Deimantinio gyvenimo deimantinis jubiliejus

Var­na­gi­rių kai­mo sen­bu­viai Le­o­nė ir Al­bi­nas Po­ce­vi­čiai rug­sė­jo vi­du­ry­je šven­tė ben­dro gy­ve­ni­mo še­šias­de­šimt­me­tį. Kry­žių šven­to­vė­je Laz­di­jų de­ka­nas ka­nau­nin­kas Vy­tau­tas Pra­ja­ra su­tuok­ti­niams su­tei­kė San­tuo­kos sak­ra­men­to dei­man­ti­nio ju­bi­lie­jaus pa­lai­mi­ni­mą. Dvy­li­kos vai­kų, dvi­de­šimt sep­ty­nių vai­kai­čių ir de­vy­nių pro­vai­kai­čių su­lau­ku­sių su­tuok­ti­nių šven­tė­je vy­ra­vo mei­lė, gro­žis ir tvar­ka. Šie bū­ties kri­te­ri­jai žen­kli­na vi­są L. ir A.Po­ce­vi­čių bei vi­sų jų at­ža­lų gy­ve­ni­mą.

„Gal net ne­mie­go­da­vo“

„Da­bar tė­ve­liui vis sa­kau, kad nors ir daž­nos vieš­nios li­gos ir ne­ga­la­vi­mai, li­ku­sį gy­ve­ni­mo tarpiu­ką nu­gy­ven­ki­me gra­žiai ir džiaugs­min­gai“, – sa­ko dvy­li­kos vai­kų ma­ma. Ji iš­sa­kė ir sa­vo su­si­krim­ti­mą dėl vie­no iš šei­mos ne­su­kū­ru­sio sū­nų, ku­ris kar­tais pa­ra­gau­ja dū­mo. Pa­sak mo­ters, ne­ge­rai rū­ky­ti, nė vie­nas to ne­da­ro, ban­dys su duk­ro­mis pa­si­tar­ti, kaip su šiuo pa­kal­bė­ti, kad ne­pri­pras­tų prie blo­go įpro­čio.

„Aš daž­nai gal­vo­ju, kad gal žmo­gus ir pa­klys­tum iš do­ro ke­lio, bet ne­ga­li, kai ap­lin­kui tik ge­ri žmo­nės. Bet nuo­sta­biau­sias yra ma­no vy­ras Al­bi­nas, ku­rį nuo mū­sų pir­ma­gi­mių tė­ve­liu va­di­nu. Klau­sia­te, kaip to­kį ge­rą vy­rą su­ra­dau? Ma­ne vi­są gy­ve­ni­mą Die­vas ly­dė­jo. Nuo vai­kys­tės aš prie baž­ny­tė­lės lin­kau, bū­da­vo, par­ge­nu gy­vu­lius ir bė­gu mels­tis. Per pro­ce­si­jas gė­les bars­ty­da­vau. Už tą ma­no mei­lę Die­vas ma­ne ge­rais žmo­nė­mis ap­su­po“, – da­ro iš­va­dą Le­o­nė, ne vel­tui ir pa­krikš­ty­ta šven­tu var­du, ku­rį su­teik­da­mas Krikš­to sak­ra­men­tą da­vė dva­si­nin­kas.

Dau­gia­vai­kė ma­ma tei­gia kar­tais su­lauk­da­vu­si ki­tų užuo­jau­tos dėl dar­bų gau­sos, ta­čiau ji ra­miai ati­tar­da­vu­si, kad nė vie­nas iš dvy­li­kos jiems su vy­ru pro lan­gą ne­bu­vo įmes­tas. Ir vi­suo­met pa­tai­sy­da­vo iš­gir­du­si įvar­di­jant ma­žes­nį skai­čių vai­kų.

