Tikriausiai netgi esate girdėję, jog kažkur Rumunijoje, Transilvanijos pilyje kadaise gyveno siaubingasis grafas Vladas Tepešas, kitaip dar vadinamas Drakula, kuris įkvėpė rašytoją Bramą Stokerį parašyti savo garsiąją knygą.
Nors istorijų ir teorijų apie tai, kas iš tiesų įkvėpė V. Stokerio „Drakulą“ yra begalė, bet šiandien aš noriu papasakoti, ką radau šiek tiek pašniukštinėjusi ir paskaitinėjusi apie grafą Vladą Drakulą.
Kas toks buvo Drakula?
Vladas III dar buvo vadinamas Vladu Tepešu (Vladu Smeigiku) ir Vladu Drakula. Vladu Smeigiku daugiausia jį vadino Osmanai, nes Vladas garsėjo kaip negailestingai visus priešus ant kuolų pasmeigiantis ir paliekantis aukas taip numirti, valdovas. Na, o Drakula rumuniškai dracul reiškia velnias, bet šis žodis yra kilęs iš lotyniško žodžio dracō, kuris reiškia „drakonas“. O anuomet drakonai buvo siejami su šėtonu, tad vardas Drakula jau nuo pat pradžių nebekelia pasitikėjimo.
Iš tiesų Drakula yra tarsi tam tikras titulas, pavardė – Vlado Tepešo tėvas Vladas II buvo priimtas į Drakono ordiną, kurį 1408 m. įkūrė Zigmantas Liuksenburgietis. Šią draugiją sudarė 24 aukšto rango riteriai, kurie įsipareigojo gintis nuo erezijos ir sustabdyti Osmanų imperijos įsiveržimą į Vakarus. Kadangi Vladas II priklausė šiai draugijai, būtent todėl jam buvo suteikta Drakulos (Drakono) pavardė. Jo sūnus Vladas III buvo vadinamas Vladu Drakulea arba Vladu Drakula (Drakono sūnumi).
Beje, šioje vietoje įsipina ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, mat yra duomenų, kad Drakono ordinui priklausė ir ... Vytautas Didysis ir Jogaila! Galbūt būtent dėl to kai kuriuose Lietuvos didikų herbuose atsirado drakono įvaizdis.
Vladas II valdė Valachijos žemes, kurios buvo tarp Vengrijos ir Osmanų imperijos. Valachijos valdovai nuolat pereidavo tai į vieną, tai į kitą pusę, atsižvelgiant į tai, iš kurios pusė tuomet kildavo didesnė grėsmė. Kad įsiveržtų į Vakarus, Osmanai turėjo pereiti Valachijos teritoriją.
Vladas III Drakula gimė Valachijoje, Sigišoaroje, dabartinės Rumunijos Transilvanijos regione. Tiksli jo gimimo data nėra žinoma, manoma, kad jis gimė apie 1431 m. ir buvo antrasis sūnus iš keturių. Jo mama buvo Moldavijos princesė Cneajna, o tėvas Vladas II – nesantuokinis Valakų didiko sūnus, jaunystę praleidęs Vengrijos karaliaus ir būsimojo Šventosios Romos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio dvare.
Vaikystė turkų nelaisvėje
Vlado Tepešo vakystė nebuvo labai pavydėtina – jo tėvas išdavė Drakono ordiną ir susimetė su Osmanų sultonu Muradu II. Pastarasis, kad įsitikintų Vlado II ištikimybe, pareikalavo atiduoti į Osmanų imperijos rankas du sūnus, tarp kurių buvo ir Vladas III Drakula. Tai nebuvo pirmas ar vienintelis toks atvejis. Osmanų imperijoje tokie kaliniai buvo tinkamai auklėjami, lavinami ir prižiūrimi, kad atėjus laikui sėsti į sostą, paklustų sultonui, o ne Vengrijos monarchui. Tačiau jie gyveno ir nuolatinėje įtampoje, nes Osmanai bet kada galėjo juos tiesiog nužudyti. O Drakulos tėvas būtent tokį pavojų ir sukėlė savo sūnums, nes perėjo į priešų pusę, bet Osmanai berniukų nenužudė.
Drakulai kalint Osmanų nelaisvėje, jo tėvas Vengrų monarcho buvo nuverstas nuo sosto ir nužudytas, o brolis apakintas ir užkastas į žemę gyvas. Vengrijos regentas Janos Hunyadi, kurstęs Vlado II nužudymą, naujuoju vaivada paskyrė kitą Valakų bajorą, ištikimą Vengrijai, Vladislavą II. Kai kurie istorikai mano, kad būtent šie įvykiai pažadino Vlado III keršto troškimą ir neregėtą žiaurumą.
