2014-07-17
Labai nenoriu, kad mano Mama (93 + 4 mėn.) vis giliau grimztų į visiškai savitą savo pasaulį. Laikau „ant sąmonės paviršiaus“ kiek galiu. Dažnai kalbam apie tai, kas buvo, kas pasaulyje dabar, kaip žmonės gyvena ir pan. t.y., stengiuosi prie mamos „pririšti“ dabartį. Sunkiai sekasi, nes Mama tučtuojau lygina šiuos laikus su „anais, Smetonos“ laikais.
TV šalia Mamos veikia ištisas dienas, bet tuo metu, kai žinios, Ji skaito savo knygas ir ypač pamėgo poeziją. Visa tai gerai, bet vis mažiau supranta dabartį. Gal toks ir yra normalus senatvės vyksmas? Pamažu nutolti nuo realybės ir nueiti „ten“? Nebeužtenka dėmesio koncentracijos išklausyti informacijos. Lygiai kaip visai mažam vaikui.
Sugalvoju visokių psichologinių žaidimų, kad nustatyčiau: kiek užteks kantrybės ir proto jėgos analizuoti TĄ PAČIĄ problemą. Užtenka labai ribotai. Gal 5 min., o paskui Mamai nusibosta, sako, kad neįdomu, o neretai nuo „perkrovos“ net... užmiega. Čia pat, vos po kelių sakinių. Tokios būsenos nebuvo. Tai nauja pažinimo riba.
Pamažu Mama nebesupranta, kad TV – ne dėžė su įrašyta informacija, o LANGAS! Tai Jos sąmonėje reiškia, kad ekrano žmonės MATO Ją, mano Mamą. Štai čia prasideda įdomūs dalykai.
Vienų TV personažų Ji nemėgsta, todėl rankšluosčiu ar kokia knyga, žurnalu uždengia Jai nemalonius veidus. Garsiai kalba, kad „tu nusibodai, gana tau kalbėti!“. Kartais (dar kartais!!) Ji pasijuokia, kad kalba „su dėže“ ir man tai teikia šiokių tokių vilčių, kad sąmonė dar gyva šia diena!
Nebežinau kaip elgtis: palaikyti Jos dvasių pasaulį, tokį matymą ar koreguoti? Tarkim, visos tos sielos, kurios Mamos kambaryje „miega“ visose lovose, Mamai – gyvos, nors prisipažįsta, kad nemato.
– O ką tu žinai? Iš kur tu žinai, kad tų sielų čia nėra? O aš sakau, kad yra. Na, ir kas? Špygą tau taukuotą! Aš matau, nors nematau ir viskas! Man taip gerai. Ko tu kišiesi į mano gyvenimą su sielomis? Aš tavo Motina! Tu visada būsi jaunesnis!
– Tai savaime aišku. Na, kas iš to?
– Turėtum gerbt vyresnį žmogų, savo Motiną!
– Aš ir gerbiu, bet tų sielų čia nėra. Nei Tu, nei aš – niekas jų nemato, joms nereikia maisto ir jokių lovų su patalais.
– O iš kur tu žinai? O man atrodo, kad visko reikia. Ir maisto, ir patalų.
Ir taip be galo.
Kartais mes labai gražiai pakalbame. Net labai. Tarkim, vakar Ji pasakė, kad:
– Sąžinė yra mano Dievas manyje.
Niekur nebuvau to girdėjęs.
Arba.
– Sąžinė mane užmigdo, o kaltė pažadina.
Negaliu pasakyti su kuo tai susiję, bet, matyt, tokia Mamos mąstymo eiga.
Kai paklausiau:
– Mama, Tu labai dažnai kartoji: moralė, moralė, moralė, o kas yra ta moralė?
Ji atsakė:
– Moralė yra noras būti moraliam!
Neturiu ko ir pridurti.
Toks laikas, kai Mamai nusibosta tas pats valgis. Ji nori kažko labai skanaus, bet tik trupučiuko. Ką aš Jai skanaus galiu pagaminti? Na, kokią košę, blyną ar lėkštę sriubos, o Mama nori „kažko pikantiško“.
Tada einu į kulinarijos skyrių ir perku Mamai kokį Kijevo kotletą, kažką drebučiuose ar labai skanios duonos. Nemėgsta žuvies ir „kietos“ mėsos. Bet „nuperku“ Mamą paprastais patiekalais, kur pridedu visokiausių papuošimų, padedu, lyg karaliaus stalui, šakutes, peiliukus, šaukštelius ir visus padažus, priedus (grietinę, uogienes, medų ir pan.) atskiruose indeliuose. Ir pasakau:
– Jūsų didenybe, kunigaikštiene, Didžioji Motina, prašau prie stalo!
Mama tiesiog devintam danguj. Šypsosi, dėkoja ir tučtuojau pakyla į kunigaikštienes...
O Dangau!
Ar ilgam?
*******************
Bus tęsinys