Svajojo tik apie grožį ir patogumą
Orinta ir Vaidas Krasauskai žemės ūkio darbus pažino jau vaikystėje, nes abiejų tėvai ūkininkauja. Matyt, nebuvo labai sužavėti, tad patys neketino tuo užsiimti, juolab nesvajojo tapti ūkininkais. Gal būtų ir nepatikėję, kad ateis laikas ir jie augins beveik 20 veislių vištų šeimas ir 100 putpelių pulką.
„Visada troškome tik sodybos su nuosavu kiemu, dideliu sodu, pavėsine, alpinariumais, gėlėmis ir tvenkinuku, kuriame plaukiotų žuvelės. Po truputį savo svajones ir pradėjome įgyvendinti 40 arų sklype. Vizijas vieną po kitos vertėme realybe, kūrėme savo namus, į kuriuos būtų gera ir jauku grįžti po darbų. Džiaugsmo mūsų namai prisipildė 2011 metų ankstyvą pavasarį, kai gimė dukros Adrija ir Arija. Dvynių gimimas paskatino galvoti apie natūralius produktus, todėl pradėjome domėtis putpelėmis. Iš pažįstamų, kurie augino paukščius, gavome reikiamos informacijos ir įsigijome pirmąsias 10 putpelyčių“, – prisimena paukštininkystės pradžią Orinta.
Gana greitai jie nusprendė įsigyti dar 20 putpelių, po to – ir nedidelį inkubatorių, kad galėtų patys išsiperinti putpeliukų. Užsiregistravo paukščių augintojų forumuose, pradėjo bendrauti su bendraminčiais, domėtis ir kitokiais paukščiais.
„Didžiulį susižavėjimą sukėlė įvairių veislių vištos. Taip pamažu mūsų sodas joms ir atiteko. Pirmosios apsigyveno Bramos vištos. Jos labai ramios, tad gerai prižiūrimos tampa visiškai jaukios.
Neskraido, todėl voljero nebūtina dengti stogu. Jaunos vištos auga negreitai. Joms subręsti reikia laiko – iki 1,5 metų amžiaus gaidys dar nėra visiškai suaugęs. Pirmuosius kiaušinius šios vištos sudeda tik 8–9 mėnesių. Dėslumas – 100–110 rusvų kiaušinių, vidutiniškai sveriančių 56 g, per metus. Pačios vištos vidutiniškai sveria 3 kg, gaidžiai – iki 5 kg. Vištos lengvai pradeda perėti ir yra patikimos perekšlės. Tolerantiškos kitoms veislėms, taigi laikant kartu problemų nekyla. Netgi gaidžiai pakantūs vieni kitiems.
Sunkiasvoriui gaidžiui pakanka 2–3 vištų. Teigiamos savybės – ramus temperamentas, dekoratyvumas, greitas pripratimas prie žmogaus, nelinkusios kapstyti žemę, nebūtinas didelis pasivaikščiojimo plotas. Nereiklios laikymo sąlygoms, pakenčia šaltas patalpas. Dėslios ir žiemą. Tinka auginti kolekciniuose paukštynuose ir kaimo turizmo sodybose“, – vardija Bramos vištų privalumus Orinta.
Iš pradžių Krasauskai įsigijo jiems iš pirmo žvilgsnio patikusias vištas, o vėliau pradėjo rinktis veisles pagal vištų charakterį. Pirmiausia kreipė dėmesį į veislės jaukumą. Mergaitėms buvo įdomūs naujieji augintiniai, tad reikėjo jaukių ir ramių vištų. Vėliau išsiaiškino, kad vienos veislės pasižymi dideliu dėslumu, skania mėsa, greitai bręsta, kitos vertinamos dėl stipraus kūno sudėjimo ir atsparumo, trečios – dėl grožio, dekoratyvumo.
Veislinių paukščių standarte numatomas ne tik paukščio sudėjimas, plunksnų forma ir spalva, bet ir kitos savybės – draugiškumas, dėslumas, vidutinis kiaušinių dydis ir spalva. Dar daugiau – galima sužinoti ir tas savybes, kurias galima pavadinti „būdu“.
