Greit bus dešimt metų, kai brandaus amžiaus vyras gyvena naują gyvenimą, tačiau tebelanko Anoniminių Alkoholikų grupės susitikimus.
Vyriškis turi ką papasakoti: kažkada sukosi tarp garsiausių Lietuvos ir Sovietų Sąjungos kino aktorių, Vokietijoje prašydamas politinio prieglobsčio gyveno Hamburge. Praradęs namus ir šeimą, nakvojo traukiniuose ir laiptinėse. Jo nuopolio ir prisikėlimo istorijoje kiekvienas, norintis išlipti iš dugno, ieško savojo šiaudo, už kurio galėtų nusitverti.
Nebūsiu panašus į tėvą...
„Negersiu, nebūsiu panašus į tėvą...“ Šiuos žodžius vaikinas kartojo sau tarsi priesaiką, tempdamas pasigėrusį tėvą nuo miestelio parduotuvės. Mama mirė, kai jam sukako vos keturiolika. Šešiolikos atsidūrė didmiestyje, kur pabaigęs aštuonias klases, įstojo į automobilių mechanikų mokyklą.
Ernesto galva buvo pramušta varikliams, technikai, tad į mokslus kibo su dideliu noru. Tačiau per „fuksų“ prirašymą didžiausioje miesto aludėje išlenkęs bokalą alaus, pasijuto tarsi pasaulio valdovu. Patiko šio lengvo gėrimo sukelta pakili nuotaika. Bokalą ėmė kilnoti vis dažniau. Tapo nesvarbus nei kursinio darbo užbaigimas, nei vairavimo egzaminas.
Kursinius darbus rašydavo moksladraugiams už kelis bokalus alaus, už butelaitį brangesnio gėrimo, kurį kaip užmokestį parūpindavo turtingesnių studentų tėveliai.
Ernestas nebuvo peštukas, tačiau eilinį kartą, apkvaitęs nuo trečio bokalo, gindamas draugą, įsivėlė į muštynes, paskui atsidūrė blaivykloje... Jaunatviškas išdidumas neleido atgailauti už palaidą elgesį, pasiprašyti studijų vadovo užtarimo, todėl nebaigus technikumo teko apsiauti kareiviškus batus... „Dabar tikrai būčiau daręs kitaip, būčiau kiek nuolankesnis,- šypsosi pasakodamas Ernestas. – Būčiau atsiprašęs kurso kuratoriaus, bet jaunatviškas išdidumas neleido.“
Tvarkingi tvirtų vyriškų rankų nagai, geras laikrodis ant riešo, sutuoktuvių žiedas ant dešinės bevardžio piršto, išlyginti balti marškinukai išduoda, kad šiuo metu vyriškis dirba ne fizinį darbą. Malonus pašnekovo balso tembras, sklandus pasakojimas ir nuoširdus atsivėrimas klausantis kartais net kėlė šiurpuliukus.
Atitarnavęs sovietinėje armijoje, vaikinas pasijuto tikru didvyriu, ir su visu smagumu įsiliejo į stiklelio nevengiantį vienos įmonės autoremontininkų kolektyvą.
Paskui jo gyvenime įvyko du labai svarbūs įvykiai - vedybos ir sūnaus gimimas. Tačiau tai nepakeitė laisvę pamėgusio jauno tėčio įpročių. Žmona, mėgindama nagingą vyrą atitraukti nuo šios žalingos aplinkos, padėjo įsidarbinti apšvietėju kino studijoje. Dirbti su garsiais menininkais Ernestui labai patiko.
Savo darbą jis atliko labai gerai, juo labiau, kad iš ryto darbinė veikla čia dažnai buvo pradedama kavos puodeliu bei stiklu raudonojo vyno ar taurele konjakiuko. Kartais po sėkmingo filmavimo užbaigimo būdavo taip švenčiama, kad Ernestas ir kiti kolegos taip ir likdavo nakvoti tarp scenos rekvizitų.
