E.Kauneckienė. Pavargstam ne nuo gyvenimo, o nuo savo minčių

Ar turite pakankamai laiko? Jau seniai neturite ir nieko nespėjate? Beje, o ar žinote, kad metams bėgant laiko tėkmė greitėja? Juk tik vaikystėje turėdavome laiko gulėti sode po medžiu ir ganyti debesis. Dabar – ką jau čia slėpti – dažnai pavalgyti bebėgdami nesuspėjame. Kaip sustabdyti šią velnišką karuselę ir kas ją suka?

Apie laiką sau ir kaip jo rasti kalbamės su Ajurvedos centro „Shanti“ vadove Egle Kauneckiene.

„Kiekvienas žmogus tikriausiai sako, kad neturi laiko sau. Taigi pirma, ką turime keisti, ir ką aš pati padariau, tai keisti mąstymą į „turiu laiko sau“. Nes kas yra svarbiausia? Svarbiausias esi pats sau. Ir jeigu negali pats savimi pasirūpinti, tai kaip gali rūpintis kitais? Ir jeigu sau laiko neturi, tai kam tada turi? Niekam“,- sako veikli moteris.

Eglės nuomone, viskas prasideda nuo mąstymo, kai pradedi analizuoti, kas yra tas laikas sau ir ko tu nori. „Štai visą laiką sakai, aš neturiu laiko, daug dirbu, o iš tikrųjų ten realizuoji save, tu ten esi laimingas, bendrauji ir visiškai nenori kitokio laiko. Ir kai sau atsakai į tuos klausimus, supranti, kad laikas sau tau ir yra darbas“,- apibendrina kai kurių darboholikų gyvenimo būdą pašnekovė.

Pirmiausia – dienos režimas

Dažnai susiduriame su problema, kad jaučiamės pervargę, rytais negalime atsikelti, o vakare niekaip negalime užbaigti darbų. E.Kauneckienės nuomone, pirmiausia derėtų susitvarkyti dienos režimą: laiku gultis ir laiku keltis, nes jeigu vėlai guliesi ir neišsimiegi, tai elementariai trūks miego. Gultis reiktų iki 22 val., o keltis kokią 5-6 val., tada ir laiko atsiras.

„Žmogus turi gyventi gamtos ritmu. Aišku, sunku tai iš karto įgyvendint. Aš pati gal po kokių 5-6 metų žinojimo apie tai pradėjau taip gyventi. Laiko sau atsiras tada, kai tu neprieštarausi gamtai – eisi laiku gulti ir laiku kelsiesi. Pradėti reikia nuo šių paprastų dalykų. Nes jeigu dirbi naktimis, natūraliai išsekini savo psichiką, kuriai būtina ilsėtis nuo 22 iki 24 val. Tada tu atsikeli nepailsėjęs, negali susikoncentruoti, gyveni neefektyviai, ir to laiko sau nelieka“,- įsitikinusi pašnekovė.

Eglė sako pati visąlaik maniusi, kad yra pelėda, bet dabar tikrai įsitikinusi: nėra pelėdų. Nes kai pradedi keltis anksčiau, pradedi norėti anksčiau ir gulti. Žinoma, reikalingas pereinamasis laikotarpis, per kurį viskas turi susireguliuoti. „Anksčiau maniau, kad rytais esu nedarbinga, kad mano galva pradeda veikti tik nuo 12. Nieko panašaus, dabar galiu drąsiai teigti, kad ta galvos švara ir minčių skvarba ryte priklauso nuo to, ar esi išsimiegojęs“.

Moters nuomone, ryte reikia skirti laiko ir dėmesio savo ir fiziniam kūnui, ir protui bei dvasiai – ar maldą sukalbėt, ar padėkot, kad atsikėlei. Svarbiausia - kad tai būtų iš širdies einantys dalykai. Paskui bent 15 minučių skirti mankštai. Tada ateina laikas higienai – išsivalyti liežuvį, išsitrinti aliejumi, nusiprausti po dušu, paskiausiai reiktų apsipilti drungnu vandeniu. Nusiprausęs pašvarėji visapusiškai ir su ta gera nuotaika jau gali tą rytą daug ką nuveikti.