„Yra veislių, kurios lengvai pripranta, o gerai prižiūrimos vištos sekioja šeimininką lyg maži šuniukai. Tačiau pasitaiko ir agresyvių arba bijančių žmogaus. Be to, vienos vištos skraido gerai, o kitos visai nepaskrenda. Vienų veislių gaidžiai gieda menkai, o kitų balsas tikrai garsus. Veislių pasirinkimas pagal įvairias savybes labai didelis, todėl gali išsirinkti tai, ko labiau norėtum“, – pasakoja moteris, paklausta, kodėl pasirinko auginti ir veisti būtent veislines vištas.
Nors vištos dabar jau pačios save išlaiko, jauna šeima mano, kad tai labiau jų hobis, o ne pragyvenimo šaltinis. „Vyras turi nuolatinį darbą, aš dirbu namuose, plėtoju individualią veiklą – meninę kūrybą, specialiais dažais piešiu ant lino, medvilnės suknelių, staltiesių, servetėlių, gaminu aksesuarus iš paukščių plunksnų. Norint, kad paukščių auginimas taptų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, reikėtų atsirinkti tik kelias produktyviausias vištų veisles ir laikyti labai didelius jų pulkus. Tai jau taptų monotonišku darbu, nebeliktų malonumo. Tad apie plėtrą šiuo metu minčių neturime, tik kirba mintys, kaip patobulinti jau esamus voljerus. Nors patarlė byloja: „Nespjauk į vandenį, nes teks pačiam gerti“, – sako O. Krasauskienė.
Spalvotos ne tik plunksnos
Tarp Orintos ir Vaido Krasauskų auginamų veislių yra išties išskirtinių savybių turinčių vištų. Pavyzdžiui, araukanai, kilę iš Čilės. Melsvai žalsvo lukšto kiaušiniai – pagrindinis šių vištų bruožas. Šviesiai mėlyną spalvą kiaušinių lukštui suteikia tulžies pigmentas, kuris patenka kartu su kalcio karbonatu formuojantis lukštui. Beje, žydro atspalvio ir vidinė, ir išorinė lukšto pusės.
Kai kurios šios veislės vištos deda žalios spalvos kiaušinius. Žalių kiaušinių vidinė lukšto pusė būna mėlynos spalvos. Manoma, kad šių vištų kiaušiniuose mažiau cholesterolio. Suaugę paukščiai sveria nedaug, atitinka dėsliųjų vištų tipą. Vienų metų višta sveria 1,2–1,5 kg, gaidys – 1,8–2,1 kg. Metinis vištų dėslumas – 160–180 žalsvų kiaušinių, sveriančių 46–56 g. Veislė vertinama kaip reta.
Maranai kilę iš Prancūzijos. Jie deda kiaušinius, kurių lukštas labai tamsios rausvai rudos arba rudos spalvos. Prancūzijos žemės ūkio ministerijos duomenimis, maranų vištų kiaušiniuose nerandama salmonelių. Taip yra dėl to, kad maranų kiaušinio lukšto poros yra mažesnės, o membrana storesnė ir uždaresnė.
Maranų vištos gali laisvai vaikštinėti kieme arba būti laikomos voljere. Kadangi kojos nedaug plunksnuotos, šios vištos lauke gali būti ir blogesniu oru. Maranų vištos yra tvirto sudėjimo, gerai deda ir greitai auga. Kai kurios vištos peri, tačiau perėjimas nėra būdingas veislės bruožas.
Ayam Cemani kilusios iš Indonezijos, Javos ir Sumatros salos. Šios ypač retos vištos yra visiškai juodos – nuo skiauterės, plunksnų, nagų iki odos, kaulų ir net vidaus organų. Manyta, kad šie paukščiai turi mistinių galių, todėl dažnai buvo aukojami ir naudojami įvairių ritualų metu.
Kiti tikėjo, jog neįprasti Ayam Cemani veislės atstovai lemia sėkmę ir laimę. Daugelį amžių Kinijoje šių vištų organai buvo vartojami liaudies medicinoje, nes esą gali išgydyti įvairias ligas. Vidutiniškai per metus sudeda apie 100 kiaušinių, kurių svoris apie 50 gramų.
