2015-01-20
Kasdien man vis labiau liūdna, kad mano Mama (93+9 mėn.) tolsta ir tolsta nuo šito pasaulio. Vienos keistenybės dingsta, atsiranda kitos ir blogėja atmintis. Išnaudoju Mamos dar rusenančius Jos jaunystės prisiminimus ir vis kamantinėju: kaip tada gyveno, ką veikė ir apie ką svajojo?
Pastebiu ir dar vieną reiškinį: gęsta ir buvusi gyva Mamos realioji, tarkim, žemiškoji fantazija ir abstraktaus mąstymo jėga. Ji jai nebesugeba ir, tikriausiai, jau niekada nebesugebės apibendrinti abstrakčius dalykus. Tarkim, kai paklausiu: kas ta Visata? Mama nebesupranta net klausimo.
Dar paprasčiau: kas yra kinas, na, tas, kurį rodo per TV? Ji man aiškina, kad tokio kino nėra, o yra būdas, kaip būrį žmonių sukišti į TV ir mes ekraną matome tą būrį ne kur kitur, o besimaivantį... už TV ekrano!
Visa laimė, kad be perstojo skaito knygas, prašo manęs vis naujų ir naujų, ir skaito garsiai. Kasdien. Visą savo „laisvalaikį“. Ir per savaitę bent porą kartų perrenka apatines knygų lentynas ir rūšiuoja knygas. Į „naudingas“ ir „šlamštą“. Vienos grįžta į lentynas, o kitos skirtos... sudeginti. Žinoma, nedeginu ir paslapčia visas knygas ir vėl sudedu į tas pačias lentynas, o Mama jau ir nebesupranta: buvo jos ar nebuvo?
Ir atsigręžė į Dievą. Kokį? Nesuprasi. Prašo maldaknygių ir knygų, kur būtų paaiškinta Dievo būtis. Skaito Bibliją ir klausia: o kur čia apie Dievą? Ilgi tekstai nusibosta. O elgiasi, kaip pagonė. Deda maisto „sieloms“, kloja lovas ir bijo gamtos pro langą. Kai vėtra ar liūtis, Mama dangsto langus ir slepiasi. Kai saulė ir šiluma, Mama stovi prie lango ir ilgai stovi grožėdamasi visu tuo, kas už stiklo.
– Aš Kaune vaikščiojau su Dievu, – sako Mama.
– Su Dievu tėvu ar sūnumi? – klausiu.
– Kokiu sūnumi? Su Jėzum!
– O kaip jis atrodė? Kaip buvo apsirengęs?
– Šviesiu kostiumu, baltais marškiniais, toks labai gražus ir nepaprastai švelnus.
– Apie ką jūs kalbėjote?
– Aš negaliu tau papasakoti ką kalbėjau.
– Kodėl?
– Negaliu išduoti Dievo. Dievas kalbėjo tik man. Supranti? Būtų nuodėmė, jei pasakyčiau.
– O kokia kalba kalbėjote? Judėjų kalba?
– Kokia kokia???! Judėjų? Nesąmonė! Mes kalbėjom labai gražia lietuviška šneka.
– O tai Dievas – lietuvis?
– Ne. Dievas – visų. Moka visaip, kaip tik kalba žmonės.
– Ir žemaitiškai moka?
– Neeee. Žemaitiškai?! Kur ten mokės? Patiems lietuviams žemaičių kalba – sunki, o Dievas pasakė, kad žemaitiškai nekalba ir nekalbės.
– Na, pavaikščiojot po Kauną ir kas? Buvote užsukę į kokią kavinę pavalgyti?
– Ne. Dievas niekada gi nevalgo. Pavalgo Rojuje.
– O Rojuje ką valgo Dievas? Manų košę?
Čia Mama susimąsto: ką gali valgyti Dievas?
– Rojuje Dievas valgo orą.
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Štai visa mūsų tanki šneka. Tas, kas lieka nuo sveikųjų stalo.
2015-02-04
Toks subtilus laikas, kai tarsi už lango žiema, o nėra žiemos. Tai pasninga, tai nutirpsta. Aš krūmapjove kertu savo miškelio šabakštynus, gražinu aplinką. Vasario mėn.!!! Kur tai girdėta????
Aplink namus jau skamba paukštelių vestuviniai balseliai. Švilpauja bukučiai, čirškauja zylės ir retkarčiais į sausą šaką kala meletos. Radau sušalusią slanką. Vargšelė. Gal panūdo praleist žiemą gimtuos namuos? Ale paukštelis, kurio maistas – sliekučiai, vabaliukai ir visokia smulkmė po nukritusiais lapais, purioje dirvoje, apsiriko. Visa tas turtas prieš žiemą pasislepia. Ir po sauslapiais – tuščia. Ir badas. Ir mirtis.
