2014-09-26
Šiandien mano Mama (93+6 mėn.) sukūrė… pasaką. Taip ir pasakė: sukūriau pasaką.
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Daug mirusių žmonių eina į Rojų. Labai daug, didžiulė eilė – tiek daug mirusių. Kai kuriam prieina eilė prie švento Petro vartų, tas klausia:
- Ko gyvenime turėjai daugiau: rūpesčių ar sunkaus darbo? Vieni atsako: rūpesčių, o kiti, kad sunkaus darbo. Tada šventas Petras ir sako: „Jei turėjai daug rūpesčių, esi durnas, eik šalin!“ Ir neįleidžia į Rojų.
O kitiems, kurie sakė: turėjau labai daug sunkaus darbo, šventas Petras sakė: „Eik šalin! Esi durnas, kad nemokėjai gyventi!“ Ir taip pat neįleidžia į rojų.
- O tretiems ką sakė šventas Petras?
O kitų klausė: ar mylėjai gyvulius? Tuos, kurie sakė: „nemylėjau“, šventas Petras nuvarė nuo Rojaus vartų ir neįleido. O tuos, kurie sakė: mylėjau visus gyvuliukus, didelius ir mažus, tuos visus įleido.
- Mama, ir viskas? Kažkokia Tavo pasaka be pabaigos. O ketvirtiems ką sakė šventas Petras prie Rojaus vartų?
- Dar sakė, kad kai miršta geri žmonės, tai jie nemiršta. Tokius myli Dievas. Tokiems šventasis Petras sako: grįžkite į Žemę ir darykite gerus darbus.
- Tai tokie ilgiau gyvena?
- Tokie ilgiau gyvena.
- Tai Tu, Mama, sakei, kad jau buvai Rojuje, tai ko vėl grįžai į Žemę?
- O todėl, kad esu labai gera ir darau gerus darbus. Šventasis Petras mane pro vartus į Rojų praleido, bet Dievas man pasakė, kad esu labai gera, dora, dorybinga, labai išmintinga ir dar nepasenusi, todėl pasakė, kad grįžčiau į Žemę. Ir grįžau. Gi Dievas taip liepė.
- Na, ir puiku, Mam! Abu gyvensim amžinai!
- Negyvensim.
- O kodėl?
- Todėl, kad tu blogas. Kambariuose šalta, neužkuri ugnies, neišleidi manęs, kai man reikia keliauti pas draugus.
- O tai, kad išverdu Tau valgį, įpilu į lėkštę ir paduodu šaukštą – nesiskaito?
- Nesiskaito. Aš tavo Motina. Tu privalai mane lepinti.
Matyt, ne vietoje nusišypsojau, tad Mama let pagrūmojo:
- Privalai!
Tai kokia čia Mamos pasaka?
Bet gal ir pasaka...
**************************
2014-10-11
Mano Mama (93+7 mėn.) keičiasi, bet palengva. Gal greičiau pamiršta kur ką pasidėjusi, gal trumpiau miega, gal vis daugiau kažko bijo, bet didelių pokyčių nepastebiu. Kaip ir anksčiau: garsiai skaito knygas ir baksnodama lazdele lėtai vaikšto po kambarius. Ir už viską, net už smulkmenas, man dėkoja: ačiū. Ar: ačiū, sūneli. Arba: ne, ačiū, nenoriu. Arba šypteli, pasižiūri į mano atneštą maistą ir sako: ačiū, įdėk truputėlį. Man ir Senekai.
Na, filosofui Lucijui Senekai – ypatingas Mamos dėmesys. Visos „sielos“ iš Mamos visų lovų, sofų, minkštasuolių dingo ir liko vienintelis – Seneka. Skaito Senekos knygas (dvi) ir stengiasi su manimi padiskutuoti Senekos tema.