Vištos Švedų gėlės (Blommehöns) kilusios iš Švedijos. Veislė atsirado maždaug prieš 500 metų, pusiau natūraliai kryžminantis įvairioms primityvioms vištų veislėms. XX a. antrąją pusę beveik visiškai išnyko. Nedidelių pulkelių buvo išlikę tik keliuose atokiuose Švedijos kaimuose. Šiuo metu veislė atkuriama, pasaulyje yra apie 1000 šios veislės paukščių. Jos dar vadinamos žydinčiomis, mat jokios kitos veislės vištos joms negali prilygti margumu, o šis beveik kiekvieno paukščio dar ir skirtingas.
Dydžių skirtumai
Kochinchinai – viena didžiausių vištų veislių. Milžiniško paukščio įspūdį dar sustiprina daugybė plunksnų. Dėl kūno stambumo ir plunksnų gausumo apžėlusių geltonų kojų beveik nematyti. Kaklas trumpas, gausiai plunksnuotas. Palyginti su kūnu, galva atrodo maža, skiauterė ištisinė. Ausų kaušeliai raudoni, akys rausvai rudos. Vištos labai draugiškos. Auginamos juodos, mėlynos, baltos, tamsiai geltonos, juodai margos, gegutės ir raibos kurapkos spalvų.
„Nors šios veislės vištos didelės, tačiau ramios, joms reikia gana nedaug vietos. Jos neskraido, todėl galima paleisti į menkai aptvertą kiemą. Joms sulaikyti pakaks 60 cm aukščio tvoros. Kojos ir pėdos yra apaugusios plunksnomis, todėl kapstosi mažiau už kitas. Be to, jos nuolat gerai peri. Kadangi vištos neskraido ir sunkiai pašoka aukštyn, laktos vištidėje turi būti gan žemai. Jos auga lėtai ir ilgai, suauga tik 1,5 m. amžiaus. Viščiukai labai vėlai apsiplunksnuoja. Suaugusios vištos sveria 3,5–4 kg, gaidžiai – 4–5,5 kg. Dėslumas – 100–110 rusvų, 55–56 g sveriančių kiaušinių. Kochinchinai gali puošti kaimo turizmo ir individualias sodybas“, – sako Orinta.
Mecheleno vištos kildinamos iš Belgijos. Vietinė veislė buvo mišrinama su peštukinėmis, Bramos vištomis, langšanais, kochinchinais. Buvo siekiama išvesti ypač sunkias vištas. Dėslumas pirmaisiais metais turi būti ne mažesnis kaip 150 gelsvų, o antraisiais metais – 120 kiaušinių, sveriančių ne mažiau nei 53 g. Višta sveria 3–3,5 kg, gaidys – 4–4,5 kg.
Faveroliai iš Prancūzijos yra labai draugiškos, ramios ir švelnios vištos. Joms užtenka nedidelio voljero. Jų mėsa labai greitai virsta riebalais, todėl voljere reikia lesalo duoti tik tiek, kad jis būtų sulestas iki kito lesinimo dar likus dviem valandoms. Šios vištos nemėgsta skraidyti, tad visai nebūtina aukšta daržo tvora. Suaugusi višta sveria 3–4 kg, gaidys – 3,5–5 kg.
Faveroliai greitai bręsta, atsparūs. Mėsa labai geros kokybės. Greitai nusipeni. Padeda 100–200 kiaušinių per metus. Kiaušiniai sveria 60–65 g, šiek tiek rudo atspalvio lukštu. Ši veislė tinkama kitų veislių mėsinėms savybėms gerinti. Dėl gerų mėsinių savybių faverolės vištos restoranų gurmanų buvo labai vertinamos XX a. pradžioje.
„Baltakuodės iš Nyderlandų yra kuoduotosios vištos, draugiškos ir geraširdės, tačiau šiek tiek nervingos. Jos ribotai mato, nes kuodas leidžia vištai žiūrėti tik į šonus ir žemyn, tad jei netikėtai kas nors priartėja iš viršaus, vištos išsigąsta. Jos deda gana daug baltų kiaušinių. Peri retai. Baltakuodžių viščiukai – juokingi maži padarėliai. Kadangi kuodų spalva skiriasi nuo pūkų spalvos, jie atrodo lyg būtų užsidėję mažas skrybėles“, – šypsosi Orinta.
