Henry Cottonas
XX amžiaus pradžioje amerikiečių psichiatras Henry Cottonas dažnai stebėdavo sunkiai sergančius pacientus. Aukštos kūno temperatūros kamuojami ligoniai kliedėdavo, regėdavo haliucinacijas. Tuomet H. Cottonas padarė, jo manymu, logišką išvadą, kad psichines ligas sukelia įvairių vidaus organų infekcijos.
Savo pacientų gydymą H. Cottonas pradėdavo nuo dantų šalinimo. Jis manė, kad būtent dantyse knibžda bakterijos. Kai toks „gydymas“ neduodavo rezultato, chirurgas pradėdavo tyrinėti tonziles, sėklides ir kiaušides, tulžies pūslę, blužnį. Visus šiuos organus, jeigu tik jie turėdavo pakitimų, daktaras išpjaudavo. H. Cottonas buvo įsitikinęs, kad jo metodas yra rezultatyvus. Jis tvirtino taip pagydąs 85 proc. ligonių.
Tačiau po tokio „gydymo“ išgyvendavo nedaug pacientų. Tais laikais antibiotikų dar nebuvo, tad žmonės mirdavo nuo užkrėtimų. H. Cottono darbo periodu nuo 1907 iki 1930 metų tokia lemtis ištikdavo nuo trečdalio iki pusės visų ligonių, kuriuos jis operuodavo.
Shiro Ishii
1932 metais japonų kariuomenės okupuoto Kinijos Harbino miesto apylinkėse įsikūrė slaptas kompleksas. Jis pagarsėjo pavadinimu „731-asis būrys“. Paaiškėjo, kad ten vyko siaubingi dalykai. Pagrindinis mokslinio tyrimų centro tikslas buvo sukurti cheminį ginklą. Šia linkme dirbo 300 žmonių, vadovaujami mokslininko ir mikrobiologo Shiro Ishii.
Mokslininkai iš „731-ojo būrio“ atlikdavo daugybę nehumaniškų bandymų su gyvais žmonėmis, kuriuos vadino „rąstais“. Eksperimentuotojai rasdavo atsakymus į pačius šiurpiausius medicininius klausimus. Taip japonai, pavyzdžiui, išsiaiškino, kiek gali išgyventi žmogus šalčio sąlygomis, prie aukštos temperatūros ar dideliame aukštyje. Jie pjaustydavo žmones, naudodami vietinę nejautrą, darydavo abortus, apkrėsdavo žmones mirtinomis ligomis.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, daugelis „731-ojo būrio“ mokslininkų pradėjo dirbti tiek Japonijoje, tiek kitose šalyse. Shiro Ishii, prižiūrėjusiam visus eksperimentus, buvo suteiktas imunitetas nuo persekiojimo ir jis persikėlė gyventi į Jungtines Valstijas, kur toliau kūrė bakteriologinį ginklą.
Josefas Mengele
Antrojo pasaulinio karo metais kitoje pasaulio pusėje – nacistinėje Vokietijoje – darbavosi ne mažesnį siaubą kėlęs gydytojas. Osvencimo koncentracijos stovykloje gydytoją Josefą Mengele žinojo visi. Šis iš pažiūros mielas ir simpatiškas žmogus kai kuriuos kalinius iš karto pasiųsdavo myriop, o kitus pasmerkdavo ilgoms kančioms.
Jam vadovaujant ir tiesiogiai dalyvaujant, būdavo atliekami nežmoniški bandymai su kaliniais. Jie būdavo kastruojami, mirtinai sušaldomi, operuojami be jokio nuskausminimo, švitinami, jiems perpilamas svetimas kraujas. „Mirties angelu“ vadintas J.Mengele itin mėgo dvynius ir su jais atlikdavo pačius šiurpiausius eksperimentus. Iš 3000 vaikų, pasiųstų bandymams, išgyveno vos 200.
Andrew Ure
Škotas Andrew Ure pateko į istoriją kaip chemikas, geologas ir ekonomistas. Ir nors jo nederėtų priskirti prie gydytojų nusikaltėlių, visgi labiausiai jį išgarsino neįprastai kraupus eksperimentas, kurį jis atliko 1818 metais su pakarto žudiko ir vagies Matthew Clydesdale`o palaikais.
Panašiai kaip gydytojas Frankenšteinas iš garsiosios Mary Shelley knygos, A. Ure nusprendė atgaivinti numirėlį. Prie lavono kaklo ir kojos jis pritvirtino elektrodus ir paleido srovę.
Kojos, veikiamos elektros srovės, judėjo, susitraukinėjo diafragma. Kai elektrodai buvo priglausti prie galvos, atsimerkė numirėlio akys, o veidą iškreipė įvairios grimasos. Žiūrovai liko sutrikę ir apimti siaubo.