Strazdai retai kada lesa mano išmestus apipuvusius obuolius, nes sooooočiai maisto aplink. Dar matau nenulestas putino uogas. Dar gausu šaltalankių. Gudobelės uogų. Gal sotūs, nes mano lesyklas lanko tik kėkštai, zylės, bukučiai ir... geniai. Prieš dvi savaites girdėjau ūbiant naminę pelėdą. Jau ieško lizdaviečių. Dairosi. Pro langą net mačiau, kaip miškelyje didelis raudonkailis lapinas meilinosi laputei.
Po langais sodo obuoliukais sotinasi vienintelis „mano“ pilkasis kiškis. Kažkada mėnesienoje matydavau po tris. Ir du kartus esu radęs mažų kiškučių. Kodėl, manau, apnyko kiškučių? Žinoma, pernelyg daug valkataujančių kačių ir nendrinių lingių. Nebematau ir kurapkų, o vasarą pabaidžiau ištisą pulką, gal 20! Aplink ir dabar skraido vištvanagis. Ir būrelis kranklių. Kur dėtis lauko vištelėms?
Mano Mama (93+9 mėn.) retkarčiais verkia, kad nieko nebeprisimena. Vos prieš mėnesį ar du man pati pasakojo apie savo jaunystę, o dabar... nebeprisimena. Tada aš Mamai papasakoju, ką Ji pati ką tik man pasakojo. Mama klausosi nustebusi ir aimanuoja: kaip gražiai pasakoji, o aš NEPRISIMENU.
Nemanau, kad tai kažkokia Alzheimerio liga, o tiesiog atėjo laikas giliai senatvei. Tik gelbsti Mamos beribė meilė KNYGAI. Skaito nuo ryto iki vakaro. Tada ir aš „pasikabinau“ už to skaitymo ir prisėdęs prie Mamos klausinėjo ką Ji ką tik perskaitė? Ką suprato? Ką prisimena? Dažnai Mama nieko neprisimena. Skaito ir tiek. Ir tik dėl to, kad gražiai skamba lietuviškas tekstas.
Tam, kad priversčiau Mamą mąstyti, klausinėju pačių paprasčiausių dalykų, na, tarkim, kaip iškepti žemaičių blynų? Ar: kaip pasigaminti lietinių su varške? Ar: kaip nusivalyti batus? Ar: kaip nuspėti orą? Vakar – jau kelintą kartą – klausiau: ar Mama mylėjo kada? Ir kokia ta meilė buvusi?
– Nežinau jokios meilės, - Mama šypsosi, o paskui susimąsto, - Kai nori su juo būti. Krato jaudulys. Negali užmigti. Nuolat galvoji: kaip gyvensi, kaip auginsi vaikus, kaip sutarsi. Kai nori jam kuo nors padėti.
– Kaip padėti? Kuo?
– Na, paimdavau ir išplaudavau Zenonėlio marškinius. Paprašiau savo Mamos (mano Močiutės), kad pamokytų ir iškepiau sausainių. Zenonėlis per pasimatymą skaniai kramtė ir gyrė, o aš sakiau, kad moku, kad pati jam iškepiau.
– Tai tokia ir meilė? Per pilvą?
– Neeee. Mes kalbėjome apie knygas, apie viską.
Klausiu „suktai“, su potekste, na, mandrai:
– Mama, kaip manai: kodėl seni vyrai nori jaunų žmonų? Kam senam jauna?
– Sena vyrui jau vaiko nepagimdys, o jauna pagimdys. Ir viskas.
Anądien Mama paprašė naujo popieriaus ir rašiklio. Mama, kam?
– Noriu užrašyti savo mintis, kad nepamirščiau.
Ir skubiai atsivertusi knygą, ties ta vieta, kur buvo įspraustos šukos, perskaitė:
– Žodis perpus priklauso tam, kas kalba ir tam, kas klauso.
– Tai Tu nusprendei tapti rašytoja?
– Ne. Aš nusprendžiau rašyti sau, bet tai, ką parašysiu, išliks čia, Žemėje, kol visa subyrės į dulkes. Aš būsiu tuo pačiu savo mintimis ir Žemėje, ir Rojuje.
Ir pasiraususi, suieškojusi, užsidėjusi akiniukus Ji paskaitė lygiai tą patį, ką buvo prieš minutę man pasakiusi. Gal, nepaisant visko, Mamos atmintis dar gyva?
********************