Drakulos žengimas į sostą
1447 m., kai Vladas III buvo paleistas iš Osmanų nelaisvės, grįžęs į tėvynę pradėjo kovą dėl valdžios. Drakula, būdamas vos 16 metų, išvijo savo priešą ir užėmė sostą. Tačiau neilgam, vos dviem mėnesiams, nes vengrai, sužinoję, kas atsitiko, sugrąžino Vladislavą. Vladas Tepešas spruko iš tėvynės ir 8-erius metus gyveno Osmanų imperijoje ir Moldavijoje.
Drakula sumaniai pasinaudojo Osmanų ir Vengrijos konfliktu, kurio metu įrodė Vengrijos valdovui, kad yra ištikimas tėvynei. Lyg tyčia, Transilvaniją valdęs Vladislavas II nusisuko nuo Vengrijos ir prisijungė prie Osmanų. 1456 liepos 22 d. įvyko lemtingas mūšis, kurio metu Vladas III nukirto galvą Vladislavui ir teisėtai įžengė į sostą.
Valachijoje tuomet buvo itin sudėtinga situacija: kraštas buvo nualintas kovų su turkais, tarpusavyje nesutarė ir dauguma bajorų, jie taip pat nebenorėjo paklusti ir centralizuotai valdžiai, nevyko prekyba, niekas nedirbo laukų, žemę grobstė visi, kas netingėjo. Tad Vladas III pirmiausia turėjo susidoroti su nusikalstamumu, tam pasitelkdamas nulinės tolerancijos politiką. Vienodai bausdavo tiek už didelius, tiek už menkus nusikaltimus. Į valdžios organus ir kitas viešąsias pareigas įdarbino visiškai nuo jo priklausomus žmones. Negana to, jis buvo vienintelis, kuris į šias pareigas galėjo skirti ir atleisti žmones.
Buvo įvesta tokia griežta tvarka, kurią iliustruoja viena istorija: Vladas III viduryje miesto aikštės prie šulinio pastatė auksinę taurę, iš kurios visi ištroškusieji galėjo gerti, bet ta taurė viso Vlado III valdymo metu nebuvo pavogta – taip žmonės jo bijojo.
Kruvinosios Velykos ir kiti žiaurumai
Kol kas atrodytų, kad Vladas III tik sukosi iš padėties ir jo žiaurumas iš dalies buvo pateisinamas, tačiau tai, ką jis padarė 1459 m. atima žadą. Drakula niekaip negalėjo pamiršti savo tėvo ir vyriausiojo brolio mirties, jų nužudymo, todėl nusprendė atkeršyti visiems bajorams, kurie dalyvavo (arba buvo įtariami dalyvavus) mūšyje prieš jo tėvą. Drakulos kerštas buvo žiaurus, primena „Kruvinąsias vestuves“ iš „Games of Throne“, matyt, serialo kūrėjus ar knygos rašytoją įkvėpė šis įvykis. Drakula surengė Velykų pokylį, į kurį sukvietė 200 nieko neįtariančius bajorus su jų šeimomis ir moteris bei senius subadė peiliais, o vyrus įkalino. Kalinius privertė dirbti – jie vergiškomis sąlygomis statė Drakulai Poenario pilį. Sąlygos buvo tokios žiaurios, kad dauguma kalinių mirė nuo išsekimo.
Drakula iš mūšio lauke pasižymėjusių ūkininkų sukūrė naują, elitinę kariuomenę, o savo valstiečius išlaisvino nuo Osmanų imperijos, kuriai tiek eiliniai valstiečiai, ūkininkai, tiek amatininkai turėjo mokėti duokles. Ir vis dėlto, net ir šie poelgiai nereiškia, jog grafo vidaus politika buvo geranoriška. Lygiai toks pats žiaurumas baudžiant nusikaltėlius ir priešus buvo taikomas ir jam pavaldiems žmonėms.
Pavyzdžiui, Drakula benamius, elgetas laikė tiesiog vagimis ir tinginiais, todėl sukvietė juos į puotą (!) ir kol šie gėrė gardžiausią vyną ir valgė sočiausius patiekalus, pasiteiravo, ar jie nenorėtų, kad visos jų kančios pagaliau baigtųsi. Sulaukęs pritarimo, Drakula įsakė savo tarnams užrakinti visas duris ir sudegino puotoje dalyvavusius elgetas gyvus. Jis nekentė ir čigonų, todėl arba juos žudydavo, arba priversdavo eiti į armiją, iš kurios pastarieji dažniausiai negrįždavo.
