1955 metais skubiai į ligoninę paguldytas Albertas Einsteinas jautė, kad artėja jo gyvenimo pabaiga. Tačiau 76 metų garsusis vokiečių fizikas buvo jai pasiruošęs ir savo gydytojams su matematinės lygties aiškumu pranešė, jog nepageidauja gauti medicininės pagalbos, svetainėje allthatsinteresting.com rašo Marco Margaritoffas.
„Noriu išeiti, kada panorėsiu, – pasakė A. Einsteinas. – Stengtis pratęsti gyvenimą dirbtinėmis priemonėmis yra neskoninga. Aš jau atlikau savo dalį, atėjo laikas išeiti. Padarysiu tai elegantiškai“.
1955 metų balandžio 17 dieną nuo pilvo aortos aneurizmos miręs A. Einsteinas paliko neprilygstamą palikimą. Susitaršiusių plaukų mokslininkas buvo tapęs XX amžiaus ikona, bičiuliavosi su Charlie Chaplinu, augant autoritarizmo grėsmei pabėgo iš nacistinės Vokietijos ir sukūrė visiškai naują fizikos modelį.
A.Einsteinas buvo toks gerbiamas, jog vos po kelių valandų nuo jo mirties iš jo palaikų buvo pavogtos jo smegenys – jos buvo paslėptos stiklainyje vieno gydytojo namuose. Nors A. Einsteino gyvenimas yra smulkiai išanalizuotas ir aprašytas, ne mažiau atidaus žvilgsnio nusipelno ir jo mirtis bei keistas jo smegenų likimas.
Prieš savo mirtį A. Einsteinas buvo labiausiai pasaulyje vertinamas protas
A.Einsteinas gimė 1879 metų kovo 14 dieną Vokietijos Viurtembergo žemės Ulmo mieste. Kol dar nebuvo sukūręs savo bendrojo reliatyvumo teorijos, už kurią 1921 metais gavo Nobelio fizikos premiją, A. Einsteinas tebuvo dar vienas sekuliarioje šeimoje gimęs viduriniosios klasės žydas, neturėjęs jokių tikslų.
Suaugęs A. Einsteinas minėjo du „stebuklus“, kurie jam vaikystėje padarė didžiulį įspūdį. Pirmasis iš jų buvo pažintis su kompasu, įvykusi tuomet, kai jam buvo penkeri metai. Kompasas sukėlė jam visą gyvenimą trukusį susižavėjimą neregimomis Visatos jėgomis. Antrasis „stebuklas“ įvyko sulaukus 12 metų, kai jis atrado vieną geometrijos knygą, kurią meiliai vadino „šventa geometrijos knygute“.
Maždaug tuo metu A. Einsteino mokytojai nenustygstančiam jaunuoliui pareiškė, kad jis nieko nepasieks.
Tačiau A. Einsteino tai neišgąsdino. Jo susidomėjimas šviesa ir elektra tik augo ir 1890 metais Šveicarijos Ciuricho mieste jis baigė Šveicarijos federalinį technologijų institutą. Nepaisant smalsios prigimties ir akademinio išsilavinimo, A. Einsteinui sunkiai sekėsi gauti darbą universitete.
Po kelerių metų mokant vaikus, vieno draugo tėvas rekomendavo A. Einsteiną tarnautojo darbui viename Berno patentų biure. Šis darbas užtikrino finansinį saugumą, kurio reikėjo, kad A. Einsteinas galėtų vesti savo ilgametę merginą, su kuria susilaukė dviejų vaikų. Tuo metu savo laisvalaikiu A. Einsteinas toliau formulavo teorijas apie Visatą.
Fizikų bendruomenė iš pradžių jį ignoravo, bet jis stiprino savo reputaciją, dalyvaudamas konferencijose ir tarptautiniuose suvažiavimuose. Galiausiai, 1915 metais jis užbaigė savo bendrąją reliatyvumo teoriją, išgarsinusią jį visame pasaulyje. A. Einsteinas, tapęs gerbtinu mąstytoju, bendravo tiek su akademinio pasaulio atstovais, tiek su Holivudo įžymybėmis.
„Žmonės man ploja, nes visi mane supranta. Tau ploja dėl to, kad niekas tavęs nesupranta“, – kartą A. Einsteinui pareiškęs Charlie Chaplinas. Tuomet A. Einsteinas aktoriaus paklausęs, ką reiškia visas šis dėmesys. „Nieko“, – atsakęs Ch. Chaplinas.
Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, A. Einsteinas viešai priešinosi Vokietijos nacionalistinei karštligei, o bręstant Antrajam pasauliniam karui, A. Einsteinas ir jo antroji žmona Elsa Einstein emigravo į Jungtines Valstijas, kad išvengtų nacių persekiojimo. 1932 metais stiprėjantis nacizmo judėjimas A. Einsteino teorijas pavadino „žydų fizika“, ir šalis pasmerkė jo veikalus.
Tačiau Pažangiųjų tyrimų institutas Prinstono universitete Naujajame Džersyje svetingai priėmė A. Einsteiną. Jame jis dirbo ir narpliojo pasaulio paslaptis dar du dešimtmečius iki pat savo mirties.
