Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apylinkės inspektorė Dovilė Dobrovolskaitė, kelių patrulė Reda Antanavičiūtė ir migracijos skyriaus specialistė Jūratė Šuopienė šiam projektui pasiryžo norėdamos parodyti ne save, o policijos darbo aplinką.
Komplimentai dėl balso
Policijoje dirbančios moterys jau niekam nekelia nuostabos, tačiau kai telefonu atsiliepia malonus moteriškas balsas, skambinantys vyrai dažniausiai nustemba ir pirmiausia pasako komplimentą. Jūratė Šuopienė, dirbanti migracijos skyriuje su užsieniečiais daugiau kaip 20 metų, jų daug prisiklauso.
„Iš tiesų, dažnai taip atsitinka, kad moteriškas balsas nuteikia teigiamai – vadinasi, pakalbės žmoniškai. Gal ir natūralu, juk moterys labiau linkusios bendrauti, užjausti, suprasti, ne tokios kategoriškos ir griežtos kaip vyrai“, – mano Jūratė.
Jai pritaria ir tyrėja Dovilė Dobrovolskaitė: „Kartais sprendžiame ir tokias socialines problemas, kurios mums nepriklauso, bet žmonės mano: jei policija man nepadės, tai kas suteiks pagalbą?“ Pareigūnės teigiamai veikia ir pažeidėjus – jų apklausiami tampa ramesni ir atviresni.
Kelių patrulė Reda Antanavičiūtė įsitikinusi, kad tvarkos sergėtojų nereikia vertinti vien vyriškos profesijos požiūriu. Priešingai, kai kurie darbai policijoje kaip tik yra labai moteriški. „Ne kiekvienas vyras turėtų tiek kantrybės ir kruopštumo atlikti kai kurias pareigas. Juk tenka tvarkyti labai daug dokumentų“, – sako Reda. Jai pritaria ir Dovilė, ji nesitikėjo, kad reikės pildyti šūsnis dokumentų.
D. Dobrovolskaitė teigia: „Pareigūnių nėra mažuma ne tik komisariatuose, bet ir Policijos mokykloje. Kai studijavau Mykolo Riomerio universitete, merginų buvo daugiau negu vaikinų. Jau artėja riba, kai ir vyrų, ir moterų policijoje bus po lygiai.“
Migracijos skyriuje nuo seno įprasta, kad dirba daugiausia moterys. „Mūsų kolektyve dirba tik vienas vyras“, – teigia J. Šuopienė.
Su berniukais žaisdavo karą
Dovilė apie policininkės profesiją nuo vaikystės nesvajojo, tik norėjo nemonotoniško ir įdomaus darbo. „Mokykloje sportavau, lankiau karatė treniruotes. Tokiam pasirinkimui tikriausiai turėjo įtakos ir geras fizinis pasirengimas. Nebuvau lepi ir trapi mergina, aš aktyvi ir veikli. Tie, kurie mane artimai pažinojo, nenustebo dėl mano apsisprendimo. Tėvai irgi pritarė. Jie džiaugiasi, nes mano, kad einu savo keliu“, – pasakoja Dovilė.
Tikriausiai ne vieną vaikystėje žavėjo herojiški filmai apie policininkų darbą. Ne išimtis ir Reda. Jos mėgstamiausias vaikystės serialas – „Senis“. „Nors pagrindinis veikėjas nebuvo mano idealas. Iš tiesų mano tėtis yra pareigūnas, namie turiu gyvą pavyzdį“, – šypsosi Reda.
Tėvai jos pasirinkimui įtakos neturėjo, ji ir pati nuo mažens apie tokį darbą nesvajojo. „Nebuvau rami mergaitė. Mano draugai buvo berniukai, su kuriais kieme žaisdavome karą. Kai reikėjo rinktis studijas, norėjau studijuoti teisę. O Mykolo Riomerio universitete ją studijuojant galima įgyti ir policininko profesiją“, – prisipažįsta pareigūnė. Tėtis turbūt džiaugiasi, kad dukra seka jo pėdomis? „Tikriausiai, nors jis, kaip pareigūnas, yra santūrus ir griežtas, nerodo emocijų. Mane labai palaiko vyresnioji sesuo, kuriai gražu žmonės su uniformomis“, – teigia mergina.