„Aš ne­ži­nau, kiek va­lan­dų ma­ma mie­go­da­vo, kai mus au­gi­no, kar­tais at­ro­dy­da­vo, kad ji net ne­pri­gul­da­vo. Kai mes iš­mau­dy­ti ei­da­vo­me gul­ti, pa­lik­da­vo­me ją skal­bian­čią. Nak­tį ant ki­bi­ro at­lik­da­mi gam­ti­nius rei­ka­lus, ma­ty­da­vo­me ją rū­pes­tin­gai per­var­tan­čią prie kros­nies džiūs­tan­čius mū­sų dra­bu­žius, o ry­te ke­lis mo­ki­nu­kus iš­leis­da­vo į mo­kyk­lą pa­mai­ti­nu­si karš­tais varš­kė­čiais ar ga­ruo­jan­čiais vir­tų bul­vių ce­pe­li­nais. O ir kiau­lės jau bū­da­vo pa­šer­tos, kar­vės pa­melž­tos, ma­žy­lis per­vys­ty­tas, pa­mai­tin­tas, mer­gai­tėms ka­sos gra­žiai su­pin­tos... Vis ma­niau, kad ma­ma taip rū­pi­na­si tik mu­mis, ma­žes­niais, bet to­kia ji ir vy­riau­sių mū­sų se­se­rų ir bro­lių pri­si­mi­ni­muo­se“, – vai­kys­tę me­na Ku­me­čių pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ky­to­ja Jur­gi­ta An­driuš­ke­vi­čie­nė.

Vi­si vai­kai įsi­kū­rė Lie­tu­vo­je

Pa­sak L.Po­ce­vi­čie­nės, ne­su­skai­čiuo­tu­mei, kiek jos su vy­ru na­muo­se sve­ti­mų pa­mai­tin­ta, ne­at­stum­tas nė vie­nas stik­le­lio mė­gė­jas. Kaip tu ant jo, už­su­ku­sio pas ta­ve, bar­sie­si, jei jis, vos du­ris pra­vė­ręs, iš­pyš­ki­na, kad su ma­ni­mi jam vai­kys­tė­je bu­vo sma­gu kar­ves ga­ny­ti?! Kaip rū­go­si ant žmo­gaus, va­ry­si jį lauk, jei jau­ti, kaip jam rei­kia sa­vas min­tis iš­sa­ky­ti, nuo dū­šios iš­si­pa­sa­ko­ti? Pa­tir­tas var­gas su­ar­ti­na žmo­nes. Ji try­li­kos bū­da­ma jau duo­ną ke­pė. Ko­lū­kių lai­kais va­do­vai įvai­rio­mis pro­go­mis tik pas Le­o­nę duo­ną už­sa­ky­da­vo. Ši nie­ka­da ne­at­sa­kė, tik pra­šy­da­vo iš va­ka­ro pra­neš­ti, duo­ne­lei rei­kia spė­ti iš­rūg­ti.

Nors šian­dien dar­bų rit­mas jau su­lė­tė­jęs, ji vis tiek ke­lia­si penk­tą va­lan­dą ry­to. „Sa­vo ran­ko­mis jau ne kaž­ką nu­dir­bu, bet dir­bu. Die­na grei­tai pra­bė­ga, ma­žai be­lie­ka lai­ko ir ne­se­niai kie­me at­si­ra­du­sio­je pa­vė­si­nė­je pa­sė­dė­ti. Prieš dei­man­ti­nių ves­tu­vių iš­kil­mes at­si­gu­liau į li­go­ni­nę pa­si­stip­rin­ti, o su­grį­žu­si, žiū­riu, kie­me gra­ži pa­vė­si­nė su­ręs­ta. Iš jo­je pri­tvir­tin­to nuo­sa­vy­bės do­ku­men­to su­pra­tau, kad tai vai­kai­čių do­va­na mums”, – nau­jo sta­ti­nio at­si­ra­di­mą pa­aiš­ki­na Le­o­nė.

Al­bi­nas taip pat ne mie­ga­lius. Pra­bu­dęs vis prie bi­te­lių sku­ba, pri­sė­da ir žiū­ri žiū­ri į jų dar­bą, o pas­kui žmo­nai pa­sa­ko­ja, kaip sto­rai jų ko­je­lės me­du­mi ap­li­pu­sios. Jo bi­tės net ne­kan­da, tik šie­met pa­tei­kė staig­me­ną. Gau­siai žy­dė­jus so­dams, jis ti­kė­jo­si jų me­daus, o avi­liuo­se ra­do ne­įpras­tai bal­tą. Iš­si­aiš­ki­nus su­pras­ta, kad bi­tės mie­liau lan­kė tuo­met žy­din­čius ūki­nin­kų rap­sus.

