Turėjo užmiršti krepšinį
„Tokios ligos tikrai nesitikėjau. Bet, kai pradėjo drebėti ranka, supratau, jog kažkas yra negerai ir kreipiausi į gydytojus.
Santariškių klinikų gydytojas Dalius Jatužis mane „pralinksmino“, diagnozuodamas Parkinsono ligą. Kur dingsi, reikėjo susitaikyti. Kadangi buvau profesionalus krepšininkas, man reikėjo užmiršti krepšinį. Juk negalėjau nei bėgti, nei mesti“, - sako prieš penkiolika šešiolika metų susirgęs Rolandas.
Ligai progresuojant pacientas kreipėsi į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas, kur jam buvo atlikta pasaulyje plačiai taikoma gilioji galvos smegenų stimuliacija.
„Iki operacijos be pagalbos nei naktį, nei dieną negalėdavau apsieiti. O dabar aš sėdu prie vairo, nuvažiuoju į Klaipėdą ir grįžtu namo - tai man nesukelia jokių sunkumų. Anksčiau galėdavau tik pasvajoti apie tokias keliones automobiliu. Žodžiu, dabar esu kaip sveikas žmogus. Daug kas netgi nesupranta, kad aš sergu. Nebent pastebi mano pakitusią eiseną“, - pasakoja buvęs krepšininkas.
Parkinsono liga sergantis vyras neatsisako malonumo keliauti. Jau dabar su šeima planuoja vasaros keliones. „Planavau vykti į Angliją, bet antrą kartą buvau operuojamas – pakeitė stimuliatorių, tai neišdrįsau keliauti iš karto po operacijos. Jeigu būtų „nusėdusios“ baterijos, šakės! Neseniai atliko tyrimus ir reikėjo išjungti aparatą, tai jau nieko nebegalėjau padaryti. Viskas, iš karto susmunku. O kai įjungiamas aparatas, jaučiuosi gerai.
O šiaip į Turkiją važiuojame, su draugais išsiruošiame į Norvegiją pažvejoti. Kiekvienais metais grybauju – po dešimt kilometrų nueinu su pilnu krepšiu“, - pasakoja į visavertį gyvenimą sugrįžęs vyras.
Dar žais už veteranus
Rolando gyvenime liko vietos ir krepšiniui, žinoma, vyras žaidžia tiktai savo malonumui. „Dabar jau baigėsi mėgėjų sezonas. Kitais metais, galvoju, už veteranus pamėginsiu sužaisti. Įgūdžiai liko. Už Vilniaus „Statybą“ žaidžiau.
Kai dirbau „Lietuvos ryto“ antruoju treneriu, man jau buvo prasidėjusi liga. Trisdešimt dvejų baigiau krepšininko karjerą“, - sako šiuo metu nuosavą verslą turintis vyras.
Rolandas kategoriškai neigia, jog ligai įtakos galėjo turėti krepšinis. „Iš visų krepšininkų, kiek žinau, ir užsienio, turbūt pirmasis susirgau Parkinsono liga. Sako, boksininkai serga, bet ir boksininkų nežinau, kurie sirgtų Lietuvoje. Vienas – Muhamedas Ali.
Kiek girdėjau iš giminių, mano tėvelio mama sirgo, bet ji buvo jau labai garbaus amžiaus. Nežinau, ar tai galėjo turėti įtakos?
Parkinsono liga anksčiau septyniasdešimties turbūt nesusirgdavo. Žinau, vienas pacientas iš Kauno susirgo būdamas vienuolikos. O aš – trisdešimt penkerių“, - atsidūsta Vilniuje gyvenantis vyras.
Interviu
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Funkcinės neurochirurgijos sektoriaus vadovas Andrius Radžiūnas
- Sakykite, kokios būklės pacientas Rolandas pateko į jūsų rankas?
- Rolandas serga Parkinsono liga jau daugiau nei dešimt metų. Jam nustatyta idiopatinė Parkinsono ligos forma. Ligoniui iš tikrųjų jau buvo prasidėjusios ligos progresavimo ir medikamentinio gydymo komplikacijos. Vartojant medikamentus atsiranda šalutinis vaistų poveikis ir nepastovus jų veikimas, kuris trukdo pacientui gyventi.