E.Kauneckienė prisipažįsta, kad iš pradžių sunkiai sekėsi pakeisti gyvenimo būdą. Moterį įkvėpė ir palaikė aplink matyti geri pavyzdžiai: „Supratau, kad spėja tie žmonės, kurie nešvaisto laiko ten, kur nereikia. Nes mes dažnai mėgstam tuščiai paplepėti, pasikuisti, kažką daryti, bet nepadaryti. Kai tu žinai ko nori, viską susidėlioji, tai to laiko užtenka“.

Pašnekovė pataria nusibrėžti griežtas ribas, kada baigiasi darbas ir prasideda poilsis. „Jeigu nespėji, gal per daug visko užsigriebi padaryti, gal galima kai ką atmesti ir nusistatyti prioritetus? Uždarai tas duris ir galvos nebekvaršini, nes nieko pakeisti nebegali. Atsikelsi anksčiau ryte, šviežia galva griebsi ir pabaigsi. Nes jeigu vakare parsineši darbo, nuvargini savo protą ir jis nebefunkcionuoja taip, kaip reikia. Dažnai ne laiko mums trūksta, o mes pervargstame ir išsisemiame. Būname išsekę ir pavargę, o tos energijos nėra kur pasikrauti“.

Nuo rutinos gelbsti pozityvumas ir naujovių paieška

Gyvenimas mus apipina pareigomis, supančioja buitimi, o tada neišvengiamai ateina rutina, kuri dažnai sukelia apatiją ir nuovargį. Pabėgti nuo to nepavyks, tačiau padės pozityvus požiūris, leidžiantis kiekvieną darbą atlikti su įkvėpimu ir gera nuotaika.

E.Kauneckienė neslepia, kad jos varikliukas, padedantis ištrūkti iš buities gniaužtų – tai noras išmokti ir sužinoti ką nors naujo. „Gyvenimas neturi būti rutinoje. Visą laiką juk turime kažkokių tikslų, norime kažko išmokti ar sužinoti. Tai labai padeda bent man tas įkvėpimas - ko aš dar nežinau, ką dar galėčiau išmokti. Ir įkvepia tai, kai tu išmoksti tai, kad tu išmoksti kažko naujo, ko anksčiau nemokėjai. Manau, kad iki gyvenimo galo galima tobulėti ir mokytis naujų dalykų“.

Pašnekovė ragina visus svajojančius nebijoti tų savo svajonių gaudyti, nes laikas bėga ir yra visai reali grėsmė, kad gyvenimo pabaigoje liksime su ta nerealizuota svajone kaip su paukščio plunksna rankoje. „Kiti kartais sako – visą gyvenimą svajojau šokti. Tai eik ir šok. Ko svajoti? Užsirašyk bent vieną kartą į savaitę. Dažnai mes būnam maksimalistai ir norime visko ir labai greitai – nusprendžiau ir jau reikia čia ir dabar. Bet nebūtinai viską turėti iš karto, galima iki to eiti nuosekliai. Truputėlį kažką darai, matai tuos nedidelius rezultatus, bet jie labai džiugina. Kažką išmokai, kažką sužinojai, kažką padarei“.

Moters teigimu, tas susidėliojimas ir išsigryninimas, ko iš tiesų nori šiame gyvenime ir kur tu geriausiai jautiesi, padeda atrasti to laiko sau. „Lygiai taip pat gali sakyt, kad dirbi 24 val. Per parą, bet kodėl? Nes gal tau patinka tai daryti? Gal tu čia labai gerai jautiesi? Gal tau smagu? Lygiai taip pat yra ir kitų pareigų, kurias turi atlikti, tai prižiūrėti vaikus, jais rūpintis, dar yra namai. Aš visąlaik ieškau pozityvumo ir džiaugsmingumo visuose darbuose, kodėl man tai smagu daryt. Ir susitvarkau taip, kad visą tą laiką, kai ten būnu, būčiau ten 100 proc.“

Savo vidų irgi reikia išsikuopti

Eglė neslepia, kad darbe jai labiau patinka būti nei namie. Atsakymas paprastas – ji gyvenime daro tai, kas jai patinka daryti! O kai pavargsta, tada mėgsta dieną pabūti ir namuose. Bet po tos dienos galvoja, kaip greičiau dumti į darbą, kažką veikt, bendraut, daryt, organizuot.