Do­mi­si Al­bi­nas ir po­li­ti­ka. Jam ne­su­pran­ta­ma, kaip ga­li­ma ta­pus Sei­mo na­riu pa­mirš­ti rin­kė­jams duo­tus pa­ža­dus? „Keis­ta gir­dė­ti, kad sei­mū­nų reik­mėms pi­ni­gų už­ten­ka, o gy­ven­to­jams ne­be­lie­ka. Ap­mau­du, kad tė­vai tiek tūks­tan­čių li­tų su­plo­ja už vai­kų moks­lus, o dar­bo jiems Lie­tu­vo­je gau­ti ne­lie­ka jo­kių šan­sų, ten­ka iš­vyk­ti dirb­ti į už­sie­nį. Mes ge­ro­vę su­si­kū­rę, gau­na­me pen­si­jas, bet kaip jau­noms šei­moms sa­vo liz­de­lius su­kur­ti, vai­kus au­gin­ti?“ – sa­vus pa­ste­bė­ji­mus iš­sa­ko A.Po­ce­vi­čius.

Žmo­na ati­ta­ria, kad mo­ky­tis jau­ni­mui vis tiek rei­kia, gal lai­kai pa­si­keis. Jų vi­si vai­kai Lie­tu­vo­je li­kę, tik da­lis vai­kai­čių už­si­dirb­ti sve­tur iš­le­kia, ta­čiau lik­ti ten ne­ke­ti­na.

Do­va­no­tos ro­žės dar ne­nu­vy­to

Duk­ra Jur­gi­ta sa­ko, kad tiek me­tų nu­gy­ve­nę tė­ve­liai la­bai su­pa­na­šė­jo ir min­ti­mis, ir iš­vaiz­da. „Nuo ma­žens kai­mo žmo­nės mus su­ti­kę sa­ky­da­vo: jei pa­si­klys­tu­mėt, ži­no­tu­me, kam par­ves­ti. To­kie esat pa­na­šūs į tė­ve­lius ir vie­ni į ki­tus“, – ti­ki­na duk­ra. Vai­kai­tės Ie­vos nuo­mo­ne, mo­čiu­tė daug ra­mes­nė už se­ne­lį ir la­bai rū­pes­tin­ga.

Kad tė­vu­kas mėgs­ta pa­pokš­tau­ti, įsi­ti­ki­no­me ir mes. Jis sa­ko ne­su­pran­tąs, ko­dėl ne­te­kė­ju­sios pa­ne­lės sten­gia­si į kuo to­li­mes­nius va­ka­rė­lius nu­lėk­ti, kuo gra­žes­nius vai­ki­nus „pa­ka­bin­ti”, o iš­te­kė­ju­sios be­veik vi­sos ieš­ko kuo ge­res­nių dak­ta­rų. Pa­pokš­ta­vęs su­rim­tė­ja: „Dir­bau bri­ga­di­nin­ku, ko­lū­kie­čių kie­mus lan­kiau. Daž­nai ir da­bar pra­va­žiuo­ju pro apy­lin­kės kai­mus. Grau­du ma­ty­ti so­dy­bas, ku­rio­se yran­čių tvo­rų po tė­vų mir­ties li­kę vai­kai iki šių die­nų nė pirš­tu ne­pa­lie­tę. Tik tiek ge­rai, kad to­kių vien­kie­mių nė­ra daug, o nau­ja­ku­riai rū­pes­tin­gai tvar­ko­si.“

