2009-aisiais įgijęs mušamųjų instrumentų atlikėjo magistro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis nenustojo mokytis – nuolat tobulina grojimo Afrikos perkusiniais instrumentais techniką Londone. Juodojo žemyno muzika jis susidomėjo dar studijų laikais lankydamasis tarptautiniame festivalyje „perKumania“ Prancūzijoje, kur pirmą kartą pasitaikė galimybė sudalyvauti profesionaliame džembe (djembe) būgnų seminare.
Žavėjimąsi afrikietiškais ritmais paskatino ne tik šis seminaras, kurį vedė Mare Sanogo – vienas populiariausių Afrikos būgnininkų Paryžiuje, – bet ir olandų perkusininkų grupės „NSA“ seminarai. Šiuo metu G. Mačiulskis jau pats moko groti visus norinčius išmokti mušti afrikietiškus būgnus bei apskritai pažinti Afrikos kultūrą. Su juo ir kalbamės apie tai, kokią vietą šio kontinento kultūroje užima perkusiniai instrumentai.
- Ką reiškia būgnai Afrikos kultūroje? Kokia jų paskirtis? Ar jie atlieka kažkokį socialinį vaidmenį?
Būgnas – vienas seniausių muzikinių instrumentų pasaulyje, o Afrikoje jis apskritai pagrindinis, daugybę socialinių ir ritualinių funkcijų turintis instrumentas. Būgnų muzika čia nėra savarankiškas menas, ji įsilieja į daugelį kasdienių bei šventinių situacijų ir afrikiečius lydi nuo mažų dienų – jais grojama gimus vaikui, jį „įšventinant“ į suaugusiųjų pasaulį, vestuvių, laidotuvių, įvairių dvasinių seansų metu ir kitose ceremonijose.
Visos šios apeigos be būgnų tiesiog neįsivaizduojamos, mat jie padeda sukurti atmosferą, išreikšti skirtingas, konkrečiai progai tinkančias emocijas. Kadangi menas groti perduodamas iš kartos į kartą, taip išlaikomos kiekvienos etninės grupės savitos kultūrinės ir muzikinės tradicijos. Beje, Afrikos muzikinėje kultūroje yra gana aiškus lyčių vaidmenų pasidalijimas – instrumentinė muzika paprastai atliekama vyrų, o vokalinė priklauso moterims, be to, skirtingų lyčių atstovai turi ir skirtingus šokių žingsnelius, pritaikytus prie tam tikrų ritmų.
- Kodėl Lietuvoje mokote groti būtent džembe būgnais? Kuo jie iš esmės skiriasi nuo, tarkime, Ganos „kalbančių būgnų“? Kokiais dar perkusiniais instrumentais grojama Juodojoje Afrikoje?
Pats domiuosi ir mokausi groti afrikietiškais būgnais tačiau pastebėjau, kad ir lietuviams šio žemyno kultūra, šokiai ir muzikiniai instrumentai darosi vis įdomesni. Groti džembe yra šiek tiek paprasčiau nei groti būgnais, kuriems reikalingos lazdelės (ntomani), mat džembe grojama rankomis.
Taip pat yra ir kitų grojimo technikos skirtumų, atsirandančių dėl būgnų formos. „Kalbantis būgnas“, vadinamasis ntama, yra smėlio laikrodžio formos, dažniausiai 20 cm skersmens, iš abiejų pusių aptemptas ožio oda, o vertikalės sutvirtintos virvutėmis (tam anksčiau buvo naudojamos galvijų sausgyslės). Grojant būgnas laikomas po pažastimi ir šiek tiek spustelėjus virvutes jo oda išsitempia – taip skambėjimo garsas paaukštėja.
Apskritai Juodojoje Afrikoje muzikinių instrumentų įvairovė didžiulė. Grojama bosiniais būgnais dunun, kurie dažniausiai pritaria minėtiesiems džembe, taip pat udu – moliniais ąsočiais, kuriais muzikuoja Nigerijos moterys, kirin – mediniais išskobtais rąsteliais, yabara – džiovintais moliūgais, apipintais riešutais, filendunun – vandens būgnais, balafo – melodiniais instrumentais, pagamintais iš skirtingo dydžio medžio plokštelių (beje, tai šiuolaikinio ksilofono „protėvis“), kora – afrikietiška arfa, kalimba – vadinamuoju afrikietišku pianinu, mat čia grojama pirštais per metalines plokšteles, uždėtas ant medinės rezonuojančios dėžutės. Ir taip būtų galima vardinti ir vardinti...