Darbinėje išvykoje Maskvoje, matydamas, kaip svetur atsipalaidavo bendradarbiai, kad neprarastų kontrolės, nusprendė dvi savaites neimti į burną nė lašo. Vadovybė atkreipė į tai dėmesį, grįžus jis buvo paaukštintas pareigose, tačiau tapus atsakingam už brigados darbą, ėmė galvoti, kad dabar gali sau leisti daugiau nei paprastas darbininkas.
Vieno garsaus aktoriaus jubiliejus jį taip „užkabliavo”, kad bastydamasis po bohemiškus butus namo nakvoti negrįžo kelias paras. Žmonos kantrybė trūko – ji pagrasino skyrybomis. Ernestas pasišiaušė, savo kaltės nepripažino. „Jei tik pati to nori – prašom. Naujų moterų, kurios supras ir priglaus vargšą menininką, nors vežimu vežk,- tada pamanė pats sau, užtrenkdamas namų duris.
Priglaudė Vokietija
Vėlesnė menininkų ir pagalbinio personalo kelionė į Vokietiją sutapo su politiniu perversmu Maskvoje. Gorbačiovo „perestroikos” lozungai atsidūrė po pučistų tankų vikšrais. Lietuvoje tebekraujavo ką tik atsivėrusi Sausio – 13- osios žaizda. Apie tai jie buvo susukę filmą ir rodė pakraupusiems vokiečiams.
Visas lietuviškos delegacijos kolektyvas supanikavo ne juokais, kas puolė prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje, kas pabandė traukti už Atlanto. Ernestas, įtikinęs vokiečių valdininkus, kad kaip viengungis tikrai bus paimtas į „sovietų rekrūtus”, taip pat pasiprašė prieglobsčio.
Tuo metu gyveno tikrai pakankamai sotų ir nerūpestingą gyvenimą. Beveik dvejus metus turėjo nemokamą pastogę pabėgėlių centre, kur įvairiomis kalbomis lalėjo tautų margumynas, azijiečiai, afrikiečiai, turkai, lenkai bei rusai. Slaviškieji kaimynai vos ne dėžėmis „parūpindavo” viskio, o pietiečiai Ernestui pasiūlė pabandyti žolės.
Gaudamas kelių šimtų markių pašalpą, jautėsi tikrai saugiai, retkarčiais nusigriebdavo kokio nelegalaus darbelio… Dienų dienas lietuvis leisdavo prie lošimų automatų, kur už penkių markių žetoną dar gaudavo nemokamos kavos bei krekerių.
Kartą įmetęs paskutinius skatikus, išlošė keturis šimtus markių, pasijusdamas tikru Rokfeleriu… Tik lengvai gauti pinigai ištirpo greit, kaip ir iliuzija visam laikui pasilikti Vokietijoje. Netrukus Ernestas dardėjo gimtinės link, užantyje veždamas svetimų markių gniužulą perduoti pasilikusiųjų ten giminaičiams... Kelionės metu buvo sumuštas ir apiplėštas.
Grįžusį namo politinį bėglį ėmė medžioti įduoto lauknešėlio šeimininkai. Kurį laiką nelaimėlis glaudėsi pas išsiskyrusią kavinės barmenę, kurią sugraudino vakarietiškom etiketėm nusagstytais drabužiais pasidabinusio džentelmeno papasakota gyvenimo drama. Juolab jos apšiuręs butas prašyte prašėsi vyriškų rankų.
Bufetininkės ir kitų kaimynystėje gyvenusių vienišų moterėlių butų remonto medžiagoms skirtus pinigus Ernestas be didelio širdagraužio leido aludėse bei pirkdamas loterijos bilietus. Jam sekėsi laimėti smulkias sumas, įvairiose televizijos loterijose yra išlošęs net pilną šaldytuvą alaus… Tačiau pajutęs vakarietiškų automatų azartą, ėmė jų ieškoti.