A. Einsteino mirties priežastys
Savo paskutinę gyvenimo dieną A. Einsteinas ruošėsi pasirodymui televizijoje ir rašė kalbą, skirtą septintosioms Izraelio valstybės metinėms. Tačiau jį ištiko pilvo aortos aneurizma (PAA) – būklė, kai pernelyg išsiplečia ir plyšta pagrindinė kūno kraujagyslė, vadinama aorta. A. Einsteiną PAA jau buvo ištikusi ir anksčiau, tačiau tą kartą – 1948 metais – jo gyvybę išgelbėjo operacija. Šį kartą jis operacijos atsisakė.
A. Einsteinui mirus, pasigirdo spėlionių, kad jo mirties priežastis gali būti susijusi su sifiliu. Anot vieno gydytojo, kuris bičiuliavosi su A. Einsteinu ir rašė apie jo mirtį, pilvo aortos aneurizmą gali išprovokuoti sifilis, kuriuo, kaip manė daug žmonių, galėjo sirgti A. Einsteinas, garsėjęs aistra moterims.
Tačiau skrodimo metu nei jo kūne, nei smegenyse nebuvo aptikta jokių sifilio ženklų.
Gali būti, kad A. Einsteino mirtį paskubino kitas veiksnys – jo įprotis rūkyti. Viena studija yra nustačiusi, kad rūkančius vyrus mirtina PAA ištinka 7,6 karto dažniau. Nors A. Einsteino gydytojai ne kartą ragino jį mesti šį žalingą įprotį, genijus retai iškęsdavo nerūkęs ilgesnį laiką.
Tą dieną, kai mirė A. Einsteinas, prie Prinstono ligoninės suplūdo tiek žurnalistai, tiek gedintys žmonės.
„Tai buvo chaosas“, – rašė žurnalo „Life“ žurnalistas Ralphas Morse`as. Jis sugebėjo iš karto po A. Einsteino mirties padaryti kelias ikoniškas nuotraukas jo namuose. Jis užfiksavo lentynas su nerūpestingai suverstomis knygomis, ant lentos kreida užrašytas lygtis ir užrašus, išsimėčiusius po A. Einsteino darbo stalą.
Tačiau „Life“ nepaviešino R. Morse`o darytų nuotraukų, nes fiziko sūnus Hansas Albertas Einsteinas pareikalavo, kad žurnalas gerbtų jo šeimos privatumą. Nors „Life“ atsižvelgė į šeimos pageidavimus, tai padarė ne visi asmenys, turėję sąsajų su jo mirtimi.
Jo smegenys buvo „pavogtos“
Praėjus kelioms valandoms po A. Einsteino mirties, vienas medikas, atlikęs jo palaikų skrodimą, be šeimos leidimo pašalino velionio smegenis ir pasiėmė jas namo.
Šis medikas buvo daktaras Thomas Harvey. Jis buvo įsitikinęs, kad A. Einsteino smegenis reikia ištirti, nes jis buvo vienas protingiausių žmonių pasaulyje. Nors A. Einsteinas buvo raštiškai išreiškęs pageidavimą po mirties būti kremuotas, jo sūnus Hansas galiausiai palaimino Th. Harvey ketinimus, nes taip pat patikėjo, kad genijaus smegenys turi būti ištyrinėtos.
Th. Harvey sušvirkštė į smegenis formalino, skrupulingai jas nufotografavo ir supjaustė jas į 240 dalių (maždaug 1 kubinio centimetro gabaliukais). Kai kurias dalis jis nusiuntė kitiems tyrinėtojams, o vieną iš jų praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje net mėgino padovanoti A. Einsteino anūkei, bet ši atsisakė ją priimti. Teigiama, kad Th. Harvey transportuodavo smegenų dalis stiklainiuose, sudėtuose į sidro dėžę, kurią laikydavo po alaus šaldytuvu.
Galiausiai 1985 metais Th. Harvey paskelbė studiją apie A. Einsteino smegenis. Jis su kitais mokslininkais nustatė, kad jos iš tikrųjų atrodė kitaip negu kitų žmonių smegenys ir galėjo kitaip funkcionuoti. Pasak autorių, A. Einsteino smegenims buvo būdinga nenormali dviejų ląstelių tipų – neuronų ir glijų – proporcija. Po šios studijos sekė dar penki tyrimai, kuriose buvo analizuojami papildomi individualių ląstelių bei A. Einsteino smegenų struktūros skirtumai. Šiuos tyrimus atlikę mokslininkai buvo įsitikinę, kad A. Einsteino smegenų tyrinėjimai gali atskleisti neurologinį intelekto pagrindą.
Vėlesni tyrimai užginčijo šias išvadas, nors dalis mokslininkų iki šiol laikosi nuomonės, kad Th. Harvey tyrinėjimai buvo teisingi.
1988 metais pats Th. Harvey neišlaikė kompetencijų egzamino ir prarado teisę verstis medicinine veikla.
Veikiausiai A. Einsteino smegenų atvejį galima apibūdinti sentencija, kurią pats A. Einsteinas kadaise užrašė ant lentos savo Prinstono universiteto kabinete: „Ne viską, kas yra svarbu, galima suskaičiuoti, ir ne viskas, ką galima suskaičiuoti, yra svarbu“.
Šiais laikais A. Einsteino smegenų fragmentus galima išvysti Mutterio medicinos muziejuje Filadelfijoje.