Mū­sų ap­lan­ky­ti su­tuok­ti­niai šven­ti­ne nuo­tai­ka gy­ve­na. Dar ne­nu­vy­tu­sios 36 vai­kų pa­do­va­no­tos gel­to­nos ro­žės – kiek­vie­no po tris. Dar va­zo­je bal­tuo­ja ir po­li­ti­ko Vy­do Ba­ra­vy­ko ju­bi­lia­tams per­duo­ta ro­žių puokš­tė. O San­tuo­kos sak­ra­men­to dei­man­ti­nio ju­bi­lie­jaus pa­žy­mė­ji­mas pui­kiai pri­siš­lie­jo prie po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II svei­ki­ni­mo, apaš­ta­li­nio pa­lai­mi­ni­mo Le­o­nei ir Al­bi­nui jųd­vie­jų auk­si­nio ju­bi­lie­jaus pro­ga.

Duk­rų Jur­gi­tos ir Onu­tės pa­šne­ke­siai su ma­ma

„Mes la­bai lai­min­gos, kad esa­te jaut­ri, pa­mal­di, gi­liai ti­kin­ti, darbš­ti. Taip sa­ko­me ne tik mes, duk­ros, bet ir ap­lin­ki­niai, drau­gės ir gi­mi­nai­čiai. Su mu­mis mėg­da­vo­te žais­ti slė­py­nių, kvad­ra­tą, kirs­tu­ką. Pa­me­na­te, dar prieš ke­le­tą me­tų žai­dė­me kar­tu. Sa­vo vai­kus ir jų drau­gus iš­mo­kė­te val­są šok­ti, taip ruo­šė­te ves­tu­vėms. Ko­kios jos bū­tų be šio šo­kio? Ir pa­ti kiek­vie­no­je šven­tė­je val­są mie­lai iki da­bar šo­ka­te su sū­nu­mis ir žen­tais.“

„Ne tik šok­ti mėgs­tu. Nuo jau­nys­tės šei­mi­nin­ka­vau ves­tu­vė­se, kai­mo vai­ki­nų iš­leis­tu­vė­se į ar­mi­ją, krikš­ty­no­se, lai­do­tu­vė­se... Ne­be­įma­no­ma su­skai­čiuo­ti, kiek po­bū­vių su sa­vo vy­riau­sia, prieš me­tus mi­ru­sia se­se­ri­mi Ju­li­ja ir kai­my­ne Ka­zy­te Ta­mu­ly­nie­ne su­ren­gė­me. Vi­są mais­tą na­mie ga­mi­no­me, o kiek sal­du­my­nų rei­kė­jo iš­kep­ti: gry­bu­kai, vo­ve­rai­tės, kaš­to­nai, ku­ku­rū­zai, braš­ky­tės, gi­lės... Į pa­gal­bą ir jus kvies­da­vo­me, kad grei­čiau bū­tų. Ar ne­ge­rai, kad jūs ku­li­na­ri­jos mo­kyk­lą na­mie bai­gė­te? Aš tuo džiau­giuo­si: pui­kios šei­mi­nin­kės esa­te vi­sos ke­tu­rios, vi­soms šei­mos šven­tėms pa­čios vai­šes su­ren­gia­te, dar ir ki­tiems pa­gel­bė­ja­te. At­ro­do, ma­no py­ra­gai ska­nūs bu­vo, o jau jū­sų – tie­siog bur­noj tirps­ta. Sma­gu, kad ir jū­sų mer­gai­tės mėgs­ta šei­mi­nin­kau­ti.“

„Daž­nai sa­ko­me, kad mums ge­rai vai­din­ti pui­kias šei­mi­nin­kes, kai to­kį pa­vyz­dį tu­ri­me ša­lia.“

„Ma­lo­nu iš ki­tų pa­gi­rian­čius žo­džius apie sa­vo vai­kus iš­girs­ti. O kiek sal­džių varš­kės sū­rių su­spaus­ta, po vi­są Lie­tu­vą iš­ve­žio­ta ir lauk­tu­vėms, ir už­sa­ky­mams!.. Ne­su ta­len­tin­ga, tie­siog da­rau vis­ką, ką tik rei­kia ir taip, kaip mo­ku, sten­giuo­si vis­ką da­ry­ti nuo­šir­džiai, su mei­le. Jūs sa­ko­te, kad di­džiau­sias ma­mos ta­len­tas – bū­ti ma­ma, tik­rą­ja ma­ma.“