Tuo metu Lietuvoje į nelegaliai veikusius kazino patekti buvo labai sunku, o Latvijoje jie veikė legaliai. Dirbdamas vienoje bendrovėje, laukdavo preteksto nuvykti į kaimyninę šalį. Dalį svetimų pinigų pralošdavo, vis tikėdamasis atsilošti. Tačiau net pats nepastebėjo, kaip įklimpo į nenuslepiamas skolas. Darbdaviai ėmė grasinti teismais, tačiau po ilgų prašymų ir derybų leido skolą atidirbti. Užgriuvusius rūpesčius vyriškis vėl skandindavo stiklelyje.
Ir giliausia duobė turi dugną
Taip diena po dienos pamažu vyras ritosi žemyn, kol tapo benamiu. Garažo, kuriame jis triūsė, šeimininkas girtuoklį laikė darbe tik iš gailesčio. Ernestas pripažino, kad alkoholio norėdavosi kas dvi valandas, o pats jautėsi tarsi guminis. Pavasarį praleido tuberkuliozinėje ligoninėje, vasarą priglobdavo gamta motinėlė ar nerakinama laiptinė, o štai žiemos naktis praleisdavo traukiniuose Vilnius- Kaunas. Paskutiniu traukiniu išvykdavo, jame kiek numigdavo, stoties prieigose susiveikdavo kažkokio alkoholinio surogato ir vėl pirmu traukiniu - atgal į darbą. Kai neteko ir šio darbo bei savo menkučių pajamų, valkatavo.
Apžėlė barzda, nesiprausė ir nuskuro jo vienintelis drabužis - tepaluotas vatinukas, nuplyšo apavas. Už surinktus butelius bei parduotas antrines atliekas nusipirkdavo duonos ir dėžutę šprotų. Labiausiai bijodavo likti be alkoholio.
Glaudėsi kažkokioje pašiūrėje prie kapinių. Čia jį surado paauglys sūnus, kuris pagal edukacinę programą rengėsi išvykti mokytis į užsienį. Nepilnamečio kelionei reikėjo raštiško ir notaro patvirtinto tėvo sutikimo.
Ernestas neturėjo nei paso, nei skatiko jam gauti. Pirmiausia sūnus jį nuprausė, pervilko švariais drabužiais, nuvedė į kirpyklą, vėliau palydėjo į fotoateljė. O galiausiai jam buvo padarytas asmens dokumentas.
„Kai pirmą sykį pamačiau sūnų, kažkur giliai krūtinę persmelkė skaudulys ir iš tolimos vaikystės šmėstelėjo vaizdas, kai jis pats verkdamas vilkdavo purviną tėvą namo ir mintyse prisiekinėjo: „Aš niekada toks nebūsiu, aš niekada negersiu…”, - prisimena Ernestas.
„Už tai, koks šiandien esu, už tą gyvenimo prasmę, kurią vėl patyriau, esu dėkingas daugeliui žmonių, kurie padėjo išlipti giliausios duobės dugno“, - kalba vyriškis.
„Dar nepadėkojau savo buvusiai žmonai, kuri man buvo iškėlusi sąlygą, kad padengs skolą ir leis laikinai gyventi išvykusių giminaičių namo katilinėje, jeigu nevartosiu alkoholio ir lankysiu Anoniminių alkoholikų grupės susirinkimus. Neturėjau kur dingti - kelias vedė atgal į sąvartyną,- pasakoja Ernestas.
Jis neslėpė, kad pirmųjų susirinkimų metu galvoje sukosi vienintelė mintis, kaip greičiau iš ten ištrūkti ir prisijungti prie paupyje lėbaujančios nuskurusių sugėrovų kompanijos.
„Tačiau jaučiau, kad už mane kažkas meldžiasi, kad ta stiprybė į mano sielą srūva iš aukščiau... Esu be galo dėkingas žmonėms, kurie man grąžino tikėjimą Dievu. Tik su jo pagalba aš jau dešimti metai esu prisikėlęs iš dvasinės mirties.”