Džeimsas – viena iš medicinos mokslų daktaro Jimo B. Tuckerio knygos „Sugrįžimas į gyvenimą. Nepaprastos ankstesnį gyvenimą prisimenančių vaikų istorijos“ herojų. Reinkarnacijos galimybes tyrinėjantis mokslininkas įvairius vaikų pasakojimus aprašė knygoje, kuri tapo The New York Times bestseleriu.
DELFI pateikia ištraukas iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Sugrįžimas į gyvenimą“.
Kai nuskridau į Luizianą, artėjo dvyliktasis Džeimso gimtadienis. Kadangi nuo šešerių ar aštuonerių metų vaikai dažniausiai nustoja pasakoti atsiminimus apie ankstesnį gyvenimą, nesitikėjome, kad pokalbis su juo bus vaisingas. Bet manęs tai nejaudino. Labiausiai domino tai, ką jis pasakė prieš tai, kai buvo nustatyta Džeimso Hiustono, mūšyje žuvusio lakūno, kurio gyvenimą jis prisiminė, tapatybė.
Net jei jis ir toliau būtų linkęs kalbėti apie ankstesnį gyvenimą, jo atsiminimai stokotų patikimumo, nes bėgant metams jis būtų galėjęs sužinoti pačias įvairiausias Džeimso Hiustono gyvenimo smulkmenas, todėl mums rūpėjo tik tos jo atsiminimų detalės, kurių jis niekaip nebūtų galėjęs sužinoti iš kitų šaltinių.
Į Lainingerių namus atvykau vieną šeštadienio rytą. Briusas ir Andrė atrodė kaip tipiška amerikiečių sutuoktinių pora. Briusas dirbo žmogiškųjų išteklių vadybininku, o Andrė, buvusi profesionali baleto šokėja, dirbo baleto mokytoja ir karjeros konsultante. Briusas atrodė kaip dalykiškas, paslaugus, atviras ir kartu tvirto charakterio žmogus.
Anot jo, kol su Džeimsu nepradėjo dėtis keisti dalykai, jo pasakojimus apie ankstesnį gyvenimą jis laikė „tiesiog tauškalais“. Jo garbei būtina pabrėžti, kad tolesnius įvykius jis priėmė gana tolerantiškai ir savo nuomonę pakeitė. Jis visada laikėsi krikščioniškų pažiūrų ir niekada nuo jų nenusigręžė.
Kartkartėmis vyras cituodavo Šventąjį Raštą, ir tai, ką išgyveno bendraudamas su sūnumi, stengėsi suderinti su savo pasaulėžiūra bei tvirtais religiniais įsitikinimais. Andrė nuo pat pradžių buvo atviresnė netradicinei mąstysenai ir neturėjo tvirtos nuomonės apie ankstesnį gyvenimą.
Pokalbį pradėjau su Briusu, nes Andrė ir Džeimsas buvo užsiėmę kitais reikalais. Mes susėdome prie didžiulio svetainės stalo. Viename kambario gale stovėjo nedidelė knygų spinta, prigrūsta žurnalų su mokslinių tyrimų straipsniais, kuriuos surinko Briusas, tikėdamasis geriau suprasti sūnaus prisiminimus apie ankstesnį gyvenimą.
Pirmasis su ankstesniu Džeimso gyvenimu susijęs epizodas įvyko, kai berniukas buvo vienerių metų ir dešimties mėnesių. Šeima tuomet gyveno Teksase, ir kartą Briusas nusivedė sūnų į Kavano aviacijos muziejų netoli Dalaso. Jau anksčiau Džeimsas džiūgaudavo pamatęs praskrendantį lėktuvą, tačiau šis muziejus jį tiesiog pakerėjo. Jis vis norėjo grįžti į salę, kur buvo eksponuojami Antrojo pasaulinio karo eksponatai.
Tądien Briusas su Džeimsu praleido muziejuje mažiausiai trejetą valandų, nes berniuko tiesiog nebuvo įmanoma atplėšti nuo lėktuvų, ir jie išėjo iš muziejaus nešdamiesi keletą žaislinių lėktuvėlių ir vaizdajuostę su Karinio laivyno akrobatų grupės „Blue Angels“ pasirodymu.
