– Ar netrukdau tokiu vėlyvu metu? Jau devinta vakaro, daugumai žmonių tai poilsio metas.
– Man tai dar net ne vakaras (juokiasi). Savo darbus baigiu maždaug pirmą ryto, o keliuosi šeštą. Tuo metu, kai yra labai daug projektų, darbų, repeticijų, pasiruošimas būsimai premjerai ir kt., tu neturi kito pasirinkimo, antraip nieko nespėsi. Toks gyvenimas. Jeigu tu nori būti lyderis, turi kažką aukoti. Aš aukoju savo ramybę, poilsį, savo asmeninį gyvenimą ir savo laiką.
– Ar tokiame darbų sūkuryje sukatės nuolat, ar tik prieš didžiąsias premjeras?
– Praktiškai nuolat, nes projektai nesibaigia, jų tik daugėja, mastelis didėja. Bet nesiskundžiu – patys kalti – išsikėlėme kartelę labai aukštai, tai dabar kito kelio nėra – tik dar aukščiau. Pavyzdžiui, šiandien ruošiam visą reklaminę spektaklio „Toska“ kampaniją ir visą pristatymo visuomenei planą. Paraleliai ieškau trūkstamo solisto, tariamės dėl repeticijų, viską planuojame iki smulkiausių detalių – jeigu neturi daug pinigų, tai privalai turėti karinį strateginį planą.
Kitas mano darbas šiuo metu – elektroninė opera „e-Carmen“, kurią darome kartu su Marijumi Adomaičiu. Gruodžio mėnesio spektakliui truputį keičiam dramaturgiją ir dvidešimt procentų muzikos, darysim visiškai naują vaizdo medžiagą. Be to, vasario vidury manęs laukia didžioji premjera „Faustas“, kuriai šiuo metu su savo dailininkais kuriame scenografiją ir kostiumus, jam ieškau dar vieno solisto ir svarbiausia – renku pastatymui pinigus, nes jei nesurinksiu, projektas neįvyks.
O ketvirtas darbas – esu kito mėnesio žurnalo „L'Officiel“ vyr. redaktorė. Jam turim paruošti apie 15 mano inicijuotų straipsnių ir kelias fotosesijas. Aš niekada neapsiimu projektų, kad juose būtų naudojamas tik mano vardas. Jeigu sutinku ką nors daryti, tai aš ir darau. Iš tikrųjų ir iš esmės.
– Apsiimate dirbti darbus pačiose įvairiausiose srityse. Ar visose puikiai jaučiatės?
– Visi tokie projektai, kaip žurnalo redagavimas, yra kūrybinio mano darbo dalis. Negaliu apsiriboti tik savo profesija ir darbu. Turiu semtis įkvėpimo iš kitų sričių: literatūros, dailės, teatro, muzikos. Manau, jei esi kūrybingas žmogus, viską pasiekęs savo darbu, tavo pareiga dalintis patirtimi, imtis tokių darbų, į kuriuos tu gali pažiūrėti iš kitos pusės – netradiciškai, unikaliai. Man labai įdomios tos sintezės tarp skirtingų sričių ir aš jaučiu, kad turiu pakankamai žinių, pasitikėjimo ir noro tai daryti, dėl to jų ir imuosi.
Pavyzdžiui, pernai aš labai intensyviai dalyvavau kuriant mūsų buto interjerą, priimant architektūrinius ir dizaino sprendimus. Ten padariau išties daug dalykų, apie kuriuos svajojau daug metų, ir man labai smagu, kad mūsų butas pateko į įtakingiausio dizaino ir architektūros portalo Dezeen.com geriausių butų Londone šešetuką. Gaila, kad likome antroje vietoje! (juokiasi).
– Ar nenorėtumėte pasilengvinti savo naštos ir kai kuriuos darbus perleisti kitiems specialistams?
