014-07-04
Skamba Lietuva! Dainų šventė. ČIA MANO NAMAI!
Pagarsinau TV ir mano Mama (93+ 3 mėn.), kad sukruto, kad pakilo nuo krėslo, kad pasileido šokiui! Uch! Kol taikiau foto, tol sukosi viena, o paskui griebė ir mane už parankės, ir mes abu sukomės, sukomės, sukomės, kol nusvaigo galvelės, bet Mamai smagu: nėr ko sėdėt! Ir vėl kilo, ir vėl sukos, vėl, visa nušvitusi plazdėjo ritmu! Ak, mano Mama!
O užvakar Mama buvus visai kitokio ūpo. Pas Mamą iš visų pašalių rinkosi „sveteliai“. Mamos Mama, mano Močiutė, Jos Tėvelis, kažkokios draugės ir labai garbingi senoviniai žmonės. Mama sukos, griebės už galvos: kuo juos visus pavaišint?!
– Užteks vandens,– sakau Mamai, nes tiesiog gaila maisto produktų.
O kai nusileidau iš antro aukšto į Mamos palocius, staiga matau dyvą: visur maistas! Plonais griežinėliais pripjaustyta dešra, sūris, duona, pridėliota sausųjų, taip Mamos mėgstamų vafliukų ir.. pripyliota arbatos! Visiems! Kad užtektų! O Mama įraudusi, vos padususi tik sukas, kaip voveraitė.
Na, ką man sakyt?
Ar galiu permušt Mamos ūpą? Negaliu. Iš kur Mamai gaut naujų įspūdžių, šaukštą adrenalino, jaudulio, jei ne iš fantazijų pasaulio?! Kai Mama, pavargusi ir tokia laiminga staiga klestelėjo ant krėslo ir... užmigo, viską surinkau, sutvarkiau, sudėliojau į vietas. Gi niekas neprapuolė!
O prabudus Mama, atvėrus akis mato: tuščia.
– Matai, jau visi išvažiavo. Tai smagiai pabuvom, pasimatėm, pašokom.
Kokie visi? Visi jau seniausiai mirę.
Štai kaip „dirba“ pasąmonė. Be atvangos. Grąžina į dienas, kai buvo sveikata, malonybės ir jaudulys. Ir Mama nuliūdo. Vaikščiojo be žado, o paskui pasiėmė Senekos knygą, lupą ir skaitė iki nakties.
Ir pasakė:
– Seneka, sūnau, rašo, kad joks blogis nėra per didelis, jei jis paskutinis.
– Na, Mam, Seneka rašė, kad niekas nejunta, kada jaunystė jau praėjo.
- Žiūrėk,– Mama atvertė Senekos knygą, kur storai Mamos pabraukta, – „Svarbiausia dorovės sąlyga – troškimas tapti dorovingu“.
– Na, ir kokia išvada?
– Aš visada buvau teisinga. Nemelavau. Elgiausi dorai ir kitus kusinau būti dorais. Todėl man niekas nebaisu: eisiu tiesiai į rojų. Dievas Viešpats manęs jau laukia. Jau greitai.
– Rytoj? – kvailai klausiu.
– Ne, ne rytoj, o po savaitės, na, gal mėnesio. Bet tikrai taip bus.
Žinoma, bus visiems.
************************************
2014-06-26
Ir kaip bebūtų gaila, bet – man taip atrodo – mano Mamos (93 + 2 mėn.) ryšys su šiuo pasauliu blunka. Vis dažniau nukrypsta į neįtikėtinus vaizdinius, net fantasmagoriškus siužetus.
Tarkim, vakar papasakojo kelias fantastines (tikrąja prasme) istorijas.
– Guliu naktyje, – kalba Mama, – jaučiu, kad mirštu. Pradėjau šalti nuo apačios: nuo kojų (nebejaučiu), nuo šlaunų (lyg būtų apdėtos ledais), o paskui sušalo pilvas ir jau – jaučiu – šaltis kaklu kyla į galvą. Taip išsigandau, kad įsitempiau, maniau, tuoj pat mirsiu. Staiga matau, kaip vieškeliu skuba du gydytojai.
