– Ar yra mokytojų, kurie jums paliko neišdildomą įspūdį?
Dovilė: Mokykloje man patiko istorijos pamokos. Bet labiau už patį dalyką patiko pati mokytoja, kuri mums skirdavo savo laiką po pamokų. Kartu su ja žiūrėdavome krepšinį. Ji mums aiškino tuomet nuaidėjusius rugsėjo vienuoliktosios įvykius. Taip pat gerai pamenu savo pradinių klasių mokytoją. Net ir dabar sutinku ją knygų mugėse. Ji man tokia pat graži kaip ir prieš trisdešimt metų.
Viktorija: Aš taip pat gerai atsimenu savo pradinių klasių mokytoją, turbūt už pačią pirmą globą po mamos, saugumo jausmą. Iš vyresnių klasių atsimenu savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri nuostabiai pasitikėjo savimi. Žiūrėdama į ją galvodavau, kad užaugusi norėčiau būti tokia kaip ji, taip kalbėti, taip laisvai jaustis prieš mokinius. Ji gebėjo mus „sudėti į dėžutę“, kai nelabai ir susidėdavome. Ji vienintelė pasiūlė mums susitikti šeštadieniais pasimokyti prieš egzaminus. Dar ji mokėjo iš savęs pasijuokti mokymo tikslais. Anuomet iš mokytojos išgirsti tokius slengus buvo neįprasta. Jaučiau jai didelę pagarbą. Jos poelgiuose slypėjo žinutė apie tai, kad nereikia bijoti iš savęs pasijuokti, pastatyti save į nepatogią padėti prieš kitus.
– Kaip būti įdomiu mokytoju?
Dovilė: Dabar mokytojas nebėra tik žinių šaltinis. Žinių yra visur, tik reikia, kad jas kažkas prafiltruotų. Mokytojas negali ir neturi žinoti visko. Mokytojas turi gebėti gerai perteikti dalykus. Todėl labai svarbu, kad jis tikėtų ir gyventų tuo, ką moko. Niekada nepavyks vaikų išmokyti formulių, kurios tau pačiam atrodo neįdomios, kuriomis netiki. Tik tikėdamas tuo, ką daro, mokytojas yra įdomus.
– Viktorija, kadaise pati buvai mokytoja. Tikriausiai jau tada daug dėmesio skyrei savo aprangai?
Viktorija: Mokytoja tapau labai jauna. Man buvo vos dvidešimt treji. Įsivaizdavau, kad turiu atrodyti vyresnė ir rimtesnė, nei iš tiesų buvau ar esu. Kaip jaunai pedagogei man atrodydavo, kad būti panašiai į mokinius nevalia. O taip dažnai nutikdavo: „Suraskime auklėtoją klasės nuotraukoje!“ Šiandien tuo pasidžiaugčiau, tačiau anuomet stengiausi atrodyti vyresnė. Dar jaunystėje pamėgau klasikinį stilių, sumišusį su tam tikru mano braižu. Taigi, išdykusi klasika mane lydėjo visada.
– O kiti mokytojai ar kreipdavo dėmesį į tavo aprangą? Ar buvai mokytoja – nuomonės formuotoja?
Viktorija: Nieko gražaus nepasakysiu. Retkarčiais jausdavau iš kolegių pavydą savo jaunystei ir įdomiam įvaizdžiui. Aš mėgdavau puoštis. Kasdieną. Kolegos visad atkreipdavo dėmesį į mano išvaizdą. Tačiau, mes, moterys, norime gražiai atrodyti, nesvarbu ar susitiktume su draugėmis ar eitume į darbą. Tai prideda pasitikėjimo savimi. Tam net nereikia daug pastangų. Tik reikia atrasti savo kodus, kurie daro tave gražia. O ką reiškia būti gražiai? Tiesiog pasitikėti savimi. Tai nieko bendro neturi su mados tendencijomis, giliomis iškirptėmis ar aptemptais drabužiais. Štai, Dovilė atrodo puikiai su savo per dideliu džemperiu, nes ji savimi pasitiki ir jaučiasi gerai.