Kaip ilsisi indiškų masažų centro vadovė? Labiausiai jai patinka keliauti pas draugus, svarbiausia – ištrūkti iš namų į kitą aplinką. Kartais reikia aktyvaus poilsio nuimančio įtampą, stresą, čia geriausiai atpalaiduoja aktyvios jogos užsiėmimas.

„O kartais ir tvarkymasis yra poilsis,- šypsodamasi sako Eglė. - Juk reikia tvarkyti savo vidų, lygiai taip pat kaip ir savo aplinką. Tvarka yra vienas iš tokių stiprių aspektų, kad jaustumeisi gerai ir turėtum daugiau sau laiko, kad mažiau, išeikvotum. Kai išmoksti tvarkingai dėliotis savo gyvenimą, tai valdyti savo aplinką tampa labai lengva. Nes jeigu tu chaotiškai gyveni, chaotiškas esi ir viduje ir tavo aplinkoje yra daug chaotiškų dalykų. Tada tu supranti ir priimi net tą kiekvieną rutininį tvarkymąsi kaip galimybę sau prasivalyti, atsikratyti nereikalingų daiktų, nekaupti šiukšlių. Irkeista, atrodo, tvarkaisi fiziškai, bet labai palengvėja ir viduje“.

Moteris įsitikinusi, kad poilsis turi būti natūralus. „Aš gal nesu tas gamtos vaikas, kuriam reikia buvimo joje nuo rytoj iki vakaro, bet man reikia, pavyzdžiui, jūros, vandens, ežero, mėgstu plaukiot. Ieškai, vieną pakeiti kitu, tai dviračiu pavažinėji. Kai turi vaikų, bet kokiu atveju turi gyventi aktyviai, su jais kažką veikti, keliauti, mankštintis“.

Pavargstam ne nuo gyvenimo, o nuo savo minčių

E.Kauneckienė įsitikinusi, kad kiekvienam žmogui yra labai svarbu, kad tavęs niekas neblaškytų ir kad galėtum pabūti pats su savim. Džiaugiasi, kad jos sutuoktinis Darius yra tas žmogus, kuris supranta, kad tau reikia nors kelias valandas per savaitę pabūt su savimi, kartais nieko kartais neveikiant, tik skaitant knygą ir būnant tyloje.

Buvimas tyloje, anot moters, daro stebuklus, nes mes visą laiką sau galvas kvaršiname visiškai tuščiomis ir nereikalingomis mintimis ir labai nuo jų pavargstam. „Mes organizuojame savaitgalius ir stovyklas, kurių metu rekomenduojam žmonėms nors vieną dieną nekalbėt. Tai labai maža praktika, bet tu per tą laiką pamatai savo tikrąjį aš. Iš pradžių jaučiamas zvimbimas galvoje, daug minčių, pats savęs klausi, pats sau atsakai, bendrauji su kitais, analizuoji, kodėl čia tas ar anas, gal galėjo būti kitaip... Ir paskui po truputį senka, senka tas minčių brazdesys ir galiausiai stoja tyla. Jeigu keletą dienų sugebi pabūti toje tyloje, tai viduje pasidaro tuščia ir gera, tavęs nebevargina tie klausimai. Nes ne gyvenimas mus vargina, mes patys save išvarginam baimėmis, nesibaigiančiomis analizėmis, emocijomis, nerimu dėl ateities, kas manęs laukia, kas bus, o kodėl taip buvo, gal aš kažkoks nuskriaustas, gal čia likimas, o gal dar kas nors...“