Tarkim, Mama save pateisina, kad neturi turto, kad gyvenimo tėkmėje prarado ne tik savo Vyrą (mano Tėvą), bet butą, atstūmė artimiausius, prisišliejo prie vienišumo būtent Senekos aforizmu: „išlaisvink savo dvasią, gyvenk neturte“. Mamai šie penki žodžiai labai prilipo. Ir dar: „gyvenimo kliuviniai grūdina tvirtadvasį ir naikina silpnadvasį“.
- Mama, kaip šalia Tavęs čia, Tavo lovoje gali gulėti Lucijus Seneka, jei jis mirė prieš 2 000 metų?!
- Nesvarbu! Jo siela gyva! Ir guli čia, šalia manęs.
- Seneka nusižudė. Romos imperatorius Neronas įsakė jam nusižudyti ir nusižudė.
- Negali būti! Toks protingas žmogus!
- Buvo apkaltintas Pizono sąmoksle (specialiai dėl Mamos paskaičiau info. Vikipedia). Kartu su žmona Paulina persipjauna rankų venas, bet 65 metų vyrui kraujas teka per lėtai, jis nemiršta, paprašo, kad duotų nuodų, bet ir nuodai nenužudė. Tada Seneka įneštas į pirtį ir uždūsta karštais garais.
- Netikiu. Ko jam žudytis?!
XXXX
Tik niekaip negaliu Mamos išprašyti, kad tualete nuleistų vandenį, kad nekaišiotų šiukšlių kur papuola: po sofa, prie židinio, užkampėse ir pan. Man keistas Jos noras miegoti su batais (veltinukais), nes, kai Dievas pasišauks pas save, Ji nespės... apsiauti!
Ir visada, kai virtuvės kriauklėje plauna indus, atitraukia sietelį nuo vandens išbėgimo angos ir, žinoma, dažnai užkiša kriauklės nuotekas – paplūsta. Valau, o ką darysi.
Ir viską, ko nesuvalgo, visą maisto likutį iš savo kambario neša į virtuvę ir padeda ant virtuvės stalo. Visada. Reiškia – daugiau nebevalgys. Nesvarbu: nors ir skaniausio maisto, kurio tam kartui tiesiog pernelyg.
Ir nesvarbu, kad prašau ir prašau: pluteles nuo duonos riekelių skaniai suvalgo Kaukazo aviganė Zula, neišmesk! Meta. Pažada, bet išmeta. Tai sumeta į židinio pelenus, tai po lova ir pan. Su tuo savo Seneka gadina begalę maisto. Kiek kartų po pagalve radau į permirkusius popieriukus suvynioto sviesto („mylimiausias“ Senekos „maistas“). Senekai pilsto pieną, tepa ant duonos medaus ir ... kiša po antklode! Baruosi, bet Mama demonstruoja geležinį charakterį.
Dabar Mamos visas laikas užpildytas dviem domenais: Seneka ir grožinėmis knygomis. Ypač mėgsta poeziją ir... vokiečių kalbos žodyną. Skaito, užsirašinėja citatas ir dažnai manęs klausia tai to, tai ano, tarkim, ką reiškia obskurantas? Arba: kaip aš suprantu chaosą? Arba: ką reiškia negirdėtas žodis – informacinės technologijos? Arba: kas ta didaktika? Arba: kas čia tokia – sveika gyvensena? Arba: ką reiškia „sapnuoti“ sveikatą?
Dievaž, kaip mažas vaikas.
Ir kasdien beveik tie patys klausimai.
Bet viską atperka nepaprastai maloni Mamos šypsena, kai dalinuosi po skiltelę šokolado, po šaukštelį medaus ar parnešu skaniųjų ledų (visada pusiau ir niekada nevalgau kur vienas užlindęs).
Išgeriam ir po mažą taurelę gero gėrimo ar tiesiog po gurkšnį alaus.
- Man patinka, kai mes valgom kartu,- sako Mama,- Pabūk kartu.
- Nepalik manęs vienos.
Nepalieku.
Kaip galiu.
Mano Mama.
********************
Bus tęsinys