– Su kokiomis spalvomis, formomis ir faktūromis tau, Viktorija, asocijuojasi mokykla?
Viktorija: Praeityje jokių spalvinių derinių negaliu išskirti. Ir pati jų neturėjau. Bet jei manęs paklaustumėte apie mano šiandieninį svajonių mokytoją, aš tikrai rinkčiausi spalvas, nes jos labai gyvina ir gerai veikia žmones. Geltona spalva man teikia laimę, ypač pas mus, Lietuvoje, kur kartais būna tamsoka ir pilka. Jei prieš vaikų auditoriją stosiu vilkėdama geltoną švarką, atrodysiu tikrai pozityviau, nei nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai. Mūsų apranga kuria nuotaiką, neša žinutę. Visai nesvarbu ar esi verslo susitikime, pasirašinėji milijonines sutartis, ar kalbi su mažais žmogeliukais, būsimais rimtais žmonėmis. Spalva yra spalva. Mėgstu juodą spalvą ir savo juodą švarką. Tačiau jį renkuosi eilinę dieną. O kai stoju prieš auditoriją, visada pagalvoju, ką ji jaus kalbėdama su manimi. Jei galiu pradžiuginti, visada rinksiuosi džiuginti.
– Kaip įsivaizduojat kūrybišką mokytoją?
Dovilė: Sunku pasakyti, bet aš labai vengiu mokytojų, kuriems terūpi „išeiti programą“. O juk kartais vos įžengus į klasę, pasidaro aišku, kad šiandien nuotaika joje visai tam netinkama. Man sako, kad aš spontaniškas žmogus. Galiu iš taškiuko sugalvoti projektą. Kartais diena praeina pagal planą, numatytas temas. Bet yra dienų, kai planą tenka spontaniškai sukurti iš naujo atsižvelgiant į tos dienos mokinių emocinį banką. Mokytojai, kurie besąlygiškai lieka nustatytose rėmuose nėra kūrybiški.
Mano vyras Andrius sako, kad mums, mokytojams, reikia mažiau dalykų, kuriais galėtume naudotis. Jų neturėdami, patys sugalvojame iš kur jų pasiimti. Štai aš šiandien į matematikos pamoką vietoje vadovėlio atsinešiu skiaučių maišą. Iš jų bus galima kurti figūras, jas matuoti. Šį maišą pamačiau prieš sekundę, bet jis puikiai tiks. Kūrybiškas mokytojas turi mokėti pasinaudoti savo aplinka.
Viktorija: Taip pat kūrybiškas mokytojas turi pastebėti ir įgalinti vaikų kūrybiškumą.
Dovilė: Kūrybiškas mokytojas tik 30 proc. pamokos laiko turi kalbėti pats, kitus 70 proc. reikia atiduoti vaikams. Mokytojas turi būti lankstus. Kūrybiškumas vaikuose sustingsta, kai duodame jiems per daug idėjų. Galime jiems tik patarti. Kūrybiškas mokytojas sukuria formulę kūrybiškam vaikui atsiskleisti.
– Kūrybiškumą mes dažnai suvokiame kaip tam tikrą meninį veiksmą. Tačiau kūrybiškumui išreikšti yra daug daugiau priemonių, tiesa?
Dovilė: Tavo žodynas, tavo eisena, tavo apranga yra kūrybiškumas. Vaikai tave skaito.
Viktorija: Mes kartais neįvertinam vaikų gebėjimo skaityti energetines bangas. Reikia tik turėti ką jiems pasakyti savo elgesiu, išvaizda, ar kitais dalykais. Visu tuo galima rodyti pavyzdį.
– Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija siekia iki 2025 m. mokytojo profesiją padaryti prestižine, kad jauni profesionalai norėtų tapti mokytojais. Ką apie tai manote? Kaip mokytojai gali tapti nuomonės formuotojais?
