2013-12-22
Šiandien Mėnulio pilnatis jau nuvirtus ir mano Mama (92,8 m) prašviesėjo. Labai rami. Geranoriška ir paslaugi. Šiandien abu gėrėm arbatą ir rambiai šnekėjom.
- Mama, ar atsimeni ką nors apie Kūčias?
- Atsimenu, o kaip neatsiminsi?
- Na, ką atsimeni? Kaip prasidėdavo Adventas? Žinau, kad nuo lapkričio 30 d. iki Kalėdų, gruodžio 25 d. Ar jūs, mergaitės turėjote kokių papročių? Žinau, kad buvo, o jūsų kieme gyveno net dvi šeimos, daugiau nei 10 vaikų.
- Pirmą Advento dieną mes vadindavom Andriejum. Mums, mergaitėms būdavo labai smalsu: kokį vyrą gausim? Į dubemioką pripildavom vandens, uždėdavom balaną ir pakišdavom po savo lova. Kai susapnuodavom kokį vyrą, einantį per lieptą, na, tą balaną, toks ir bus mūsų.
- O dar?
- Per Andriejų eidavom į kaimyno sodą vogti vyšnios šakelių. Jei iki Kalėdų pražystų, tada jau kitais metais vestuvės. O jei ne – bergždi metai.
- O dar?
- Per Adventą tėvelis neidavo mišką ir neleido kirsti medžių. Jei vėjas išvertė, tai tegu ir guli.
- O dar?
- Kas dar? Iki Kalėdų mama neleisdavo pjauti raudonų vištų ar raudonų gaidžių. Bijojo gaisro. Tik juodas ar raibas. Mama - būdavo - išvirs vištą, sukvies visus prie stalo, o tėvelis atneš, atkimš alaus bačką.
Užu stalo sėsdavom pagal tvarką: šalia tėvelio iš kairės mama, o mes, vaikai, kaip gimę vis tolyn nuo tėvelio dešinės rankos. Mama sakydavo: duok Dieve. Ir suplėšius virtą vištą dalino visiems, o tėvelis kiekvienam įpildavo po kaušą alaus. Po nedaug, kad nepasigertų, bet ne daugiau, kaip po 27 kaušelius kožnam.
- Tiek daug?! Būčiau girtas, kaip pėdas. O paskui?
- Mama iškepdavo daug mažų kepaliukų duonos ir tą rytą duodavo kiekvienam po kepaliuką. Tėvelis sakydavo: padėk Dieve, kad kitąmet derlius būt geras, kad gyvuliai nesirgtų. Sakydavo: plėšom duonelę. Visi be peilio laužėm duoną ir valgėm su višta užgerdami tuo alum.
- O jei būdavo svečių? Žmonės tavo jaunystėj gi svetauni.
- Jei būdavo sueinam daug žmonių, tai tėvelis duodavo visiems tris kaušelius, kad visiems greičiau tektų to alaus, bet kožnas galėjo išgerti tik po 9 kaušelius. Ne daugiau!
Žinau žinau, kad tokie papročiai per 600-700 metų atklydę iš pagonybės.
Ir Andrejaus dieną Bažnyčia perkrikštijo į šv. Andriejaus dieną.
Kokie mes pastovūs ir ištikimi!
Kaip galingai įaugę į savo bočių Žemę.
2013-12-20
Šiandien Mėnulio pilnatis ir didelis Mamos (92,8 m.) nerimas. Ryte, kai nusileidau į pirmą aukštą, įėjau į Mamos kambarius, nustebau: visi langai užtraukti užuolaidomis, užkamšyti kuo papuolė – tamsu.
- Mama, kas atsitiko? Kodėl taip tamsu?
- Vaikel, visur pilna bernų. Mano lovoj guli mano draugė Bronė, tai tie bernai ją, vargšę, kankina.
- Argi dėl to kalti langai? Jeigu bus šviesu, tai geriau matysis viskas, kas kambariuose.
Atitraukiau užuolaidas, nuėmiau langų barikadas, įjungiau radiją, per stiprius garsiakalbius sklinda rami tyli muzika, šypsausi. Iškepiau Mamai bulvinių blynų, aptepiau sviestu, kad būt sočiau. Gražiai sudėjęs į lėkštutę, įsmeigęs šakutę nunešiau Mamai.
Kiek valgė, kiek nevalgė, o atėjusi su likusiais blynais atėjo pas mane ir prašo, kad papildyčiau.
- Pas mane daug žmonių. Neužteks.
Pakilau į antrą aukštą rašyti, o kai perpiet atėjau – žagtelėjau: pilna virtuvė mėlynų dūmų!
Savo „sieloms“, svečiams, užkaitė vandens ir... pamiršo. Užmigo. Vanduo išvirė, virdulys sudegė, net išsilydė. Pasirodo, kad užsukti dujas nakčiai jau nebeužtenka, reikia užsukti visada.
- Jeigu tu, sūnau, tų bernų nematai, nebijai, tai tu esi blogas, nes jūs visi- viena gauja.
Noriu išblaškyti Mamos nerimą. Atsinešiau parašytą romano tekstą, paskaičiau, bandžiau aiškinti, norėjau iššaukti diskusiją, bet žiū Mamos mintys visai kažkur. Nesiklauso.
Tada įjungiau TV, suradau TV pokalbių šou. Kai Mama susidomėjo, ištykinau lauk.
Tegu.
Žinau: praeis.
Kai Mėnulis iš pilnaties versis į jauną.
****************
Bus tęsinys