Vaizdo įrašas su „Blue Angels“ pasirodymu tuomet Džeimsui tapo pačiu mėgstamiausiu pasaulyje ir jis galėdavo juo mėgautis ištisas valandas. Pamėginau surasti šios vaizdajuostės kopiją, bet ji veikiausiai niekada nebuvo perrašyta į DVD. Kad ir kaip būtų, kadangi grupė „Blue Angels“ buvo suformuota tik po Antrojo pasaulinio karo, šis vaizdo įrašas negalėjo tapti stulbinančių Džeimso žinių apie aviaciją šaltiniu.
Žaisdamas su savo žaisliniais lėktuvėliais, vaikas vis trankydavo juos į kavos stalelį, tardamas: „Krenta degantis lėktuvas.“ Sprendžiant iš smarkokai subraižyto ir išdaužyto stalelio paviršiaus, kurio nuotrauką man parodė Briusas, abu jo tėvai – tikrai tolerantiški žmonės.
Tarsi to būtų negana, kai tik Andrė ir Džeimsas išlydėdavo Briusą oro uoste į komandiruotę, berniukas sakydavo: „Tėvelio lėktuvas užsidegs ir nukris.“ Kartą šiuos žodžius jis ištarė skristi besirengiančiai tetai, ir tėvas jį užtai griežtai subarė.
Prabėgus porai mėnesių po apsilankymo muziejuje prasidėjo košmarai. Andrė rasdavo sūnų besiblaškantį lovoje, maskatuojantį kojomis ir šaukiantį: „Lėktuvas dega! Mažius negali ištrūkti!“ Ir tai nebuvo vienadienis košmaras. Vaikas tai darydavo kas naktį, keletą kartų per savaitę.
Po kelionės į Luizianą pasikalbėjau su jo teta, Andrė seserimi. Ji pabrėžė keletą kartų, kaip sunku ir baugu būdavę stebėti košmarus sapnuojantį berniuką. Ji dažnai lankydavosi Džeimso šeimoje ir jai susidarė įspūdis, kad jie stebi žmogų, mėginantį beviltiškai ištrūkti iš mirties gniaužtų. Sapnuodamas košmarus, berniukas klykdavo kraują stingdančiu balsu ir makaluodavo į visas puses kojomis, rėkdamas, kad jo lėktuvas liepsnodamas krenta, ir vaitodamas: „Mažius negali ištrūkti!“
Prabėgus keliems mėnesiams, vieną vakarą, Andrė beskaitant Džeimsui pasaką prieš miegą, berniukas tarė: „Štai kas nutiko Mažiui“, ir pakartojo tai, ką darydavo sapnuodamas – ėmė spardytis ir šaukti: „Negaliu ištrūkti!“ Ji pakvietė Briusą kuo greičiau prie jų prieiti. Šis įvykis vyrą sukrėtė. Iki tol sūnaus košmarus jis laikė ne itin svarbiais su vaiko augimu susijusiais įvykiais, tačiau tąkart, kalbėdamas apie tuos pačius dalykus, berniukas nė neketino miegoti. Briusas paklausė, kas nutiko su jo lėktuvu. Vaikas atsakė, kad lėktuvas užsidegė ir nukrito.
Briusas paklausė, kaip tai nutiko, ir Džeimsas atsakė, kad jį numušė. Vyras tuomet paklausė, kas numušė jo lėktuvą. Berniukas, kuriam tuomet buvo kiek daugiau nei dveji, kiek suirzęs atrėžė: „Japonai!“
Tą vakarą, pasakęs, kad jis pilotavo „Corsair“, vaikas taip pat pridūrė, kad jis pakilo nuo laivo denio. Kai Briusas paklausė sūnaus, koks buvo to laivo pavadinimas, šis atsakė, jog laivas vadinosi „Natoma“. Tai išgirdęs, Briusas pareiškė, kad „Natoma“ skamba japoniškai. Džeimsas kiek pyktelėjęs atrėžė, kad „Natoma“ – amerikiečių laivas.