Vaikystės draugams toks Redos pasirinkimas nebuvo siurprizas. O nauji pažįstami reaguoja įvairiai. Dažniausiai nustemba. Daugumai sunku įsivaizduoti, kad policininkas gali būti ne tik tvirtas vyras, bet ir smulkaus sudėjimo moteris. Gal tokios nuomonės laikosi vyresnio amžiaus žmonėms? „Ir jaunimas reaguoja keistai. Mano laikais jauni žmonės buvo kitokie... Kai aš buvau studentė, gerbėme vyresnius žmones, buvome mandagios, nedrįsome prieštarauti, ne iš baimės, o iš pagarbos. Šiuolaikinis jaunimas žino visas savo teises ir laisves“, – sako Reda.
Kai Jūratė užsivilko uniformą, jokio sąmyšio namuose nekilo, o jos būsimas vyras nenustebo, nes tiesiog jie dar nebuvo pažįstami. Jūratės vyras – inžinierius, sūnus šias metais baigia vidurinę mokyklą ir ketina rinktis mediko profesiją.
Svarbu nepasiduoti emocijoms
„Visą laiką norėjau, kad viskas vyktų teisingai, aš nepažeidinėju taisyklių. Kol nepradėjau dirbti policijoje, nemaniau, kad tiek daug yra problemų, žmonės turi daugybę bėdų. Nesitikėjau, jog tokia negailestinga įvykdomų nusikalstamų veikų statistika. Anksčiau maniau, kad žmonės geresni, pasaulyje yra daugiau gėrio. Dabar susiduriu su kita, neigiama, pasaulio puse“, – atvirauja Dovilė.
Tačiau policijos pareigūnai negali jautriai reaguoti į visas problemas, kitaip jie negalės tinkamai atlikti savo darbo. Reikia sugebėti psichologiškai atsiriboti nuo problemų. Tie pareigūnai, kurie tiria sunkius, smurtinius nusikaltimus, pabrėžia, jog labai svarbu išlaikyti blaivų mąstymą. Žinoma, pareigūnai užjaučia žmogų, bet turi nepasiduoti emocijoms, kurios gali neigiamai paveikti darbo rezultatus.
„Ir aš nebuvau toks vaikas, kuris langus daužė. Vertybes perduoda tėvai, viskas priklauso nuo to, kokioje šeimoje užaugai. Tačiau policininko darbas pakeičia požiūrį į aplinką, viską pradedi vertinti kitomis akimis. Nuolat tenka susidurti su žmonių negatyvizmu, netolerancija. Neretai lietuviai pikti, daug kuo nepatenkinti ir dažnai patys kalti, nors dėl visų bėdų kaltina policiją“, – teigia Reda.
Darbas pakeitė požiūrį
Jūratė ne kartą buvo atsidūrusi situacijoje, kai matė gatvėje mušamą žmogų, tačiau aplinkiniai nekreipė dėmesio. „Žinoma, aš, kaip moteris, irgi negalėjau padėti, bet telefonu iškviečiau policiją. Negaliu ramiai stebėti tokių įvykių, manau, kad tokį požiūrį suformavo darbas policijoje“, – sako pareigūnė.
Jai pritaria ir Reda: „Iš tiesų dažnai stebina, kad žmonės labai abejingi, o paskui šiurpsta nuo baisių kriminalinių žinių. Kauno gatvėse yra stebėjimo kamerų, ir kartais matome, kad vyksta muštynės, aplink daug žmonių, tačiau niekas nesivargina iškviesti nei policijos, nei medikų.“
Reda mano, kad pastaruoju metu žmonės labiau linkę ne padėti, o paskųsti. Policiją kviečia ne dėl pažeidžiamų viešosios tvarkos taisyklių, o dėl to, kad nori nubausti kaimyną ar vairuotoją, kuris, jo manymu, važiuoja netinkamai. O kai reikia iš tiesų padėti – žmogus gatvėje guli sušalęs ar prie namo laiptinės mušamas rėkia, tada tik pro langą stebi.