To meto Transilvanijoje gyveno daug saksų – vokiečių migrantų, apsigyvenusių čia dar XII amžiuje, kai regioną užkariavo Vengrija. Tai buvo pasiturintys pirkliai, tačiau Vladas III juos laikė priešų sąjungininkais. Drakula griovė ištisus Saksonijos kaimus ir įkalino tūkstančius saksų. Tačiau ypatingai žiauraus likimo saksai susilaukė tuomet, kai 1459 m. Transilvanijos Saksonijos miestas Kronštatas (dabar Brasovas) palaikė ne Vladą III (o kodėl turėjo, kai šis šitaip baisiai su jais elgėsi?), o jo varžovą. Drakula įkalino 30 000 saksų ir įsakė juos nukankinti, o pats su vakariene įsitaisė taip, kad galėtų pats matyti nežmonišką kankinių skausmą, pareikšdamas, kad taip jam labiau sužadinamas apetitas.
Negana to, Drakula nekentė ir katalikų, prieš kuriuos 1462 m. surengė keletą kruvinų išpuolių. Į tai dėmesį atkreipė net pats Romos popiežius Pijus II, kuris savo ataskaitoje teigė, kad Vladas III nužudė apie 40 000 katalikų.
Vladas III niekino ir Osmanų imperiją ir niekuomet nesiliovė jiems priešinęsis. Yra išlikusių itin keistų ir žiaurių istorijų, pavyzdžiui, 1459 m. Mehmedas II pasiuntė pas Vladą III pasiuntinius ir pareikalavo kasetinės duoklės: 10 000 dukatų ir 300 berniukų. Vladas III pasityčiojo iš pasiuntinių ir paprašė jų nusiimti turbanus. Kai pasiuntiniai atsisakė tai padaryti, nes musulmonų papročiai ir religija tai draudė (nors Valachijos valdovas puikiai žinojo šiuos papročius, juk vaikystę praleido Osmanijos imperijoje), Drakula panoro dar labiau sustiprinti jų papročius, todėl įsakė trimis smaigaliais prikalti turbanus jiems prie galvų.
1462 m. Mehmedas II su 90 000 armija įžengė į Valachiją ketindamas pagaliau nuversti Vladą III iš sosto. Drakula tuomet neturėjo Osmanams prilygstančios armijos, tačiau Drakula nebūtų Drakula, jei savo žiaurumu nebūtų pranokęs priešo: jis savo mėgstamu būdu nužudė daugiau nei 23 000 kalinių, pamaudamas juos ant baslių priešo kelyje. Prancūzų istorikas Matei Cazacu rašė, kad nužudytų kūnų viduriuose paukščiai buvo susikūrę lizdus, o vaizdas buvo toks kraupus, kad Mehmedas II išvydęs lavonų mišką, apsisuko ir grįžo atgal į Konstantinopolį.
Pralaimėjimas
Drakulą nugalėjo vienas iš jo brolių, Radu, kuris subūrė bajorus ir perėjo į Osmanų pusę. Bajorai norėjo atgauti savo prarastus, atimtus titulus ir privilegijas. Radu sulaukė palaikymo ir iš Rumunijos gyventojų, kurie buvo pavargę nuo Vlado III žiaurumo, lavonų ir kraujo upių.
1462 m Vladas Tepešas buvo paimtas į Vengrijos nelaisvę ir kalėjo 12 metų. Yra išlikusių pasakojimų, kad net ir kalėjime Drakula pasižymėjo žiaurumu: Gabroele Rangoni, Egerio vyskupas rašė, kad kalėjime Drakula gaudė žiurkes ir kapojo jas į gabalus arba susmaigstydavo jas ant plonų medinių lentelių.
Valachijoje per tą laiką valdžia nuolat keitėsi, ji tai priklausė Vengrijai, tai Osmanų imperijai. 1475 m. Motiejus I, Vengrijos karalius, išlaisvino Vladą III ir pasiuntė atsikovoti Valachijos teritoriją. Drakula laimėjo kovą, bet po mėnesio patyrė triuškinantį pralaimėjimą – Osmanai nukirto jam galvą. Sakoma, kad jo galva buvo išsiųsta Mehmedui II į Konstantinopolį ir pakabinta virš miesto vartų.
Oficialiai sakoma, kad Drakulos kūnas (be galvos) plaidotas Snagovo vienuolyne, tačiau iš tiesų jo kapas buvo išniekintas, palaikai pavogti ir dabar niekas nežino, kur jie dingo ir kas su jais buvo padaryta. Galbūt iš čia ir kilo asociacijos, kad Drakula – nemirtingas.
Daugelis žiaurių Vlado III poelgių buvo dar labiau paaštrinti arba sukurti jo priešininkų. Dar Drakulai esant gyvam apie jį sklido legendos ir pasakojimai, koks šis valdovas negailestingas, žiaurus ir sadistiškas. Vis dėlto nepaisant tokios žiaurios praeities šiandien Vladas III Drakula Rumunijoje laikomas herojumi, didvyriu, gynusiu šalį nuo Osmanų įsiveržimo.