– Aš turiu didelę komandą ir mes dirbame kartu. Jie puikūs! Bet aš šitoje profesijoje dirbu jau 34 metus, nuo 15 metų. Jau 26 metus gyvenu Vakaruose, kur galiu semtis kitokio mastelio informacijos ir žinių, bendrauti su profesionalais kitame kontekste. Man atrodo, būtų visiškai kvaila tų savo žinių, įsivaizdavimo, metodikos neperduoti savo žmonėms. O sėdėti ir laukti, kol kas nors penkioliktą kartą išras dviratį, aš negaliu.
Aš turiu stumti kartelę, kelti neįmanomus uždavinius ir tada visus boksuoti, kad jie tuos uždavinius įveiktų. Kitaip būsime kaip visi kiti – vidutiniškai nuobodūs. Man patinka, kai žmonės džiaugiasi, kad įgyvendino tai, ko negalvojo, kad gali įgyvendinti, kai auga jauna labai drąsi ir kūrybinga karta.
Kodėl visi mus, „bohemiečius“, kopijuoja praktiškai visose srityse, nori būti panašūs, tik to garsiai niekada nepripažintų? Mes padarėme spaudos konferenciją gatvėje vestuvių forma prieš ketverius metus, dar šaudykloje, pašte, miške, o dabar visi kiti kolektyvai daro tą patį, dabar tradiciškai padaryta spaudos konferencija būtų tiesiog nepastebėta. Mes buvome pirmieji, kurie prieš 10 metų turėjo dviejų lapų reklamą pagrindiniame šalies dienraštyje, o dabar jei tu neturi puslapio tokios reklamos, net nesi rimtas kolektyvas. Bet čia Lietuva. Visi šie dalykai pasaulyje jau seniai padaryti, tik juos reikia atsivežti, pritaikyt, padaryti savaip ir unikaliai.
– Pastebite, kad jūsų idėjos dažnai kopijuojamos. Ar tai jus pykdo, ar kaip tik stumia į priekį?
– Brangioji, ar Louis Vuittonas jaudinasi, kad jo rankinukų kopijas pardavinėja Atėnų gatvės turguje? Štai ir atsakymas (juokiasi). Tai negali tavęs nei pykdyti, nei apskritai sukelti kokių nors emocijų. Aš jaučiu tik dar didesnį azartą padaryti įdomiau, kitaip. Kita vertus, aš juk irgi nusižiūrėjau nuo „Sunday Times“ laikraščio (juokiasi). Aš dirbu su labai daug talentingų žmonių. Lietuva turi naują kartą įdomių, jaunų menininkų, dizainerių, kūrėjų, fantastiška būti sužavėtam jų naujų minčių ir idėjų, apie kurias pats nė negalvojai.
Aš galvoju, kad opera – klasikinis menas – XXI a. turi būti šiuolaikinio gyvenimo dalis. Mes turime būti feisbuke, instagrame, pintereste. Jau vien tik plakato ant stulpo lauke ir laikraščio nebeužtenka. Turi ieškoti, kaip pristatyti tą klasikinę kultūrą šiuolaikinėmis technologijomis besinaudojančiam žmogui. Kitaip pasaulis nueis į priekį, o tu liksi ir atsiliksi. Klasikinei kultūrai ir šiaip labai sunku – ji pasimeta tarp pramogų, tarp labai didelio pasirinkimo, tarp įvairių abejotinos kokybės dalykų. Ir jei tu visą laiką nori išlaikyti aukščiausią profesionalumo kartelę, turi stengtis ją išlaikyti kiekvienoje srityje.
– „Bohemiečiai“ jau greit skaičiuos savo veiklos dešimtmetį. Kuriuo savo darbu per visus tuos metus labiausiai džiaugiatės?
– Labiausiai didžiuojuosi „Vilnius City Opera“ įkūrimu. Nes visame pasaulyje, net ir turtingose šalyse, operos teatrai įkuriami vos vienas per kelis dešimtmečius. Tai, kad mes sugebėjome tai padaryti Lietuvoje, be valstybės paramos ar užtarimo, aš laikau didžiausiu savo pasiekimu.
