– Iš kur šiame lekiančiame pasaulyje semies kantrybės knebinėtis su mezginiais?
– Arba turi tą kantrybę, arba ne – čia jokios jogos nepadės. Man susipainioję siūlai streso tikrai nekelia – priešingai nei tai stebinčiam mano vyrui. Megzdama laiko neskaičiuoju, nes kitaip dingtų proceso malonumas. O jei širdelėje kas „klibina dureles“, sako, kad šiandien ne ta diena, tai ir nemezgu.
Rankų darbas vertingas tuo, kad pats gali viską padaryti, įdėti meilės, šilumos, sumegzti geras mintis. Be to, laikui bėgant pradedu dar kitaip į rūbą žiūrėti, jausti daugiau darbo prasmės. Juk drabužį derini ne tik prie figūros trūkumų ir privalumų, bet ir prie žmogaus charakterio. Malonu, kai tavo parinktas apdaras padeda žmonėms atsikratyti kompleksų, tiesiog pamatai, kad prieš tave – visai kitas asmuo.
– Neseniai pristatei naują kolekciją. Daug naktų teko praleisti prie virbalų?
– Gyveni, mokaisi ir naktų tokiems dalykams kaip darbas nebeaukoji. Juk niekada nežinai, kada jas gali tekti skirti mažam vaikui. Juk ir blogi sapnai, ir netikėtos ligos užklumpa... Taigi įprotis dirbti tiek, kiek turi jėgų, pasikeitė į tai, kad reikia eiti miegoti tada, kai nueina vaikas, ir keltis šeštą ryto.
Metams bėgant ir tų jėgų naktį dirbti lieka vis mažiau. O ir kam to reikia? Atidirbsi dvi tris naktis, o po to kelias savaites sirgsi... Tik šiemet suvokiau, kad sveikata yra kūrybos dalis. Pavyzdžiui, du mėnesius negeriu juodos kavos ir tuo labai džiaugiuosi. Jau veik turėjau priklausomybę: prieš vienos kolekcijos pristatymą jos vartojau tiek daug, kad net dėl magnio trūkumo koją ėmė traukti mėšlungis. Galvojau, kad kava – mano energijos šaltinis, bet pasirodo, kad ne.
– Lengvai pagauni, ko reikia žmogui?
– Kai bendrauji su klientais kiekvieną mielą dieną, greitai juos perpranti. Aišku, gebėti pajusti, suprasti žmogų – tam tikra duotybė, o ilgainiui šie įgūdžiai tik lavėja.
Be to, esu dizainerė, ne tik mezgėja, tad mano darbas – bet kuriam žmogui padėti atrodyti puikiai. Kartais reikia mokėti ir įtikinti, pagrįsti, kodėl visgi reiktų rinktis kitą variantą. Štai moteris gerai atrodo vilkėdama savo kostiumėlį, bet užsivelka mano kurtą suknelę ir atrodo dar geriau. Dažnai drabužis tiesiog laukia savo žmogaus, kai apsirengia, rodos, jam kaip tik ir buvo kurta.
– Ar tavo, atrodytų, labai trapius drabužius patogu vilkėti kasdien?
– Kai žmonės rengiasi mano kolekcijų drabužius, išties bijo, kad kas nors sutrūks, įplyš. Bet noriu, kad jie paprasčiau į tai žiūrėtų – patempiu, padrąsinu, kad viskas tvirta. Apdarai neturi gulėti stalčiuje, būti paslepiami šventei. Kiekviena diena – šventė. Aš net ir proginius rūbus stengiuosi apžaisti taip, kad juos būtų galima vilkėti ir per šventę, ir kasdien.
Gyvenant tokiais tempais svarbu, kad daiktas būtų lengvai prižiūrimas, todėl visos mano suknelės išskalbtos skalbimo mašinoje, patikrintos, ar nedažo, ar siūlas netįsta. Šiaip niekada nesirenku siūlų pagal jų sudėtį. Tai man visai nesvarbu. Jei tik nepatinka siūlą liesti, nepajaučiu, kad bus gerai, ir neimu. Iš mamos tai atėjo. Ji irgi daug mezga, nors tai – tik jos pomėgis.
– O tu visiškai įsipainiojai?
– Mano gyvenime mezgimo nebuvo labai ilgai. Mama nuolatos megzdavo, o man vis norėjosi tam iš visų jėgų pasipriešinti. Ji mane apmegzdavo nuo galvos iki kojų. Turėjau labai išskirtinius, įdomius rūbus, nors vaikystėje iš pradžių jie mane kiek erzindavo. Norėjosi džinsų, kaip ir visiems. Tik po to supratau, kad tai labai įdomu. Vėliau mezginiai atsirado tik studijuojant paskutiniame bakalauro kurse. Ir štai lydi iki dabar.
– Dukrelė siūlų netempia iš rankų?
– Kai turi dirbti ir neturi kitos išeities, vaikas prie to derinasi. Nors stengiuosi kuo daugiau visko nuveikti darbe, ji jau nuo mažens pripratusi, kad mama tiek namie, tiek per atostogas gali nepaleisti mezginio iš rankų. Bet būna linksma, kai ir pati paprašo vąšiuko, siūlų ir vis suka juos ratu.
Nemanau, kad atsiradus vaikui pasaulis turi suktis tik apie jį. Būtina išlaikyti balansą: vaiką formuoja tėvai, o ne vaikas juos. Aš ketvirtą dieną po jos gimimo jau dirbau, nors vėliau to labai pasigailėjau. Tiesiog turėjau daug neatidėliotinų įsipareigojimų, žodis klientui buvo stipresnis.
– Tavo kolekcijose – suknelių margumynas. Ar moteris su kelnėmis – ne moteris?
– Turiu kelnių, bet man smagu vilkėti sukneles, su jomis tiesiog patogiau. Platesnis suvokimas, kokią vietą sijonai ir suknelės užima moters gyvenime, atėjo dukrai gimus. Mūsų mažajai eiti kur nors, mūvint kelnes, – bausmė, nesvarbu, ar tai žiema, ar vasara.
Ji sako, taigi aš – mergaitė, turiu būti su sijonu, juk tai gražu. Gatvėje ji vis stebisi, kodėl moterys vietoj suknelių renkasi kelnes – jos daug gražiau atrodytų be jų. Vaikai iš prigimimo jaučia tokius dalykus. Kartais ją net lengviau pažadinti, kai sakai, kokį sijoną galės užsivilkti.