Šilkaplunksnės vištos sveria nevienodai, nelygu kurioje šalyje buvo išaugintos. Svoris svyruoja nuo 1 iki 1,6 kg. Per metus jos sudeda apie 100 kiaušinių, minimaliai sveriančių 35 g, daugiausia deda žiemą ir pavasarį. Šios veislės vištos pagarsėjo ramiu, labai draugišku ir pasitikinčiu būdu. Jas labai lengva pripratinti prie rankų, todėl šilkaplunksnės ypač tinka vaikams ir žmonėms, norintiems prieraišių augintinių. Šios vištos dažnai ir užsispyrusiai peri. Nors dėl nenatūralių pūkinių plunksnų galima pamanyti kitaip, yra stiprios, energingos, atsparios šalčiui ir blogam orui.
Be išskirtinės plunksnų sandaros, šilkaplunksnėms būdingos ir kitos ypatybės – mėlynai juoda odos ir jos išaugų spalva. Taip pat pigmentuota yra ir jų mėsa, ir netgi kaulai. Dar vienas išskirtinumas – penktasis pirštas. Šilkaplunksnėms būdinga tamsiai raudona skiauterė su mažomis raukšlėmis (graikinio riešuto forma). Kinai pigmentui priskiria gydomąsias galias, tad jau XIV a. buvo rašoma apie šilkinių vištų naudą gydant tuberkuliozę ir kitas ligas.
Bantamais vadinamų vištų yra daug. Pavyzdžiui, kochinchinų bantamai jaukaus būdo ir išvaizdos, apvalūs ir pūkuoti. Šie paukščiai neskraido, bet reikalinga priedanga nuo lietaus, kad nesušlaptų gausiai apžėlusių kojų. Tinka žmonėms, turintiems mažus sodelius. Vištos deda nemažai mažų kiaušinių šviesiai rusvu lukštu. Linkusios perėti, gali išperinti ir išauginti daugelio kitų veislių vištų, taip pat ančių ir fazanų kiaušinius.
Apželtakojai bantamai – viena geriausiai žinomų bantamų veislių. Šie atsparūs paukščiai tinka pradedantiesiems. Laikomi laisvai nepadaro didelės žalos daržui. Deda daug kiaušinių, kurie vidutiniškai sveria apie 38 g.
Sebraitai – vieni mažiausių bantamų. Jie vidutiniškai sveria tik apie 550 g, o kitų veislių bantamai yra dvigubai sunkesni. Sebraitai yra aktyvūs ir drąsūs, dekoratyvūs. Vištos nepasižymi nei dėslumu, nei kiaušinių dydžiu. Gaidžiai gieda negarsiai.
Šabo, arba japonų, bantamus gali auginti vaikai. Tai maži, ramūs ir patiklūs paukščiai. Dėl labai trumpų kojų šios vištos greitai nebėgioja. Deda nedaug miniatūrinio dydžio kiaušinių, linkusios perėti. Gaidžių giedojimas nėra nei šaižus, nei garsus. Jie labai tinka miestietiškam namų sodui. Būtina laikyti šios veislės gaidį, nes jo išvaizda ir būdas yra išskirtiniai.
Gyvena šeimomis
„Dabar mūsų sode gyvena 19 veislių vištos. Kiekviena veislė turi atskirą namelį ir aptvarėlį, kaip mes vadiname – vasaros rezidencijas. Kiekvienoje po suformuotą šeimą – gaidelį ir keletą vištelių. Ūkiniame pastate, specialiuose narveliuose gyvena putpelės, šiuo metu jų turime apie šimtą, o iš jų nuostabių mažyčių kiaušinių galima prigaminti tiek įvairių skaniausių užkandžių, patiekalų, papuošimų. Vištoms reikia daug mažiau priežiūros nei kitiems naminiams gyvūnams, tačiau lesalas ir šviežias vanduo būtini kasdien, o vištidę tenka valyti reguliariai“, – pasakoja apie ūkį Orinta.
„Gal skamba žiauriai, bet paukščiai auginami ne tik dėl žavesio, ne tik pasigėrėti, jie ir mūsų maitintojai“, – priduria moteris. Tai ir kiaušiniai, ir mėsytė, ir plunksnos, iš kurių Orinta gamina papuošalus. Ir vargu ar kas atspėtų, kieno tos plunksnos.
Lauko ir žiemoti skirtus vidaus voljerus gamino Orintos vyras. Užsienio tinklalapiuose surado keletą variantų, kurie pasirodė tinkami, ir suprojektavo iš jų vieną. Lentpjūvėje pagamino karkasą, o visa kita – stogas, langeliai, durys, kopėtėlės, laktos, vielos tinklo tvirtinimas, dažymas – pačių darbas.
