2014-10-27
Gal laikinai, bet šiek tiek FACEBOOK nusivyliau. Pastebėjau, kad išnyko dalis mano mėgiamų FB draugų, kurie, tarkim, dėdavo galerijas paveikslų, pilių blokus, vaizdingų namų katalogus ir pan. Dabar viso to pasigendu. Dalį FB medžiagos naudojau savo kūryboje, tarkim, nagrinėdamas XI-XV a. a. paveikslus supratau žmonių buitį ir - kas man itin svarbu – galėjau atsekti, kada pasirodė kokie ūkio padargai, kokia buvus drabužių „mada“, valgiai, šokiai ir pan.
Kur visa tai dingo?
Suprantu, kad sudėti paveikslų galeriją į FB – ilgas darbas. Gal kam jau pagailo laiko, pastangų ir nebesulaukė norimo rezultato. Kas tas šimtas kitas „like“? Koks dar stimulas turėtų pažadinti dalintis info FB?
Kas iš to Jums, kad rašau apie savo Mamą (93+7 mėn.)? Giminė (kai kas) sako, kad išnešu „šiukšles iš namų“, kad „žeminu“ savo Mamos orumą ir viešinu privatumą.
Buvo laikas, kai FB – naujiena. Bet FB įkūrėjai apribojo vartotojų ratą, prašo už sklaidą susimokėti. Kam man ta sklaida? Aš gi ne reklama gyvenu. Ir FB buitinė reikšmė nublanko.
Galiausiai, jei kiekvieną postą aptartų daug žmonių ir tai būtų tarsi pamoka ateičiai, tarsi mokykla, na, tada būtų prasmė rašyti ir diskutuoti. Dabar visi mano postai, nors rašau be jokios įtampos, greit ir lengvai, sminga tarsi į vatą. NEBEGAUNU GRĄŽOS. Štai kodėl vis ilgiau tyliu.
Vakar gavau žinutę iš FB draugės, kad numirė Jos sena sena Mama. Mano postus Ji pripažino, kaip relaksinius, kaip raminantį vaistą. Žinoma, tai svarbu. Svarbiau kažkam, nei man pačiam.
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Manau, kad mano Mama „važiuoja“ senyn, kaip ir daugelis tokio amžiaus žmonių. Kiti anksčiau, kiti vėliau. Vieni greičiau, kiti lėčiau. Tarkim, mano Mama originali, žinoma savo žingeidumu ir, sakyčiau, dvasiniu stiprumu. Jos alkis knygoms – begalinis!
Geriausia dovana eilinei dienai, jei iš savo namų antro aukšto nunešu žemyn, į pirmą aukštą, Mamai kokią „naują“ knygą. Tam tikslui dar turiu gal 100, gal 200 knygų, kurias Mama, žinoma, kažkada skaitė, nes visos iš namų bibliotekos, bet dabar neprisimena, „atranda“ iš naujo.
Bet šiandien Lucijus Seneka, žinoma, Mamos prioritetas. Nemanau, kad Ji supranta viską, ką skaito. Tai greičiau ritualas, nei studijos. Tarkim, klausia: o kas tiksliai ta “filosofija“? Sakau, kad tai sudėtinis žodis ir reiškia phileo – myliu + sophia – išmintis.
- Ooooo, – pakelia išdžiūvusį pirštuką mano Mama. – Aš myliu mintį, o gerą mintį myliu labiau, o auksinę mintį įsikalu galvon, užsirašau ir kišu po pagalve.
Kai nesugraibo piršteliai ir į grindis sudūžta eilinė lėkštė, Mama gailiai į mane pasižiūri, sako: niekas Saulės nenugyvens.
Kai, tarkim, vakar į židinio žarijas įmetė kažkokį rašiklį, kuriuo buvo galima rašyti auksinės spalvos raštą, kai dar, staiga atidaręs židinio dureles bandžiau tą rašiklį sugriebti, nes dar visai geras „auksinis“ rašiklis! Staiga tas rašiklis sprogo! Lyg bomba! „Auksu“ aptaškė mano drabužius, ranką, kliuvo veidui (karšta „auksinė“ plastmasė, rašalas ar tušas!) ir nutaškė grindis ir viską aplink.
- Matai, sprogo, – Mama išsigandusi stovi šalia ir bluknom akim žiūri, ar neištvilkė mano akių. – Ir kas galėjo pamanyt?
Na, ar verta pykt, mosuotis ar paleist rėksnę burną?
Neverta.
- Mama, sutariam, kad daugiau plastmasinių daiktų į ugnį nemesi, gerai?
- Ką tu, aš niekada nemetu. Kažkaip atsitiko.
Žinau, mes. Man belieka surankiot, kas „po ranka“.
Kai kartais Jos kambariuose pakvimpa nepaprastai aitriu šlapimu (senatvinis, 100x sustiprėjęs kvapas!), kai klausiu: „Mama, ar naudoji įklotus?“
- Sūnau, ne tavo reikalas! Tai moteriški dalykai ir vyrams žinot nevalia. Tu gi ne mano daktaras.
Kai, tarkim, užvakar naktyje staiga prabundu nuo triukšmo: Kaukazo aviganis ardosi, loja, draskosi, apačioje kažkas barbena į langus, o paskui – girdžiu – stumdo baldus, žinau, kad kažkas su Mama. Šoku 2 val. naktyje iš lovos, rengiuosi ir bildu žemyn: „kas atsitiko?!“
- Žinai, sūnau, tokie žmonės apie namus vaikšto, tai pabaladoju, baidau. Jie norėjo eiti į vidų, bet surėkiau, kad neitų! Tai nuėjo va, ten.
- Mam, nieko nėra. Išsigalvoji. Jei kas ir būtų, tai šuo apsaugotų. O ko tuos baldus stumdai? Kas čia bus?
Pasitaisiau sau gultą. Čia guli Seneka, čia tokia našlaitė– mergaitė, o ten mano gydytojas. Visos lovos užimtos, tai kur man miegot? Iš kėdžių pasidariau lovą.
Arba kai mano Mama pasiruošusi palikti šį pasaulį ir ruošiasi į Rojų – Jai Rojuje prireiks knygų! Tada Ji ištisas dienas perrenka visas knygų lentynas, kiek pasiekia ir vis klausia:
- Šitą knygą kur? Ar galiu susikrauti į savo pundelį? Perrišiu kaspinu ir nusinešiu į Rojų. Tau reikalinga?
Ir taip kelias dienas iš eilės! Iš paskos vaikšto ir nešiodama knygas vis klausinėja. Dalį „neteisingų“ knygų neša prie židinio ir krauna krūvon „inkvizicijai“.
Kartais mes abu be galo, be krašto maloniai pakalbame. Aš Jai ką nors pasakoju iš istorijos detektyvų, Ji klausosi be amo ir niekada nepamiršta padėkot.
Dažniausiai dar padiskutuojame ir apibendrinę susitariam dėl išvadų. Štai šita Mamos savybė – nenuneigsiu – stulbinanti. Tarsi 93,7 m. Žmoguje gyvena du žmonės: vienas iš sapnų, baimių, magų, fantazijų pasaulio, o kitas prieraišus Žemei.
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Štai parašiau šiek tiek apie savo ir mano Mamos būtį.
Ir klausiu savęs: ar reikėjo?
**********************
Bus tęsinys