2014-11-01
Man jau sako, kad mūsų giminę įsimylėjus Giltinė ir būtinos mišios už visą giminę.
Gal dėl to, kad Mėnuo persirito per pilnatį – pastebėjau – mano Mama (93+7 mėn.) labai sunerimus. Mažai ir kalba, o vis skubiai riša pundus, pundelius, ryšulius, ryšulėlius. Visko Jai reikės: ir maisto, ir šiltų drabužių, ir knygų, ir akinių... Kur? Te, Rojuje. Prieš keletą metų subraukiusi, suplėšiusi, į židinį sumetusi maldaknyges, dabar ir vėl kužda, skaito ir žegnojasi.
- Kam Tu, Mam, poteriauji, jei jau buvai Rojuje, jei grįžai į Žemę? Sakei, kad ir Dievą matei, ir būriai angelų apie Tave skraidė. Kam?
- Kvailai klausi! – atšovė griežtu balsu, – Dievas mėgsta maldą. Dievui reikia pagarbos.
- O kam Tau tiek ryšulių? Kur Tu dėsi?
- Ten, Rojuje tokia tvarka: kiekvienas gyvena atskiruose kambariuose ir ką turėjo čia, Žemėje, tą turi ir danguje.
- Tai ten taip pat, kaip Žemėje? Turtingi ir po mirties, net rojuje – turtingi? Gyvena ne kambariuose, o rūmuose? Pėsti nevaikšto, o važinėja limuzinais?
- Ten nėra jokių limuzinų! Visi gyvena kambariuose ir turi tik tai, ką su savimi atsinešė į dangų. Gi limuzino nepaneši! Negalima atsivesti nei giminių, nei pašalinių. Toks, koks atėjai, tokį ir įleidžia į dangų.
- Mam, o kam Tau „Kaip elgtis?“ vadovėlis? Mačiau: Tu ant stalo dėlioji lėkštutes, šaukštus, šakutes, peilius, puodelius arbatai ar kavai. Kam?
- Čia ne dėl Rojaus, o kartais pas mane svečiuojasi grafai, kunigaikščiai ir karaliai. Kaip aš karalienei paduosiu, jei ji kitaip nepratus? Tik skaitau ir nesuprantu: kam vienam pavalgymui tiek šakučių, šaukštų ir peilių? Užtenka visko po vieną.
- O mano Tėvas, Tavo vyras Zenonėlis, taip pat dažnas svečias?
- Zenonėlis pas mane atskrenda kas naktį, Kai sutemsta, kol užmiegu, tai girdžiu: jau atskrido. Pasišnekam. Šnekam, kol užmiegu. Kai miegu, jis mane nusiveda į Rojų. Mes ten pavaikštom, o kai atsibundu, žiū! Aš jau ir vėl čia. Klausiu Zenonėlio: kodėl Tu manęs nepasiimi?
- O kodėl?
- Dievas neleidžia. Sako: dar pagyvenk Žemėje, o aš jau čia gyvent nebenoriu. Nusibodo! Tas pats per tą patį. Per TV rodo tą patį, tu toks pat, mano kambarys toks pat. Kaip man gyvent čia, be rojaus, kai viskas jau nusibodo?! Išeinu. Baigiu susirinkti daiktus ir išeinu.
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Dabar privalau rakinti lauko duris. Negaliu palikti nei minutei. Anąkart spėjau sučiupti savo sprunkančią per duris Mamą ir tik Kaukazo aviganis Zula sustabdė. Kažkodėl ant Mamos urzgia ir, neduok Die, gali užpulti. Gal šuo jaučia kažkokį nenormalumą?
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Kartais, vis dar su Mama ramiai pasišnekam. Ji man rodo aforizmų knygą ir skaito Peti–Sen aforizmą: „Moterystė būna prieplauka audroje, o dar dažniau – audra prieplaukoje“. Ir sako:
- Kvailai parašė. Ar tas Peti – Sen yra vyras, kaip manai?
- Nežinau. Iš pavardės nepasakysi.
- Jei vyras, tai tam vyrui (pastukseno į savo rukšlą kaktą). Moteris visada prieplauka ir jokių audrų. Viskam: ir vyrui, ir vaikams, ir namams. Jei ta Peti – Sen yra moteris, tai ji neturėjo teisės taip rašyti.
- Kodėl?
- Todėl, kad aš ne tokia! Moteris privalo būti sąžininga, teisinga ir dora. Kaip aš.
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Belieka tik šyptelt ir užsispaust burną.
**********************
Bus tęsinys