O antras didelis pasiekimas – kad mes savo veikla sugebėjome pakeisti visuomenės požiūrį į operą. Pas mus ateina patys įvairiausi žmonės, kurie anksčiau į tokius renginius neidavo. Manau, pakeisti visos šalies požiūrį į meno šaką yra didelis pasiekimas, kuriuo aš labai didžiuojuosi.
– Papasakokite, su kokiais sunkumais tenka susidurti dirbant šioje srityje?
– Sunkiausia tai, kad po dešimties metų beprecedentinių rezultatų ir veiklos mes vis dar turime kovoti už išgyvenimą ir teisę egzistuoti. Mes neturime jokios struktūrizuotos ir rimtos paramos nei iš Kultūros ministerijos, nei iš Vilniaus miesto savivaldybės, nei iš kitos valdžios. Dėmesys klasikinei kultūrai ir atskyrimas, kas yra superprofesionalai, mūsų šalyje vis dar neegzistuoja. Ir atrodo, kad jeigu mes tokie, tai mes iš oro tas pilis galim pastatyti.
Tik privačių mecenatų, verslo, pagaliau – tų žmonių, kurie perka bilietus, dėka sugebėjome kurti jau dešimt metų. Mūsų kolektyve yra apie 40 žmonių, kurie aktyviai dirba kitose šalyse, apie 30 iš jų – solistai, dainuojantys pagrindinėse Europos ir pasaulio scenose, bet Vilniaus miestui mūsų nereikia. Tai fenomenalu. Kiekvieną kartą, kai mūsų solistai dainuoja Europoje, spektaklių programėlėse prie jų biografijų būna prirašyta – „Vilnius City opera“ – ar tai ne Vilniaus vardo garsinimas? Tai kodėl, kai jie atvažiuoja į Vilnių repetuoti, aš kartais repeticijų salių turiu ieškoti feisbuke?
– Esate pasakojusi, kad dėl sveikatos jums teko sulėtinti darbo tempą. Ar tai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Tempo aš nesulėtinau, tiesiog įvertinau savo sveikatos galimybes ir apsisprendžiau. Reikia nutarti: ar toliau varysi taip, kaip varei, be jokios strategijos, o paskui eisi, nugriūsi ir viso gero. Toks variantas geriausias, nes gali būti ir blogiau – eiti, nugriūti, o paskui ilgai sirgti ir po to vis tiek viso gero. Bet tu gali pasirinkti strategiškai, ką tau reikia daryti, kokia sistema tau reikia pakrauti savo baterijas, kaip išmokti kaupti savo energiją, kaip maitintis ir kokį gyvenimo būdą gyventi, kad galėtum varyti toliau taip, kaip tu varei.
Dabar aš turiu labai rimtą ir griežtą sistemą. Žinau, kad tokiu tempu aš gyvensiu iki gruodžio pabaigos, o paskui prieš „Fausto“ repeticijas man reikės sustoti, išsivalyti, susistyguoti ir pasikrauti energijos. Dėl to važiuosiu į Amazonės džiungles, ten praleisiu dvi savaites, gyvensiu namelyje, įrengtame medyje 25 metrų aukštyje, sėdėsiu ir žiūrėsiu į paukščius, beždžiones, kitą gyvenimą be žmonių. O tada grįšiu, turėsiu vulkaną energijos ir įkvėpimo ir galėsiu pastatyti naują spektaklį. Tokia mano strategija.
Aš visą gyvenimą taip darau, tai jau antra mano kelionė į Amazonės džiungles. Esu skersai išilgai išmaišiusi visą Afriką, nemažai Pietų Amerikos, Indiją, Japoniją, Vietnamą, o Indonezijoje kelias savaites dirbau su Birute Galdikas ir orangutanais. Galima sakyti, kad dirbome, nes teko juos ir panešioti, ir išmaudyti (juokiasi). Taip aš ištrinu viską, kas manyje yra, ir kartu pasikraunu naujų jėgų. Tu turi pakeisti darbo intensyvumą gyvenimo intensyvumu, įspūdžiais, emocijomis.