Dovilė: Čia sudėtingas klausimas. Valstybinė strategija koncentruojasi į didesnius atlyginimus. O svarbiausia, kad mokytojo profesiją prestižine laikytų jau esami mokytojai. Dažnai girdime, kad mokytojų atlyginimas mažas, o darbas sunkus. Tai tiesa. Tačiau, svarbu, kad atsikėlę ryte mokytojai norėtų eiti į darbą, būti gerais, garbingais, pavyzdį rodančiais mokytojais. Aš dažnai susimąstau, kad kiekvienas mano žingsnis, žodis ar net aprangos detalė gali turėti įtakos mano mokinių gyvenime. Man tai svarbu. Noriu būti mokytoja, kurią atsimins ir apie kurią kalbės, nes tam tikrame jų gyvenimo etape padariau kažką gero. Tai didelė galia, kurią mokytojai arba tinkamai išnaudoja arba ne.
Vaikams įtaką artimoje aplinkoje gali daryti draugai, tėvai ir mokytojai. Su jais jie praleidžia daugiausia laiko. Jei pasiseka pasirinkti gerus draugus – šaunu! Šeimos nepasirinksi. O jei dėl kažkokių priežasčių vaikai vieno ar kito neturi, jie pradeda pavyzdžio ieškoti labai toli. Jie mano, kad žymūs nuomonės formuotojai viską pasiekia labai lengvu būdu, yra gražūs ir nuostabūs be pastangų. Tačiau, kodėl jie turėtų ieškoti pavyzdžio taip toli? Jiems išties įdomu ką veikia ir kuo domisi jų mokytojai, jei tik šie juos prisileidžia, nuoširdžiai atsako į jų klausimus.
Svarbu pavyzdį rodyti savo veiksmais. Niekada negalėčiau prašyti vaikų skaityti knygų, ar daryti mankštą, jei pati neskaityčiau ir nesimankštinčiau. Be to jie stebi, kaip mokytojai bendrauja tarpusavyje, per pertraukas. Tai taip pat gali tapti pavyzdžiu. Jei tik mokytojai nėra užsidarę nepasiekiamame mokytojų kambaryje.
– Drauge sukūrėte drabužių rinkinį skirtą mokytojams. Papasakokite, kaip gimė ši mintis?
Viktorija: Su Dovile sukūrėme mokytojų aprangos „kapsulę“. Tai pakankamai nedidelis drabužių rinkinys. Kiekvieną rinkinio drabužį galima derinti su bet kuriuo kitu, nes jie sukurti taip, kad derėtų tarpusavyje bet kuriuo atveju. Dovilei kilo mokytojų aprangos kapsulės idėja, nes ji kasdien savo apranga reprezentuoja savo profesiją.
– Dovile, ar kapsulės nuo pat pradžių norėjai sau ar galvojai į priekį ir norėjai tapti pavyzdžiu kitiems mokytojams?
Dovilė: Kiekvienas mano veiksmas, net jei yra man, taip pat yra žingsnis arba du į priekį kitam. Man svarbu dalintis. Noriu parodyti, ne tik mokiniams, bet ir mokytojams, kad yra tokių aprangos elementų, kurie gali būti įdomaus ir „kieto“ mokytojo skiriamaisiais ženklais. Uniforma to nepavadinsi, bet tai tokie aprangos elementai, kuriuos derinant su kitais savo aprangos akcentais, galima išsiskirti iš minios, kaip savo profesijos atstovams.
– Kaip drabužis mokytojui gali tapti kūrybiška mokymo priemone?
Dovilė: Kiekvienas drabužis turi tam tikrą formą ar spalvą. Drabužiais galima aiškinti pačias įvairiausiais sąvokas, tokias, kaip „transformacija“, „simetrija“ ir daugelį kitų. O drabužių kišenėse apskritai verda atskiras gyvenimas.
– Ar turite minčių bendriems projektams ateityje? Galbūt mąstote apie aprangos kapsulę moksleiviams?
Viktorija: Mąstau, kad dar galėtume sukurti kažką mokytojams. Nekalbu apie „kapsulę“, užtektų vieno daikto, kurio norėtų kiekvienas mokytojas. Tai galėtų būti kombinezonas ar švarkas, grįstas tam tikru psichologiniu mokytojo paveikslu. Jo spalvos ir įvairios detalės galėtų būti skirtingai pritaikomos.