2014-12-24
XXXXXXXXXXXXXXXXXX
Mūsų su mano Mama (93+8 mėn.) šiandienos Kūčia. Mama nesulaukė bendros vakarienės. Vagiliavo nuo stalo tol, kol privalgė iki soties. Ir skundėsi, kad jau labai skanus kisielius (su dar vasarą surinktais raudonaisiais serbentais).
– Tiek privalgiau, kad nebeišgaliu net pažagsėt.
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Su Mama mes abu visam svietui Jums linkime ramaus, gero, linksmo vakaro. Linkime ramybės ir atilsio. Senieji baigėsi! Prasideda Naujieji! Nuo rytojaus!
2014-12-19
Mano Mama (93+8 mėn.) be perstojo skaito ir skaito Lucijų Seneką ir sako:
– Gyventi – reiškia kovoti! Aš visą gyvenimą kovojau. Kai gyvenau su Zenonėliu, kovojau dėl pinigų. Skaičiavau: kaip sudurti galą su galu, bet man nesisekė. Kiekvieną mėnesį trūko ir trūko. Zenonėlis po kiekvienos algos – mes taip buvome susikalbėję – šiek tiek pasilikdavo sau (kol rūkė – cigaretėms, o ir su draugais, būdavo, vis susitikdavo, pavakarodavo). Paskui Zenonėlis pasilikdavo visą savo algą mūsų namo statyboms, o aš maitinau visą šeimą iš savo algos. Trūko ir trūko. Štai kokia mano kova! Labai pavargau.
– O paskui?
– O paskui... moteriai šiam sviete gyventi sunku. Visą gyvenimą kankino mintys, kad kažko nepadariau. Bet aš visada buvau labai tvirta ir labai kovinga. Ot taip, sūnau!
Užteko tik tiek, kad mano Mamai labai suskaudo dantį. Padaviau novokainu (2%) įmirkytą vatos gumulėlį, liepiau dėti ant skaudamo dantuko. Visai nusiminė Mama. Kažkaip susmuko, papilkėjo ir dar labiau sumažėjo, kūneliu susitraukė. Tokia vargšiukė, kad žiūriu ir labai gailiu.
– Nepadeda. Duok degtinės.
Paieškojau, įpyliau taurelę. Pakreipusi žilą galvelę skalavo burną, matyt, šiek tiek ir nurijo, o gal degtinėlė prasisunkė per burnos gleivinę... užmigo mano Mama. Ale taip kietai, kad sėdėdama miegojo net 4 val.! Ir danties skausmas nuslopo. Sakau:
- Mama, važiuojam į stomatologinę kliniką. Kam kankintis?
– Jokia klinika man nepadės. Niekur nevažiuosiu.
O šiandien, anksti ryte Mama atsistojo prieš veidrodį, šukuoja savo plaukelius ir kalba, net nustebau:
– Aš jaučiu, kad tik dabar pasiekiau dvasinę brandą. Esu labai stipri ir labai teisinga. Visko man gana, o matau, kad labai pasenau. Per dvi savaites. Mano veidas buvo lygus lygus ir nebuvo jokių raukšlių, o dabar atsirado tiek daug tų... tų..., kad aš sau visai nebegraži. Kodėl taip yra, a?
– Kas, Mam, yra?
– Kodėl ne kartu: ir dvasinė branda, ir gražus veidas?
– Mama, Tu man buvai visada tobula. Tavo knygos visada puošė Tavo veidą ir dvasią.
– Negražu meluot Mamai. Aš viską žinau ir man pliurpalų nereikia.
– Tai kam klausi?
– Noriu ir klausiu, o ką ne taip pasakiau?
Manau, kad tai visiškai sveiko ir adekvataus Žmogaus kalba ir Mama tarsi neturi jokio senatvinio nuprotėjimo, bet... staiga stabteli kambary ir... bėga sisiukas iš po sijono. Mama stovi, žiūri sau po kojomis, žengia žingsnelį ir... vėl bėga. Ir į tualetą kartais nebepataiko. Ir pamiršta, kas šaldytuve. Ir sako, kad noriu valgyti, o duonos nėra.
– Mama, va duona, ant stalo, šalia Tavęs.
Tada kukliai Mama nusišypso: matai...
Ir bėga tolyn nuo TV, kai diktorius žiūri tiesiai iš ekrano. Mama mano, kad Ją stebi. Bėga slėptis.
Gal tokie senatvės akcentai? Na, gal ne liga? Gal mes visi, visu gvoltu į ten judam?
***********************
Bus tęsinys