O po didelių premjerų jau antri metai aš išvažiuoju į savo kliniką Austrijoje, kur gyvenu pagal tam tikrą griežtą režimą ir užsidarau savyje. Bet tai nereiškia, kad aš sustoju – tai tiesiog yra mano laikas, kai aš pasikraunu savo baterijas.
XXI a. mes nemokame užsiimti prevencine medicina, savo sveikata susirūpiname tik tada, kai patiriame infarktą, susergame vėžiu ar kai susilaužome koją. Mes nieko nedarome, kad kaip nors atitolintume tą vėžį ir nepatirtume infarkto. Žinoma, kalbant apie lūžusią koją, nieko čia neatitolinsi. Turi aiškiai išjausti ir žinoti, ką tau daryti, kad neprieitum iki tos bedugnės krašto. Aš jokiu būdu čia neskelbiu visuotinės tiesos – aš tiesiog dalinuosi tuo, ką labai subjektyviai atradau sau. Man tai kol kas veikia, niekas nežino, kaip ilgai ir ar greit neateis toks laikas, kai norint išlaikyti tokį darbų intensyvumą, reiks didesnių pauzių ar dar griežtesnio režimo…
Lyderis negali būti silpnas, jis negali sirgti ar išeiti emocinių atostogų. Tu turi būti stipriausias, pavyzdys ir įkvėpimas kitiems žmonėms. Tu turi motyvuoti, uždegti. Čia tik Lietuvoje labai daug nugvešusių lyderių. Aš pati dirbu su jaunais žmonėmis, kai kurie jų man puikiausiai tiktų į vaikus, bet aš nesijaučiu už juos vyresnė. Man patinka, kai dirbant mano jaunimas sako, kad jau pavargo, o aš nė kiek. Mane siutina, kai mano draugės sako, kad jos jaučiasi senos, nes aš tokia jauna nesijaučiau net tuomet, kai man buvo 30 m. Mūsų su Gintaru Rinkevičiumi padarytame norimų pastatyti kūrinių sąraše – dar koks 30 nepadarytų pavadinimų, sąrašas visų pasaulio vietų, kurias būtinai turiu pamatyti, netrumpėja. Gal aš pradėjau jausti, kad gali neužtekti laiko įgyvendinti visų planų ir man reik pabandyti dar greičiau skubėti. Dvigubai greičiau! (juokiasi).
– Darbas veja darbą, jūs kupina įvairiausių užmojų, svajonių. Galima sakyti, kad dabar yra geriausias jūsų laikas?
– Taip, aš visada svajojau gyventi tokiu laiku, kai jausiu didelį pasitikėjimą savo jėgomis. Aš nebebijau suklysti, pasakyti savo tiesos, aš džiazuoju, improvizuoju, o ne einu jau pramintu taku, išmokau prisiimti atsakomybę, kovoti už tai, kuo tikiu, galiu viena apsaugoti daug žmonių, kurie stovi už manęs, galiu pramušti labai daug sienų. Džiaugiuosi tuo, kad atsirado galimybė padėti jauniems, užauginti naują kartą ir galbūt jų kelionė bus geresnė su didesnėmis galimybėmis, negu turėjome mes – nereikia, kad ji būtų lengvesnė, tiesiog, gal jiems nereiks muštis į tiek daug betoninių sienų.
Štai kiek žmonių prieš 15 mėnesių spjaudė į Marijų Adomaitį, o aš jam paskambinau ir pakviečiau kartu dirbti, nes juo tikėjau, jis buvo mano trupės vaikas, dar nuo 2010 metų. Žmonės gali klysti ir parklupti, bet nereiškia, kad juos reikia sutrypti. Aš net negaliu nupasakoti, kaip sunkiai Marijus dirbo, tai buvo kažkas tokio. Jūs negalit įsivaizduoti, ką reiškia parašyti 2 valandų trukmės vientisą muzikinį kūrinį – čia ne tris hitus sukurti... O vėliau mes sėdime kartu per „e-Carmen“ premjerą, žiūriu aplink ir suprantu, kad žmonės kaifuoja. Vadinasi, ne veltui dirbom. Aš surizikavau ir išvedžiau operą į naują plotmę. Dabar prie manęs prieina jaunimas, kurie gyvenime nebūtų priėję, ir sako, kad „e-Carmen“ yra cool, tai yra didžiausias komplimentas.