Vėliau Briusas nusprendė paieškoti informacijos internete, įvesdamas į paieškos laukelį žodį „Natoma“. Kiek panaršęs aptiko JAV lėktuvnešio „Natoma Bay“ aprašymą. Šis laivas patruliavo Ramiajame vandenyne per Antrąjį pasaulinį karą.
Laimei, rastą informaciją jis atsispausdino ir spaudinį išsaugojo, todėl mes galėjome įsitikinti jo autentiškumu. Kiekvieno spaudinio puslapyje buvo atspausdintas tinklalapio pavadinimas ir puslapio atspausdinimo data: 2000 08 27. Taigi mes sužinojome, kad Briusas ieškojo internete informacijos apie lėktuvnešį „Natoma“, kai Džeimsui buvo dveji metai ir keturi mėnesiai.
Kai kurios šio atvejo smulkmenos susijusios tik su Briuso ir Andrė atsiminimais, tačiau ši detalė yra pagrįsta dokumentais. Jei tik nemanote, jog tai detaliai parengta apgaulė, kurią sugalvojo ši krikščionių porelė iš Luizianos suklastodama savo vaiko prisiminimus apie ankstesnį gyvenimą ir nesibaimindama galimo draugų bei kaimynų paniekinimo, turite pripažinti, kad mažasis Džeimsas iš tikrųjų ištarė pavadinimą „Natoma“. Tai gan neįprastas žodis amerikiečio ausiai, todėl mažai tikėtina, kad jį ištartų žmogus, mėginantis atspėti JAV karinio jūrų laivyno laivo pavadinimą.
Kai Briusas ar Andrė paklausdavo Džeimso, kas buvo tas „mažius“ lėktuve, jis atsakydavo „aš“ arba „Džeimsas“. Tuomet ši detalė jiems neatrodė svarbi. Maždaug po mėnesio berniukas ištarė kitą vardą.
Kai tėvai paklausė, ar, sapnuodamas Džeimsą, jis regėdavo ir kitus žmones, berniukas atsakė, kad kartu su Džeimsu jis sapnuodavo ir Džeką. Tada tėvai paklausė, ar Džekas turėjo pavardę, ir vaikas atsakė, kad jo pavardė buvo Larsenas. Tai buvo Džekas Larsenas.
Savo knygoje Lainingeriai rašo, kad Andrė tada paklausė: „Ar Džekas buvo Džeimso draugas?“ Sūnus į tai atsakė: „Jis taip pat buvo lakūnas.“ Vertinant šį atsakymą retrospektyviai, akivaizdu, kad berniukas manėsi buvęs lakūnu Džeimsu, pažinojusiu kitą lakūną, kuris vadinosi Džeku Larsenu. Tačiau tuomet, išgirdęs vaiko atsakymą, Briusas taip nepagalvojo.
Sūnų toliau kankino košmarai. Be to, vyras nesuprato, su kuo turįs reikalą, tačiau jis suvokė, kad Džeimsas pasakė konkretaus žmogaus vardą ir pavardę – Džekas Larsenas. Ir jis pradėjo jo paieškas. Surasti šį žmogų pasirodė kur kas sunkiau, nei gauti informacijos apie JAV karo laivą „Natoma“. 2000 m. spalio 16 d. jis ieškojo informacijos JAV karo memorialų komisijos tinklalapio Antrojo pasaulinio karo duomenų bazėje.
Turiu Briuso atspausdintą tinklalapio kopiją su tos dienos data, be to, aš taip pat keletą kartų atlikau tokią pat paiešką. Paieškos sistema aptiko vieną Džeką Larseną, vieną Džoną Larseną, vieną Džeką Larsoną (rašoma su „o“) ir keturis Džonus Larsonus.
Šioje svetainėje galima rasti tik tuos asmenis, kurie palaidoti Memorialų komisijos kapinėse arba kurių pavardės iškaltos Dingusiųjų be žinios karių memorialuose. Mūsų situacijai svarbu tai, kad memorialų svetainėje pateikiami tik karo aukų sąrašai. Kaip paaiškėjo vėliau, mūsų ieškomas Džekas Larsenas iš „Natoma Bay“ kare nežuvo.