„Ju­my­se su­tel­pa vis­kas: ge­ru­mas, nuo­šir­du­mas, jaut­ru­mas, ti­kė­ji­mas, darbš­tu­mas, pa­rei­ga, at­sa­ko­my­bė, mei­lė, at­jau­ta.“

„Sma­gu gir­dė­ti ar­ti­mų­jų ir ki­tų žmo­nių kom­pli­men­tus man, kaip ma­mai. Esu pa­pras­ta kai­mo mo­te­ris, bet pa­si­puoš­ti no­ri­si, juk kai au­go­te, sau ne­ga­lė­jo­me to leis­ti. Kos­me­ti­kos prie­mo­nių ir gro­žio pro­ce­dū­rų aš ne­pri­pa­žįs­tu, bet plau­kus su­si­tvar­ky­ti man bū­ti­na, ge­riau jau­čiuo­si. O jau­nat­viš­ku­mo, sa­ko, ir gim­dy­mai su­tei­kia, ir ju­dė­ji­mas, juk nė­ra ka­da ra­miai sė­dė­ti. Ša­lia vai­kų, anū­kų dar ir pa­si­temp­ti rei­kia.

Au­gin­ti to­kią gau­sią šei­mą tik­rai ne­leng­va, bet man sa­va naš­ta ne­sun­ki, net mie­la, sa­ky­čiau.“

„Mes džiau­gia­mės, kad mū­sų tiek, vie­nas ki­tam pa­gel­bė­ja­me, pa­si­ta­ria­me. Jums au­gin­ti mus tik­rai ne­bu­vo leng­va, bet da­bar ma­to­me, kad jau­čia­tės lai­min­gi mus tu­rė­da­mi. Vis pri­si­me­na­me, kaip vy­res­nie­ji jau­nes­niais rū­pin­da­vo­mės, kaip abiem pa­dė­da­vo­me.

La­bai sma­gu su­si­rink­ti di­džių­jų šven­čių pro­ga tė­viš­kė­je: Ka­lė­dų, Ve­ly­kų, Mo­ti­nos ir Tė­vo die­nų ne­įsi­vaiz­duo­ja­me be jū­sų, bro­lių, se­sių ir jų šei­mų. Ir be šven­čių ga­na daž­nai ap­lan­ko­me jus, tai vie­ni, tai ki­ti vis už­su­ka­me.“

„Da­bar nuo­lat sku­bu į baž­ny­tė­lę už vi­sa ge­ra Die­vui pa­dė­ko­ti. Ma­nau, kad dar sma­giai su­kuo­si ir vir­tu­vė­je, pa­ti na­mus ap­si­tvar­kau, dar­žus vis dar ra­viu. La­bai džiau­giuo­si gė­ly­nais. Nors ran­kos ir vir­pa, Par­kin­so­no li­ga ka­muo­ja, bet dar ir ko­ji­nes ar pirš­ti­nes nu­mez­gu, ir pa­ta­ly­nių pa­siu­vu, sau­sai­nė­lių iš­ke­pu, sū­rį pa­spau­džiu. Skai­tau kny­gas, laik­raš­čius. Vis daž­niau pa­var­tau nuo­trau­kų al­bu­mus, per­skai­tau kruopš­čiai su­rink­tus ir iš­sau­go­tus se­nus straips­nius apie ar­ti­muo­sius, sa­vo kraš­to žmo­nes. La­bai džiau­giuo­si kiek­vie­no žmo­gaus ap­si­lan­ky­mu, sten­giuo­si vi­sa­da pa­vai­šin­ti, pa­si­kal­bė­ti.

