- Vertingiausius pasaulio operos įrašus kolekcionuojate jau daug metų. Ir ne tik kolekcionuojate – šio muzikinio žanro naujienas pristatote jau šešerius metus rengdamas viešus vakarus Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje. Iš kur pats apie naujausias operas sužinote, kur įsigyjate naujausių vaizdo ir garso įrašų?
- Anksčiau tokius vakarus rengdavau namuose, tačiau kiek gi žmonių bute sutilps - su operos naujienomis susipažindavo tik nedidelė draugų grupelė. Pagalvojau, o kodėl nesurengus tokių pristatymų Medicinos fakultete, kuriame iki šiol studentams skaitau paskaitas – klausytojų ratas ženkliai išaugtų! Ir labai nudžiugau, kad į vakarus iškart ėmė susirinkti daug muzikos mylėtojų. Juk toli gražu ne kiekvienas turi galimybę nuvykti į Metropoliteno, La Scalos, Paryžiaus teatrus, pamatyti naujausius jų pastatymus, o aš juos kaip tik ir pristatydavau tuose muzikiniuose vakaruose.
Na, o naujausių operos įrašų nusiperku ir parsivežu iš Prancūzijos - kiekvieną vasarą keliauju į Paryžių. Ten gyvena mano artimiausi giminės. Šių kelionių metu ir giminaičius aplankau, ir išnaršau specializuotų muzikos parduotuvėlių lentynas, kuriose visada randu naujausių pasaulio operos įrašų. Tiksliai net nepasakysiu, kiek DVD diskų su tokiais įrašais esu sukaupęs – per 400 turėtų būti.
- Kas jums, medikų bendruomenės atstovui, įskiepijo meilę muzikai ir ypač – operai?
- Muzika mane lydėjo nuo mažų dienų, man ji – gyvenimo dalis. Džiaugiausi įstojęs mokytis į tuometinę Kauno J.Gruodžio muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Tiesa, po kelerių metų muzikavimo man pasirodė, kad šiai meno sričiai turiu per mažai gabumų. Tada pasirinkau mediciną – ėmiau studijuoti Kauno medicinos institute. Kadangi čia mokantis apie kitus užsiėmimus teko pamiršti (ypač kai prasidėjo anatomijos paskaitos), turėjau pasirinkti. Pasirinkau mediciną. O muzikos mokyklos taip ir neužbaigiau.
- Tačiau sėkmingai baigėte medicinos studijas ir pasinėrėte į mokslinę veiklą...
- Į mokslinius tyrinėjimus įsijungiau ne iš karto po studijų. Iš pradžių trumpai padirbėjau Kaune, po to kelerius metus – Vilniaus geležinkelininkų ligoninėje. Ir tik tada tapau Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto kolektyvo nariu.
Čia dirbdamas atlikau mokslinius tyrimus autoimuninių ligų patogenezės, parazitozių seroepidemiologijos, oksidacinio streso reikšmės patologijoje kryptimis, parašiau patologijos istoriją. Beje, išsikėlęs į Vilnių penkerius metus gyvenau pas gimines – kompozitoriaus Balio Dvariono šeimoje.
Dvarionų bute iškart pajutau išskirtinę muzikos aurą. Nuolatinis bendravimas su muzikos pasaulio žmonėmis, koncertai filharmonijoje, teatro pastatymai – kartu su kompozitoriaus artimaisiais turėjau galimybę viską pamatyti, paklausyti ir įvertinti. Man tai buvo neįkainojamos vertybės, kurios tarsi iš naujo pažadino meilę klasikinei muzikai, operai.
- Muzika vis dėlto yra tik jūsų hobis, o pagrindinė veikla susijusi su medicinos mokslais. Jau 45 metus skaitote paskaitas ir vedate praktikos darbus Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentams – dėstote patofiziologijos kursą. Būsimiesiems medikams tai turbūt viena sunkiausių disciplinų?
- Iš tikrųjų, patofiziologijos mokslas nėra lengvai perkremtamas riešutėlis. Tai labai svarbi, kertinė disciplina, aiškinanti, kaip susirgus viena ar kita liga kinta organizmo funkcijos, kokie pokyčiai organizme formuojasi, taip pat – kaip organizmą veikia vaistai, ir t. t.