Ieškodamas internete apsilankiau Nacionalinėje Antrojo pasaulinio karo memorialų svetainėje. Ji apima keturias duomenų bazes, nors viena jų, skirta išlikusiems gyviems karo veteranams, yra neoficiali ir neišsami.
Paieškos sistemoje derindamas Džono arba Džeko vardus su Larsono arba Larseno pavarde, aptikau devynetą vyrų, tarnavusių JAV kariniame jūrų laivyne per Antrąjį pasaulinį karą. Nors šis sąrašas yra ne visas, iš jo bent jau galima spręsti, kiek žmonių su panašiais vardais ir pavardėmis tarnavo kariniame laivyne.
Laivo įgulų sąrašuose neaptikau Džeko Larseno. Tačiau lėktuvnešio „Natoma“ įgulos sąraše radau Džeimsą Larseną. Briusas neieškojo gyvo žmogaus, nes manė, kad Džeimsas sapne susitapatindavo su Džeku Larsenu ir prisimindavo būtent jo žūtį. Jis taip manė, nors vaikas vis kartojo savo sapnuose buvęs „Džeimsu“.
Pamėginau šį klausimą išsiaiškinti su Briusu. Jis pareiškė nemanąs, kad berniuko sapnai – tai ankstesnio gyvenimo prisiminimai. Kai Andrė, Džeimso motina, galiausiai apie tai užsiminė, Briusas iš pradžių tik burbtelėjo: „Paistalai!“ Berniukas pasakė, kad „aš“ arba „Džeimsas“ buvo sapnuose su Džeku Larsenu, todėl akivaizdu, kad vyras manė, jog vaikas pasakoja apie sapną, kuriame regėjo vaikiną vardu Džekas Larsenas.
Kita vertus, Andrė nebuvo taip sutelkusi dėmesio į Larseną. Ji teigė klausinėjusi sūnaus daugybę kartų, koks buvęs jo vardas sapne, ir jis visada atsakydavo, kad Džeimsas. Jis teigė, kad Džekas Larsenas buvo vienas jo draugų, su kuriais kartu skraidė naikintuvais. Atsižvelgiant į Briuso sumišimą, gali būti ir taip, kad berniuko paaiškinimas apie jųdviejų santykius nebuvo toks aiškus, kaip apie tai dabar prisimena Andrė, tačiau aš tikrai suprantu, kad vaiko susitapatinimas sapne su „Džeimsu“ taip pat gali trikdyti.
Briuso stiprus natūralus polinkis nuvertinti ankstesnių gyvenimų tikimybę taip pat galėjo sutrukdyti jam aiškiai suprasti tai, kas slypi vaiko ištartuose žodžiuose. Andrė sesuo patvirtino, kad Briusas daugelį metų niekaip negalėjo pripažinti, kad Džeimso elgesį galima paaiškinti prisiminimais apie ankstesnį gyvenimą, nes tokia mintis prieštaravo jo krikščioniškai pasaulėžiūrai. Toks jo požiūris dažnai suerzindavo Andrė, ir kartais dėl to tarp jų kildavo nesutarimų.
Prabėgus maždaug mėnesiui po Džeko Larseno paminėjimo, Džeimsas, kuriam tuo metu buvo dveji su puse, pateikė naujos informacijos. Briusas užsakė knygą „Ivo salos mūšis, 1945 metai“ (The Battle for Iwo Jima 1945), kurią ketino padovanoti savo tėvui per Kalėdas.
Kartą, kai vieną šeštadienio rytą paėmė ją pavartyti, prie jo priėjęs sūnus įsitaisė jam ant kelių. Netrukus jie atsivertė vietą, kur viename puslapyje buvo atvaizduotas Ivo salos žemėlapis. Kitame buvo aeronuotrauka su Suribačio kalnu, užgesusiu ugnikalniu. Džeimsas bakstelėjo pirštu į šią nuotrauką ir tarė: „Štai čia numušė mano lėktuvą.“ Briusas paklausė: „Ką?“ ir sūnus atsakė: „Mano lėktuvą numušė čia, tėveli.“
