2015-01-06
Vakar sulaukiau savo ilgamečio draugo (draugaujame jau 41 metus!) Petro. Ilgas pasisėdėjimas užu stalo. Mano Mama (93+8 mėn.) suskubo prie stalo, kaip lygi tarp lygių. Petras ragavo degtinės, o aš tik simboliškai, kiaušininio likerio, na, vos vos. Keisčiausia, kad Petras įkalbėjo Mamą paragauti ir degtinės (apie 50 g.), ir mano likerio (apie 30 g.). Abu dainavo ir ... šoko!
Man atrodo, kad Petras man padarė meškos paslaugą. Visą laiką Mamai sakiau, kad čia, pas mus, nėra jokių „sielų“ ir niekas čia nei miega, nei valgo (Mama nuolatos tai šen, tai ten, kaip gamtmeldė, padeda maisto).
– Čia buvo du berniukai,– sako Mama, – Ar tu juos matei?
– Ooooo! Mama! Tai mano draugai!
– Tai kur jie dabar? Kur tu juos palikai?
– Kieme, Mama. Purvini batai, sakau, neikit, eisiu vienas. Ir atėjau.
– Tai tu tas Petras prie Rojaus? Ko tu čia pas mane atėjai? Pasiimsi į rojų? Kas tave čia atsiuntė? Pats Dievas? Dabar einam?
– Ne, Mama, Dievas sakė, kad tavęs palauks. Mes pasėdėsim, išgersim po taurelę ir eisim.
– Tai čia mano paskutinis vakaras šioje Žemėje?
– Ne paskutinis, Mama. Rytoj ir vėl išauš diena.
– Tai rytoj eisim į Rojų? Tada aš per naktį pasiruošiu. Pasiimsiu, nusiprausiu ir eisiu. Tik nepalik manęs! Žiūrėk, Petrai!
– Nepaliksiu, Mama. O dabar išgerkim už gyvenimą!
Išgėrė.
O paskui Mama... pasigėrė. Apsvaigo galvelė. Atgulė į lovą ir... užknarkė. Bet Petras nenurimo. Pabudino, pakėlė ir pasakė, kad dar ne laikas miegot. Reikia džiaugtis gyvenimu! Ir Mama... šoko! Ir dainavo. Ir vėl sėdo prie stalo. Ir vėl kartu su Petru dainavo! Ir vėl šoko!
Dievaži, tokios Mamos jau nebuvau regėjęs gal kokius 7–8 metų!
Gi paskutinis vakaras šioje Žemėje!
– Koks fainas Petras! – Mamos akytės let šviečia, – Koks gražus vyras! Aukštas, kalba drūtai ir gražiai dainuoja. Matai, sūnau, kokio aukšto svečio iš Rojaus mes sulaukėme.
O mano Petras ir toliau – dramatiškasis aktorius. Lieja šventojo Petro vaidmenį. Kalba apie Rojaus gyvenimą ir kaip nuves mamą į išsvajotąjį Rojų. Man jau neramu: kas bus rytoj?
Tik gal rytoj Mama jau nieko nebeatsimins?
XXXXXXXXXXXXXXXX
Išaušo pirmadienio rytas. Nei aš, nei Petras neskubame keltis.
Tik Mama: jau seniai atsikėlusi ir pakuoja savo nešulius. Gražiai nuo vakarykščio stalo surinko visus maisto likučius, kiekvieną likutį suvyniojo į stalo popierines servetėles, sukišo į pundą... rojui.
Nepamiršo.
Bet Petras kėlė labai vėlai, gal apie 11 val. Mama spėjo numigti antrą kartą ir... viską pamiršo.
Dabar Petras buvo tik paprastas Petras.
– Tas Petras – tavo draugas?– klausia manęs,– Toks matytas.
– Draugas, Mama, draugas. Tu matei daugybę kartų.
– Labai fainas tavo draugas. Sakė, kad greit išvažiuos.
– Išvažiuos, Mama, išvažiuos.
– Kai miegojo, aš nužiūrėjau, – sako Mama, – Šitas Petras – paprastas. Ne šventasis.
– O iš ko supratai?
– Šitas naktį labai knarkė.
********************
Bus tęsinys