Ma­nau, kad per­nai Mo­ti­nos die­nos pro­ga pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė pa­do­va­no­jo ne­pa­kar­to­ja­mą šven­tę vi­sai mū­sų šei­mai. Su džiaugs­mu me­nu, ly­dė­jo­te ma­ne į pre­zi­den­tū­rą at­si­im­ti ap­do­va­no­ji­mo už nuo­pel­nus Lie­tu­vai už­au­gi­nus 12 vai­kų. To ne­įma­no­ma pa­mirš­ti. O juk vai­kus au­gi­nau ne dėl to, kad įver­tin­tų, bet, pa­ti­kė­ki­te, tai taip ma­lo­nu, tie­siog ne­ap­sa­ko­mas jaus­mas. Pa­ma­lo­ni­no ir me­ro, se­niū­no, So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jos pa­svei­ki­ni­mas.

Džiau­giuo­si, kad pa­čio­mis gra­žiau­sio­mis ir svar­biau­sio­mis aki­mir­ko­mis kar­tu su ma­ni­mi bū­na­te jūs, ma­no vai­kai, anū­kai. Džiau­giuo­si, kad esa­me abu su vy­ru, kad su mu­mis kas­dien mū­sų sū­nus Arū­nė­lis.”

Bičiulės turi kuo pasidžiaugti

Vie­šė­da­mi Le­o­nės ir Al­bi­no Po­ce­vi­čių na­muo­se ra­do­me čia be­si­lan­kan­čią šei­mos bi­čiu­lę Onu­tę Sto­lie­nę iš Bal­kū­nų kai­mo. Nors vieš­nia, įsi­gi­ju­si Al­bi­no iš­suk­to bi­čių me­daus, jau sku­bė­jo jį vež­ti sa­vo li­go­niu­kams, ne­pa­šykš­tė­jo ge­rų žo­džių apie bi­čiu­lius Po­ce­vi­čius.

„Var­gu ar ras­čiau tin­ka­miau­sių žo­džių šių su­tuok­ti­nių ge­ru­mui ir nuo­šir­du­mui ap­sa­ky­ti. Jie ku­pi­ni mei­lės vie­nas ki­tam ir vi­siems ap­lin­ki­niams. Tik pats Die­vas ma­ne ap­do­va­no­jo pa­žin­ti­mi su šiais žmo­nė­mis. Ro­dos, 1960-ai­siais abi sa­vo vai­kus slau­gė­me li­go­ni­nė­je, iš­si­kal­bė­jo­me ir li­ko­me bi­čiu­lės iki šių die­nų. Le­o­nei li­ki­mas da­vė dvy­li­ka vai­kų, o mums su vy­ru – pen­kis. Jos vai­kai vi­si la­bai ma­lo­nūs, ne­ga­liu ir sa­vų­jų peik­ti.

Ir vy­rą ge­rą ga­vau, 21-eriais vy­res­nį, bet at­jau­tų, darbš­tų. Prieš Ka­lė­das, pra­dė­jęs 97-uo­sius, še­še­rius me­tus lo­vo­je iš­gu­lė­jęs, ma­no slau­gy­tas, jis pa­li­ko šį pa­sau­lį. Ne­li­kau vie­ni­ša, sū­nus Val­das tė­viš­kė­je li­ko ir ki­ti vai­kai ša­lia, bet kar­tais no­ri­si, kad Le­o­nė ar­čiau ma­no na­mų gy­ven­tų. Sek­ma­die­niais vi­suo­met San­tai­kos baž­ny­čio­je su­si­tin­ka­me, bet tuo­met sa­vų­jų ka­pų kiek­vie­na sku­ba­me lan­ky­ti, il­ges­niam po­kal­biui ne­lie­ka lai­ko. Ka­pe­lių ir vie­na, ir ki­ta tu­ri­me, dar tuos, ku­rių nie­kas ne­lan­ko, ap­tvar­ko­me. Pa­si­džiau­gia­me, kad ap­leis­tų­jų ma­žė­ja, jie pa­puo­šia­mi gė­lė­mis, va­di­na­si, ir dva­sin­gu­mo kai­me dau­giau.