Su šaukštu ir fotoaparatu
Pasibaigus darbo dienai ar per atostogas, Dovilė laisvalaikį leidžia aktyviai, išbandė šuolį parašiutu. Vaikystėje ji lankė sportinę gimnastiką, vėliau pamėgo sportinę aerobiką, apsijuosė karatė oranžiniu diržu. Dabar tik savo malonumui nueina į sporto klubą. Dovilė mėgsta gaminti valgyti, tik ne visada turiu laiko: „Man patinka eksperimentuoti, niekada neskaitau receptų. Mėgstu gėles, tačiau, kitaip negu mano mama, kuri augina daug gėlių, turiu tik kelias, pavyzdžiui, orchidėjos puošia interjerą.“
Reda kiekvieną žiemą su tėvais važiuoja slidinėti į kalnus. O virtuvėje ji ne tik gamina, bet ir fotografuoja patiekalus. „Kai padarau ką nors skanaus, noriu pasigirti sesei, kuri gyvena atskirai, todėl jai nusiunčiu nuotrauką. Prieš patiekdama į stalą prašau, kad niekas nevalgytų, kol nenufotografuosiu“, – pasakoja Reda.
Būtent maisto nuotraukos ją paskatino gilintis į fotografiją. Mergina turėjo gerą fotoaparatą, bet greitai suprato, kad norint nufotografuoti taip, jog patiekalas atrodytų labai skaniai, reikia tobulesnės fototechnikos. Ji įgyvendino savo svajonę – nusipirko profesionalų fotoaparatą. Dabar fotografuoja ne tik virtuvėje, bet ir gamtoje – įamžina drugelius, gėlytes. Redos patiekalų nuotraukų yra policijos komisariato svetainės vidiniuose puslapiuose – kas iš darbuotojų nori, gali pasižiūrėti ir pabandyti gaminti.
„Esu tik naujokė, iki šiol nedrįsau parodyti, kad ir aš moku gaminti, ir fotografuoti. Negaminu tradicinių patiekalų, mama vis tiek juos pagamina skaniau. Man labiau patinka jūrų gėrybės, itališka, prancūziška virtuvė. Tada mama nesikiša, leidžia man pasireikšti“, – pasakoja pareigūnė.
Reda turi dar vieną talentą – praeitą vasarą ji sukūrė patrulių rinktinės specialaus būrio vyrų portretus. Reda paslapčia svajojo, kad būtų išleistas kalendorius. Didžiausiam jos džiaugsmui, ne tik išspausdintas vyrų kalendorius, bet ir ji gavo kvietimą pozuoti pareigūnių kalendoriui.
Po virtuvę mėgsta sukinėtis ir Jūratė. Ir tai nėra rutina ar kasdienis darbas kaip daugumai šeimos moterų. „Man tikrai patinka, ypač savaitgaliais. Domiuosi kinų, apskritai visa rytietiška virtuve. Darau sušius, tik sūnus jų nemėgsta, todėl jam reikia ką nors kito pagaminti. Patinka itališka virtuvė – picos, makaronai. Labai skaniai gamina ir mano vyras, todėl jam dažnai užleidžiu virtuvę“, – pasakoja Jūratė.
Pareigūnai nėra niurzgos
Kalendoriuje pareigūnės atrodo kitaip negu kasdienybėje. Kai kurias sunku net atpažinti. „Kai mano draugai pamatė kalendorių, sakė, kad aš visai į save nepanaši. Nufotografuota vilkinti uniformą, tai įpareigoja – plaukai tvarkingai supinti, veidas santūresnis. Draugai mane pažįsta visai kitokią, esu linksma. Darbe elgiuosi santūriau“, – tvirtina Reda. Ir tai natūralu: „Baigiasi darbo diena, džiaugiesi, jei ji nepraėjo veltui, padėjai žmogui. Grįžti namo, nusivelki uniformą ir tampi kitu žmogumi.“
Kai Reda susipažįsta su nauju žmogumi, nemojuoja balta vėliava ir garsiai iš karto nepaskelbia, kad yra policininkė. Vėliau visi suvokia – toks jos darbas. „Jei kam nors atrodo, kad šviesiaplaukė smulki mergina ir policininkės uniforma nedera, tai jų problema. Mano nuomone, puikiai tinka. Jei noriu atrodyti gražiai ir tvarkingai, tai netrukdo mano darbui. Jei pasidažau akis, dėl to nenukenčia darbo rezultatai“, – įsitikinusi Reda ir pabrėžia, kad pareigūnai nėra niurzgos.