- Ar tiesa, kad patys afrikiečiai grodami kiek kitaip skaičiuoja ritmą? Pasakojama, kad vienas garsiausių Nigerijos būgnininkų Babatunde Olatunji ritmą skaičiuodavo misisipėmis.
Kiekvienas žodis turi tam tikrą skiemenų skaičių, pavyzdžiui, Vil-nius – du skiemenys, Klai-pė-da – trys skiemenys, Pa-ne-vė-žys – keturi. Todėl Babatunde Olatunji ritmo skaičiavimas misisipėmis aiškinamas tuo, kad šis žodis turi keturis skiemenis, o visi afrikietiški ritmai susideda arba iš keturių, arba iš trijų smūgių. Taigi ritmo skaičiavimas misisipėmis yra analogiškas keturių smūgių skaičiavimui skiemenimis mis-sis-sip-pi.
- Kiek grojant būgnais svarbus spontaniškumo aspektas? Ar tai būna iš anksto apgalvotas ritmas, melodija, ar daugiau improvizacija?
Afrikietiškų būgnų muzikoje spontaniškumo nėra visiškai. Visi ritmai ir šokiai turi griežtas ritmines formules, pagrindines solo frazes bei tam tikrus signalus. Visa tai geriausiai žino vyriausiasis kiekvieno kaimo būgnininkas, todėl pagal jo grojamus signalus orientuojasi kiti, jam pritariantys muzikantai, dainininkai ir šokėjai, turintys pakeisti vieną judesį kitu arba papildyti šokio žingsnelį, kai duodamas ženklas. Čia svarbų vaidmenį atlieka ir bosiniai būgnai dunun, nes pagal jais grojamą melodiją galima suprasti, kokį šokį reikia atlikti, kokia turi būti jo struktūra.
Bet viskas yra iš anksto sutariama ir repetuojama. Pavyzdžiui, Nacionalinis Gvinėjos Respublikos Baletas (Les Ballets Africains, Ensemble National de la République de Guinée) savo pasirodymų programą ruošia dvejus metus, vyksta intensyvios repeticijos - siekiama, kad visa trupė žinotų, ką ir kada groja kiekvienas muzikantas, ką šoka šokėjai, kada grojama ar šokama solo partija, kada keičiamas ritmas ir pradedamas naujas šokis. Visa tai reguliuojama griežtomis ritminėmis formulėmis. Taigi, tie, kas mano, kad Afrikos muzika ir šokiai yra tik atlikėjų improvizacijos, labai klysta.
- Kokie jausmai aplanko grojantįjį? Ramybė, įtampa ar džiaugsmas?
Be jokios abejonės – džiaugsmas! Tik pradėjus mokytis, galbūt jaučiama įtampa, gal šiek tiek pykčio dėl to, kad kažkas nepavyksta... Bet dirbant, tobulėjant ir galiausiai „susidraugaujant“ su būgnu nurimstama. Jau pradėjus groti ansamblyje, visus šiuos jausmus pakeičia džiugesys ir pakylėta nuotaika. Jei besiklausantieji pradeda šokti, plodami jungtis prie muzikantų, visus apima bendros teigiamos emocijos, užvaldo puiki nuotaika! Apskritai afrikietiški būgnai sujungia žmones į grupę, kurioje visi tampa lygiaverčiais partneriais. Tai ne tik suteikia saugumo, bendrumo jausmą, bet ir leidžia atsipalaiduoti bei džiaugtis akimirka.
- O kaip būgnų muzika veikia jos besiklausančius? Koks afrikietiškų būgnų ir šokių santykis? Ar jie puikiai gyvuoja vienas be kito, ar sudaro neišskiriamą duetą?