Beje, skaityti patofiziologijos kursą į universitetą iš Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto, kuriame dirbau mokslinį darbą, buvau pakviestas, kai susirgo patofiziologiją dėstęs kolega. Buvau dar jaunas, stokojau patirties, tad pirmaisiais dėstytojavimo metais man, prisipažinsiu, buvo ne ką lengviau nei studentams.
- Kokių skirtumų pastebite tarp dabartinių studentų ir studijavusiųjų mediciną prieš keletą dešimtmečių?
- Man atrodo, šiandieniai studentai yra kur kas iniciatyvesni, aktyvesni. Be to, kitoks studentų ir dėstytojų santykis, pasikeitęs tarpusavio bendravimas. Antai mano studijų laikais studentui nueiti pas katedros vedėją į kabinetą buvo didžiulis įvykis. Jei ko labai prireikdavo, eidavome drebėdami, o dabar studentai kur kas laisviau jaučiasi, su dėstytojais bendrauja kolegiškai, kaip lygūs su lygiais.
- Esate ne vieno mokslinio vadovėlio autorius ar bendraautorius, metodinės medžiagos rengėjas, parašėte apie 100 mokslinių straipsnių. Koks darbas jums buvo ar yra labiau prie širdies – moksliniai tyrimai, pedagoginė, o gal visuomeninė veikla? Teko girdėti, kad be didžiosios meilės klasikinei muzikai esate ir aktyvus Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos narys, garsinate Lietuvą Prancūzijoje...
- Man visada labai patiko ir iki šiol patinka pedagoginis darbas. Drįsčiau tvirtinti, kad ši veikla man neblogai sekasi. Tiesa, kai buvau įnikęs į mokslinius tyrimus, neįsivaizdavau savęs dirbančio kitoje srityje... Visuomeninė veikla man irgi yra neatsiejama gyvenimo dalis.
Esu Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos narys nuo pat jos įsikūrimo, kartu su kolega, asociacijos viceprezidentu kauniečiu profesoriumi Alvydu Laiškoniu dažnai dalyvauju įvairiuose Lietuvą reprezentuojančiuose renginiuose Prancūzijoje, vienas tokių renginių buvo Paryžiuje surengtos Lietuvos dienos.
- Kai tiek daug veiklos, tenka spėriai suktis, kad visur suspėtumėte. Rūpi paklausti, kaip ir sulaukus garbaus amžiaus pavyksta išlikti tokiam energingam, aktyviam, darbingam, kupinam jėgų?
- Nuo seno stengiuosi kuo daugiau vaikščioti, judėti, į darbą iš buto Vilniaus centre visada einu pėsčiomis ir būtinai - tik šalutinėmis gatvelėmis, nes pagrindinėse gatvėse daugiau mašinų, taigi ir oras labiau užterštas. Maitinuosi galbūt ne tiek sveikai, kiek – saikingai, riebūs patiekalai man nepatinka. Kaip žinia, žmogų labai neigiamai veikia stresai, todėl stengiuosi jų išvengti.
- Lengva pasakyti – „stengiuosi išvengti“, bet juk aplink - tiek daug dirgiklių, nėra taip paprasta į juos nereaguoti.
- Sutinku, tikrai nėra paprasta. Kai kas ir mane kartais labai suerzina. Pavyzdžiui, kai kurie dabartiniai šalies politikai savo elgesiu ar pasisakymais, mano įsitikinimu, Lietuvai daro didelę gėdą. Lietuva – per maža valstybė, kad tokiame globaliame pasaulyje galėtų egzistuoti lyg atsiskyrėlė, nepriklausytų jokiai sąjungai, todėl kalbos apie neva klaidingą tautos apsisprendimą, kad nubalsavo už stojimą į ES, manau, yra visai nereikalingos, visuomenę tik kiršina. Esu labai pilietiškas žmogus, todėl į tokius, mano įsitikinimu, klaidingus teiginius nereaguoti neišeina – štai jums ir stresas...
Dosjė:
Gimė 1934 m. gruodžio 18 d. Kaune
1959 m. baigė Kauno medicinos institutą
1959 -1963 m. – Vilniaus geležinkelininkų ligoninės gydytojas
1963 m. – 1968 m. – Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto mokslo darbuotojas
Nuo 1969 m. iki dabar – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, ilgus metus dirbęs šio fakulteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros vedėju
2013 metų „Kultūros šviesulys“