinę įtaką kalbos ir temų požiūriu man daro Karaliaus Jokūbo Biblija (Šventojo Rašto vertimas, kuriuo plačiai naudojamasi anglakalbiuose kraštuose). Jos pasakojimas pasižymi geros muilo operos savybėmis – tai iškilmingas rimtumas, užmojis, daugybė personažų, labai įvairus stilius ir nuotaikos. Be to, joje daugybė mitų, stebuklų, jos proza ir poezija nepaprastai graži, sudėtinga ir galinga.
Dar man patinka knygos, kurios kiekviena savaip pakeri aistra didiems dalykams – George Eliot, Dostojevskio ir Melville’o kūriniai. O iš šiuolaikinių rašytojų – Margaret Lawrence, Salmonas Rushdie’s, Marquezas. Vis dažniau sužavi kai kurie jaunesni rašytojai, į buitinę britų kasdienybę drąsiai įliejantys magiško realizmo...