Atlėkė į kiemą, perlindo per langą, va, aną, ir atskubėjo prie mano lovos. Vienas atsigulė šalia ir sušildė kūną, mane visą. Jaučiau, kaip šaltis pamažu leidžiasi žemym žemyn. Atšilo kaklas, paskui krūtinė, paskui pilvas, paskui kojos. O kitas gydytojas davė vaistų. Prarijau ir atšilau.
Jie norėjo mane palikti, bet maldavau, prašiau, kad pasiliktų. Tai jie gulėjo: vienas iš vienos pusės, o kitas iš kitos. Iki ryto. Ir visai neseniai, išgirdę, kaip tu ateini, jie išskrido pro va tą langą.
Arba dar.
– Guliu ir matau: prieinu prie veidrodžio ir matau save jauną, gražią ir labai sveiką. Su mokykline uniforma. Tamsiai ruda suknelė ir balta prijuostė. Dvi mano kasos supintos į vieną kasą ir perrištos mėlynu bantu. Mes su būriu draugių einame į gegužinę. Per beržyną, vežimų keliu, aplenkdamos išmuštas, pilnas vandens vėžes. O plepam... nenusakomai. O juokiamės.... klega beržai.
Prie mūsų prisijungė kaimynų Pranukas, paskui Vladas, paskui Jeronimas. Stasė nutilo, nes draugavo su Jeronimu. Buvo labai gražus garbanotas bernas. Labai darbštus. Mes visos šiek tiek Stasei pavydėjom. Ūkininko sūnus. O, kai pamatėm gegužinęęęęęę... Armonika groja, visi šoka. Kur? Kieme! Pastatytas suolas, bačka alaus, ąsotis. Padėta virtų pupų, žirnių ir sūris. Ot prisišokom.
Arba dar.
– Vakar mačiau giltinę.
– Mama, baik. Jokios Giltinės Tu nematei...
– Mačiau! Prisėlino prie šito lango. Pamačiau baltą drabužį. Slenka, slepiasi va, sode. Užlenda, palaukia ir vėl. Artyn, artyn, artyn, o aš pabėgau į tualetą, užsidariau, užstūmiau suolą – pasislėpiau. Pusę nakties sėdėjau. Labai bijojau. O kai prašvito, supratau, kad dienos metu Giltinės žmonių nepjauna.
– Mama, na, ką Tu kalbi? Sapnavai?
– Mačiau! Koks dar sapnas? Durniau, tu. Jau būčiau mirusi!
O šiandien mano Mama – patyriau – iškraustė mūsų šaldytuvą ir paslėpė visą sviestą, išpilstė į atskirus stiklainius visą pieną (kas savaitę iš kaimynų perkame po 3 litrus šviežio karvutės pienelio), o 4 indelius grietinės, visus, atidarė ir visą grietinę iškapliojo, pridrėbė į puodukus, lėkštes ir pan.
– Na, ir kas? – sako Mama, – Suvalgysiu. Kasdien po vieną lėkštę.
– Mama, kol ateis eilė paskutinei lėkštei, visa grietinė suges. Supus.
– Nesvarbu. Aš valgau viską.
O prie mūsų židinio Mama įveisė šiukšlyną. Meta viską, kas „nereikalinga“: arbatos ar kavos atliekas, popierius, trešnių kauliukus, obuolių žieves, išspjauna apelsinų iščiulptą tirštimą ir t.t. Viskas rūgsta ir labai smirda. Baru, bet matau, kad be naudos - Mama jau nebesupranta kas blogai. O tualete... Na, patys suprantate. Nebegaliu pasikviesti svečių. Net smilkalai nebepadeda.
Mano Mama.
Mano.
***********************
Bus tęsinys