Ciniškos išdavystės istorija pokario Vilniuje: pabėgęs agentas, fatališka moteris, tarpininkas Mieželaitis ir skundikas Cvirka

Kaišiadoryse traukinys, važiavęs iš Vilniaus į Rygą, sustojo. Per vagonus ėjo keli milicininkai. Dokumentų patikra? Spekuliantai – tie po visą sovietiją zuję smulkūs perpardavinėtojai – baugiai žvelgė į mentus: sustos prie jų, vers rodyti krepšius, atims prekes, o gal visgi ne? Be reikalo nuogąstavo – tą lapkričio dieną milicininkai turėjo konkrečią užduotį. Juos domino vienos, atskiroje kupė keliavusi kompanija – trys vyrai ir moteris. Jų kelionės dokumentuose buvo kažkokių neaiškumų.

Dėl jų visą ketveriukę reikėjo išlaipinti iš traukinio ir sulaikyti. Daugiau milicininkai nežinojo – o ir nereikėjo: operaciją Kaišiadorių stotyje koordinavo čekistai – NKGB. Lašnojo, vakarėjo, į pabaigą ėjo 1945-ieji metai.

Šią istoriją galima papasakoti įvairiais būdais, atsispiriant nuo kelių skirtingų atskaitos taškų. Galima chronologiškai – tačiau tuomet šis pasakojimas prarastų žavesį ir skambėtų tarytum eilinė pokario drama. Galima būtų atvirkštine chronologija: pradedant nuo pabaigos (tarpinės?) – grupės Laisvės kovotojų teismo, ieškant tikrųjų kaltininkų – asmenų, kurie juos išdavė ir pasmerkė GULAGo lageriams. Net ir toks pasakojimo stilius vargu ar perteiktų visą šios istorijos emocinį krūvį. Taigi, geriausia bus visa tai papasakoti kaip trilerį: juodąjį filmą (film noir), nutikusį Vilniuje pirmaisiais pokario metais – tragišką išdavystės istoriją, kurioje persipynė represijų baimė, meilė Tėvynei ir moteriai, pastarosios ciniška išdavystė, o taip pat ir eilė žinomų Lietuvos literatų.