– Jums tenka dirbti su pasaulinio garso profesionalais. Kadangi mūsų rubrika – apie stiprias moteris, gal galite papasakoti, kokios yra tikrai stiprios garsenybės?
– Aplink mane nėra kitokių moterų – tik stiprios, įdomios, tikros asmenybės. Gal nestipriosios tiesiog neatlaiko to intensyvumo ir energetikos? Manau, kad jei esi lyderis, tau privalo patikti būti su stipresniais už tave. O jei tu bijai stipresnių už save, vadinasi, esi silpnas. Stiprūs žmonės tave užveda siekti dar daugiau.
Pavyzdžiui, šią vasarą teko susipažinti su aktore Margot Robbie, kuri išpopuliarėjo suvaidinusi filme „Volstryto vilkas“ su L. Di Caprio. Ir žinot kuo ji mane sužavėjo? Jai tik 26 m., ji yra viena ryškiausių Holivudo aktorių, uždirbanti milijonų milijonus, jos visi nori. Ir nors dabar jai visas pasaulis po kojomis, ji nusprendė būti prodiusere ir šią vasarą prodiusavo pirmąjį savo filmą „Terminalas“, surado jam pinigų ir jame pati sukūrė tokį vaidmenį, kokio niekas kitas jai neduoda. Kai aš jos paklausiau, kodėl ji taip daro, ji man atsakė, kad visada gauna tik gražių žmonų ar draugių vaidmenis, o ji nori įdomesnių, ryškių ir aštrių vaidmenų. Sėdėti ir laukti būtų kvaila, geriau pačiam kovoti už savo svajones. Aš tai labai gerbiu.
Jau daug kartų pasakojau, kaip man teko pakeisti klaidingą savo nuomonę apie modelius. Jau gerus 15 metų pažįstu Claudią Shiffer, mūsų vyrai kartu dirba, tačiau kai ji mane pirmąkart savo namuose pasitiko susivėlusi, be jokio makiažo ir su vilnonėmis kojinėmis, aš nustebau. O kai aš su ja praleidau visą savaitgalį ir supratau, kad tai yra viena kiečiausių verslo asmenybių, man buvo gėda, kad apie tą profesiją galvojau kitaip. Ji labai protinga moteris, kuri turi puikią strategiją, bet ji strateguoja tam, kad galėtų panaudoti savo įtaką dalyvaudama labdaros projektuose, kurti galimybes jaunimui, toms visuomenės grupėms, kurioms labiausiai reik pagalbos.
Žaviuosi ir artima mano drauge Kristina Sabaliauskaite. Pirmąkart aš ją sutikau kaip „Lietuvos ryto“ žurnalistę prieš dešimt metų, o dabar ji yra keturių populiariausių knygų autorė ir penkta jau tuoj pasirodys. Vadinasi, žmonės auga, jų mastelis vystosi. Tokios moterys, kaip Asmik Grigorian, Justina Gringytė, – visos mano solistės yra snaiperiai, stiprios kaip uola, kaip Egipto piramidės.
Tik stiprus žmogus gali išgyventi ir kovoti toje didžiojoje kovoje – už savo idėjas, už savo siekius gyvenime. Aš nenoriu, kad mane žmonės prisimintų kaip tiesiog malonią, gerą. Noriu, kad sakytų: Dalia Ibelhauptaitė nuveikė tiek daug, kiek galėjo, ir dar daugiau. Atidavė viską. Svarbu įvertinti, kad yra nuveiktas darbas. Jeigu tau panosėje stovi Himalajų kalnas, tai tu negali nepripažinti, kad jis stovi. Kitas dalykas – ar tau jis patinka, ar ne. Lietuvoje vis dar dažnai sugebame apsimesti, kad kalnas nestovi.