„Vasaros voljerus vadiname vasaros rezidencijomis – namelis pakeltas ant kojų ir stogas pratęstas apie 3 m, po apačia vištaitės gali vaikštinėti ir pasislėpti nuo saulutės. Namelyje yra įrengta keletas gūžtų kiaušiniams dėti, mums tereikia iš lauko pusės pakėlus dangtį susirinkti kiaušinukus. Pašarą taip pat laikome namelyje, vanduo pakabintas lauke. Kabiname tam, kad vištos neprikapstytų – taip ilgiau išlieka švarus“, – apie paukščių gyvenimo sąlygas pasakoja Orinta.
Kad užkirstų kelią ligoms, savo paukštelius Krasauskai vakcinuoja. Tenka kviesti ir kolegas, nes vakcinos parduodamos didelėmis dozėmis, reikia vienu kartu surinkti apie tūkstantį viščiukų, kitaip dalis vakcinos nepanaudojama.
„Kiekvieną pavasarį ir rudenį dezinfekuojame namelius. Rudenį, parnešdami paukščius į ūkinį pastatą, išpurškiame nuo parazitų, suduodame preparatų nuo kirmėlių. Stengiamės naudoti kuo ekologiškesnes, draugiškesnes aplinkai ir gyvūnams priemones. Pavasarį šis veiksmas vėl kartojamas iš naujo. Kiek įmanoma stengiamės suformuoti negiminingas paukščių šeimas, kad ristųsi kuo stipresni viščiukai. Visi paukščiai, esantys pas mus, užauginti nuo mažų viščiukų – tai ir yra nuostabiausia. Kiaušinius perkame iš kitų Lietuvos paukščių augintojų, kitų šalių (dažniausiai kaimyninių), internetu bendraujame su bendraminčiais iš įvairiausių pasaulio šalių“, – pasakoja veislinių vištų augintojai.
Lesalai
Lesinti savo paukščius Krasauskai stengiasi kuo natūralesniu pašaru. Abiejų tėvai ūkininkauja, todėl pašarus gamina patys. Maišo įvairius grūdinius augalus atitinkamomis proporcijomis. Vištų meniu – kviečiai, miežiai, kukurūzai, žirniai, pupos, avižos.
Išimtis taikoma viščiukams iki 2–3 mėnesių. Juos nuo pirmųjų dienų maitina kombinuotaisiais pašarais, kad augimo periodu mityba būtų subalansuota. Vėliau pamažu pereina prie grūdinių augalų. Lesinimas šiek tiek keičiasi pavasarį, kada pradeda rinkti kiaušinius, skirtus perinti inkubatoriuje. Kad kiaušinyje besivystančiam viščiukui pakaktų maistinių medžiagų, jau minėtą grūdų mišinį papildo trečdaliu kombinuotųjų pašarų.
„Vasarą lesalas gana įvairus: lesa mūsų užaugintus burokus, cukinijas, agurkus, salotas, jau nekalbant apie žolę. Žiemą racionas sumenksta, bet mielai skanauja sultingus burokus – pakanka perpjauti per pusę. Taip pat skabo garduose iškabintų eglių šakų spyglius. Per mėnesį du kartus gauna „deserto“ – maltų kiaulienos kepenėlių su taukais, česnakais, svogūnais, šis derinys stiprina paukščių imunitetą. Duodame austrių kriauklių, periodiškai į vandenį įpilame vitamino D“, – vardija Orinta.
Susikaupusias vištų išmatas išveža į laukus. Grynas putpelių išmatas naudoja šiltnamiui, braškėms, daržui tręšti, deda į kompostą, išdalija giminaičiams, kaimynams. Puiki trąša – putpelių, laikytų ant pjuvenų ir smėliuko kraiko, mėšlas. Juo rudenį apipila rūgštesnę žemę mėgstančius augalus – šilauoges, rododendrus, azalijas.
Nereikėtų manyti, kad gausiai auginami paukščiai nusiaubia visą puoselėjamos aplinkos grožį. Anaiptol, visa šeima tą grožį vertina, puoselėja ir saugo gėlynus nuo augintinių.