Tu­ri­me lai­di­nius te­le­fo­nus, tai kai šir­dį ne­ri­mas su­spau­džia, skam­bi­na­me vie­na ki­tai. O po­kal­biai mū­sų pra­si­de­da taip: kaip svei­ka­tė­lė, ar dar sma­giai bė­gio­ji, taip grei­tai ne­si­su­kio­ki, to­kių dar­bų ne­si­im­ki, mū­sų am­žiui jau per sun­kūs... Ta­da abi pa­si­džiau­gia­me, kad vai­kai ge­ri, kad ap­skri­tai kai­me dau­gė­ja ge­rų žmo­nių, įsi­tvir­ti­na jau­nos šei­mos, kaip an­tai pui­kiai su tė­ve­liais Ka­zy­te ir Al­fon­su su­ta­rian­tys, tris vai­kus au­gi­nan­tys jau­nie­ji ūki­nin­kai Gra­ži­na ir Jur­gis Ta­mu­ly­nai. Pa­lin­ki­me vie­na ki­tai stip­ry­bės, pa­ta­ri­mų pa­sa­ko­me.

Daž­nai vie­na pas ki­tą ne­si­sve­čiuo­ja­me, mū­sų kai­mus ski­ria pen­ki ki­lo­met­rai. Bet jei ke­lias die­nas drau­gės bal­so ne­iš­girs­tu, jau skam­bi­nu, do­miuo­si, ar vis­kas ge­rai. Man jau sun­ku vi­sų jos vai­kų var­dus įsi­min­ti, o Le­o­nė ma­nų­jų pui­kiai at­si­me­na, kiek­vie­no svei­ka­ta pa­si­do­mi.“

Leonės Onos (Buzaitės) ir Albino Pocevičių šeima:

1. Dukra Vida Gumauskienė (1953), vyras Vytas Gumauskas.

Anūkės:

Vytautė Gumauskaitė;

Judita Kalėdaitė, vyras Klaidas Maslauskas, proanūkė Eva Kalėdaitė;

Renata Krugelienė, vyras Mantas Krugelis, proanūkiai Smiltė ir Matas Krugeliai.

2. Sūnus Vitas Pocevičius (1955), žmona Angelė.

Anūkai:

Daiva Kaminskienė, vyras Irmantas Kaminskas, proanūkė Gabija Kaminskaitė;

Donatas Pocevičius, žmona Diana Pocevičienė, proanūkis Domas Pocevičius;

Dovilė Masionienė, vyras Deivydas Masionis, proanūkiai Diana ir Rokas Masioniai.

Jonas Pocevičius

Justinas Pocevičius

3. Sūnus Gintas Pocevičius (1956), žmona Rima;

Anūkės:

Agnė Pocevičiūtė;

Aistė Sinkevičė, vyras Tomas Sinkevičius.

4. Dukra Ona Berčiūnienė (1958), vyras Algirdas Berčiūnas;

Anūkai:

Gytis Berčiūnas, buvusi žmona Kristina Berčiūnienė (išsiskyrę), proanūkė Elzė Marija Berčiūnaitė;

Dalia Berčiūnaitė, vyras Mindaugas Rakauskas, proanūkė Barbora Rakauskaitė.

5. Sūnus Vidmantas Pocevičius (1959), žmona Virginija;

Anūkai:

Egidijus ir Rolandas Pocevičiai.

6. Dukra Irena Valentukonienė (1960), vyras Gintas Valentukonis;

Anūkas Gintaras Valentukonis.

7. Sūnus Arūnas Pocevičius (1963).

8. Kęstutis Pocevičius (1964), žmona Nijolė;

Anūkės: Gintarė, Simona ir Silvija Pocevičiūtės.

9. Sūnus Saulius Pocevičius (1967), žmona Daiva;

Anūkai: Mindaugas, Andrius ir Rytis Pocevičiai.

10. Sūnus Žydrūnas Pocevičius (1969), žmona Inga;

Anūkai: Justina ir Arnas Pocevičiai.

11. Dukra Jurgita Andriuškevičienė (1970), vyras Artūras Andriuškevičius;

Anūkės: Ieva ir Karolina Andriuškevičiūtės.

12. Sūnus Virginijus Pocevičius (1973), žmona Edita;

Anūkai: Gabrielė ir Kajus Pocevičiai.

12 vaikų, 27 anūkai ir 9 proanūkiai.