Tad paciento būklė iš tikrųjų buvo gan sunki. Jis sunkiai pakildavo nuo lovos, reikėdavo pagalbos, naktimis prastai miegodavo. Tokio amžiaus vyrui iš tikrųjų sunku būti visiškai priklausomam nuo aplinkinių žmonių.
Juolab kad visą laiką jis dirbo ir intensyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, o liga jį visiškai uždarė namuose.
- Kaip pasikeitė paciento gyvenimas atlikus neurostimuliaciją?
- Po atliktos operacijos jis galėjo sugrįžti į normalų gyvenimą. Kaip ir pats sakė, vėl pradėjo keliauti po įvairias užsienio šalis, ir poilsiauja, ir žvejoja.
Aš jau esu atlikęs trisdešimt penkias tokias operacijas. Tai yra gilioji galvos smegenų stimuliacija, kuomet žmogui, sergančiam Parkinsono liga, jeigu jis atitinka tam tikrus kriterijus, į galvos smegenų pamato branduolius yra implantuojami giluminiai elektrodai.
Reikia tiksliai pataikyti į dviejų milimetrų dydžio tašką smegenyse ir, tuomet atlikus stimuliatoriaus programavimą, būtent sukontroliuoti ligos simptomus. Po to pacientui žymiai sumažinus vartojamų vaistų dozę pagerėja jo bendroji savijauta.
Liga šiek tiek sustabdoma, bet, deja, ir toliau progresuoja. Tačiau žmogaus funkcinis aktyvumas išlieka žymiai geresnis negu prieš operaciją.
- Parkinsono liga vis dėlto siejama su senyvu amžiumi...
- Mes turime ir jaunesnių pacientų, kuriems liga prasidėjo nuo dvidešimt šešerių metų. Iš tikrųjų, tai - labai reti atvejai.
Praktiškai nuo šešiasdešimt penkerių metų dramatiškai pakyla sergamumo kreivė, tačiau nedidelei daliai ligonių nustatoma ir jaunatvinė Parkinsono ligos forma. Netgi suserga keturiolikos šešiolikos metų vaikai.
Tai yra neurodegeneracinė liga, kuomet žūsta tam tikri neuronai, kurie gamina tam tikrą medžiagą giliai galvos smegenyse. Dėl to žmogus negali judėti laisvai, savo judesius koordinuoti tinkamai ir labai tiksliai. Kartu su judėjimo laisve regresuoja (prarandami) ir kognityviniai sugebėjimai. Su laiku gali suprastėti matymas, orientacija, atsiranda ir virškinimo, pavyzdžiui, rijimo sutrikimų.
Dėl šios ligos sutrinka daugelis paciento funkcijų. Beje, internete aš esu sukūręs puslapį funkcinė neurochirurgija.lt, kuris sulaukia didelio pacientų dėmesio.
- Ar yra būdų apsisaugoti nuo Parkinsono ligos?
- Niekaip neapsisaugosi. Jeigu liga jau yra užprogramuota, kada nors vis tiek pasireikš. Nuo jos tikrai neapsisaugosi, kaip nuo gripo.
Kalbant apie chirurginį gydymą, mes tik galime bandyti sustabdyti jos eigą. Šis gydymo būdas yra taikomas pasaulyje daugiau nei dvidešimt metų. Pastaruoju metu vis daugiau atsiranda publikacijų, stebima, kad galima kuo anksčiau ligoniui taikyti giliąją smegenų stimuliaciją, kuomet jis dar nėra visiškai paveiktas sunkios ligos ir smegenys dar nėra stipriai pažeistos. Pradėjus laiku stimuliaciją, ligos progresavimas šiek tiek sustabdomas.
Iš chirurginio gydymo dar yra vadinama levodopos pompa, kuomet ligoniui į pilvo sieną implantuojamas rezervuaras su mechaniniu varikliu, kuris per kateterį tiesiai į žarnyną tiekia vaistą. Bet šis gydymas irgi yra sudėtingas pačiam ligoniui, nes reikia prižiūrėti pompą. Tad gilioji smegenų stimuliacija pasaulyje yra žymiai dažniau taikoma ir pačiam ligoniui nepalyginamai patogesnė.