Vakarų pasaulyje muzikantai ir žiūrovai paprastai yra atskirti vieni nuo kitų – jei vieni groja, skleidžia garsus, tai kiti ramiai sėdi ir klausosi, jei vieni ploja, kiti lenkiasi – taip atsiranda tiek fizinis, tiek psichologinis barjerai. Afrikoje, priešingai, atlikėjai ir publika papildo vieni kitus. Afrikietiška muzika pritraukia žmones ir verčia juos dalyvauti – dainuoti, ploti, šokti.
Kalbant apie būgnų muzikos ir šokio santykį Afrikoje, galima vienareikšmiškai teigti, kad tai – neišskiriamas duetas, net būgnų ritmai ir jiems pritaikytų šokių žingsnelių kombinacijos turi tuos pačius pavadinimus. Kadangi egzistuoja nemažai taisyklių, nusakančių, kaip tas duetas turi būti kuriamas, tarp muzikuojančiųjų ir šokančiųjų atsiranda stiprus ryšys. Pavyzdžiui, būgnininkas solistas turi būti labai patyręs, kad sugebėtų sekti šokėjos žingsnelius ir pagal juos groti tam tikrus ritminius piešinius, o šokėja turi suprasti būgnininko grojamus signalus ir į juos reaguodama plėtoti savo judesių spektrą. Taip sukuriamas betarpiškas santykis, darna tarp garso ir judesio.
- Ar Lietuvoje yra atlikėjų, savo muzikinius pasirodymus paįvairinančių afrikietiškais būgnais?
Jų nėra daug, kadangi Lietuvoje afrikietiška muzika nėra tokia populiari kaip, tarkime, Prancūzijoje, bet jų tikrai yra. Tiesa, galbūt dažniau naudojami kiti iš Afrikos atkeliavę instrumentai, tokie kaip shekere, marakas, įvairūs geležiniai varpeliai ir kitokie smulkūs mušamieji instrumentai.
- Ar daug norinčių išmokti groti džembe būgnais Lietuvoje? Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria pradedantieji?
Norinčiųjų atsiranda vis daugiau, susidomėjimas auga. Tiesa, žmonės dažnai nelabai žino, kur galima mokytis, nes, tiesą pasakius, daugiau mokyklų, mokančių groti džembe būgnais, Lietuvoje kaip ir nėra. Visgi tikiu, kad šio instrumento populiarumas tik didės, plis afrikietiškos muzikos kultūra ir sujungs visus norinčius groti džembe.
Kalbant apie sunkumus, labai svarbu iš karto pradėti mokytis groti taisyklingai, gauti tvirtus ir teisingus pagrindus, kadangi priešingu atveju ateityje teks mokytis iš naujo - neteisinga technika trukdys žengti toliau. Taip pat svarbu skirti daug dėmesio vienodam dešinės ir kairės rankų lavinimui, kadangi ritmų mušimas abiem rankomis – vienas sudėtingiausių dalykų pradedančiajam būgnininkui. Taip yra todėl, kad žmonės nuo gimimo vieną ranką „valdo“ geriau, ji būna stipresnė, o grojant būgnu reikia, kad jos abi būtų vienodai stiprios, mat dešine ranka grojama viena ritminė frazė, o kaire – kita. Tačiau praktikuojantis ir skiriant pakankamai dėmesio silpnesnės rankos lavinimui, šis sunkumas ilgai kankinti neturėtų.
- Pripažįstama, kad Afrikos žmonės stipriau jaučia ritmus, arba bent jau lengviau jiems pasiduoda. Kuo, Jūsų nuomone, skiriasi afrikietis būgnininkas nuo europiečio būgnininko, jei, žinoma, skiriasi?
Vakarietiška muzika turi tikslų ritmą, kuris neleidžia „išsimušti“ iš muzikos ir suteikia tam tikrą saugumo jausmą. Afrikiečių būgnų muzikoje, priešingai, stiprioji takto dalis pabrėžiama silpnai arba dažnai jos visai nėra, dėl to gana lengva suklysti ir pradėti skaičiuoti ritminę frazę nuo neteisingos vietos. Būtent todėl Afrikos žmonės išsiugdo stiprų ritmo pojūtį jau nuo mažų dienų ir muzikuodami gali laisvai jaustis bei improvizuoti. Tuo tarpu vakariečiams tai – kur kas sudėtingesnė užduotis, dažnai reikalaujanti daugiau laiko ir pastangų.