Eglės manymu, jeigu apie daug dalykų negalvotumėm, būtų daug ramiau. Nes iš esmės mes daug dalykų negalim pakeisti šiame gyvenime. Atsitinka taip, kaip turi atsitikti. Reikia suprasti, kad ne viskas nuo tavęs priklauso. „Nesakau, kad nereikia nieko daryti – reikia. Tu turi norėti, siekti, turėti tikslus, bet neturi visą laiką įsikabinti taip, kad siektum tikslo bet kokiais būdais ir bet kokiomis priemonėmis. Gal yra kitas kelias, kam čia plėšytis? Reikia ieškoti kitų sprendimų. Turi būti lengva gyvent, neturi būti tas gyvenimas kančia. Jeigu eini savo prigimtiniu keliu, tuo, kuris tau duotas. Pamėto mus visus gyvenimas ir moko, bet vėlgi, kaip tu tas visas nelaimes ir vargus priimsi. Ar galvosi, kad tave baudžia, ar galvosi, kad tave moko? O gal reiktų išmokti pamoką šioje situacijoje ir pakilti vienu laipteliu aukščiau.“

„Dažnai žmonės bijo laiko sau, nes supranta, kad ten yra tuštuma,- sako E.Kauneckienė. -Tu tiek užsisuki, tampi tarsi toks svarbus visiems kitiems, savo vaikams ar dar kam, bet pasikeitus situacijai, jeigu lieki vienas, apninka depresija, nes supranti, kad nieko nemoki – nei gyventi, nei būti vienas. Visąlaik gyventa dėl kažko, o neišmokta būti su savimi. Turi bendrauti su savimi ir puoselėti savo vidų, pamatyti, kiek yra piktžolių, o kiek gražių gėlių. Tad reikia tą savo daržą ravėt, prižiūrėt ir augint. Visi mes visko turime. Ir tas laikas sau turi būti skirtas dvasiniam tobulėjimui. Viena yra to fizinio kūno priežiūra, intelekto lavinimas, o kitas savo dvasios priežiūra, kad neužsistovėtum viename lygmenyje. Be tikėjimo negali būti laimingas. Tai neįmanoma. Kažkuriuo momentu suprasi, kad ne tu valdai šitą pasaulį. Ir jei neturėsi tikėjimo, tau bus labai sunku atsispirti ir išlikti ramiam ir teisingam“.

Padeda bendraminčiai

Vienas iš būdų skirti laiko sau ir pabūti su savimi yra ieškoti bendraminčių. Kartais pagalvojam, kad štai norėčiau, keisčiausi, bet vis trūksta kažkokio pakvietimo ar stumtelėjimo. „Mums patiems labai smagu, kad renkam žmones, grupes ir vežamės į stovyklas, savaitgalius, kur tu gali pabandyti pagyventi tam ritme, valgyti tinkamą maistą, mankštintis ir svarbiausia – pabūti pats su savimi ir skirti laiko sau. Tai ir yra visų mūsų renginių pagrindinis tikslas. O dar kažką išmoksti, daryti masažą ar procedūrą, gauni žinių ir bendravimą su kitais žmonėmis“.

Eglės teigimu, dažnai mes labai susireikšminam, galvojam, kad tik mums vieniems kažkas atsitinka, kad tik su mumis taip yra, o visi kiti šaunuoliai, jiems viskas gerai. Bet kai pradedi įsiklausyti į žmones, supranti, kad visi sprendžia tas pačias problemas. Jeigu žmonės daugiau bendrautų, neužsidarytų savyje, tai pamatytų.

„Man, pavyzdžiui, labai padeda žinojimas, kad ir kitos mamos pavargsta, kad ir joms būna sunku, kad ir kiti tėvai nežino, kuris kelias tam vaikui yra geriausias, ką jam parekomenduoti. Daug tokių paprastų buitinių dalykų – gi visada gyveni pirmą kartą ir tikrai tu nežinai, kaip yra teisingiausiai. Ieškai atsakymo, ir kai jau sužinosi, anūkai augs, tu vaikams patarinėsi, o jie tau sakys – nusenusi jau esi, nežinai. Žinių atėjimas yra tam tikru laiku, tam tikroje vietoje ir per patirtį. Negali gauti kitaip, to neišbandęs“,- sako pašnekovė.

Moters nuomone, geriausia yra ieškoti žmonių, kurių gyvenimas tau patinka, ir stebėt, kas pas juos yra gero, kaip jei bendrauja, ką jie daro, kaip elgiasi, ir tada stengiasi ir pačiam tai daryti. „Aš taip visuomet ir darau – matau žmones, kurie puikiai moka susidėlioti, skirti laiko sau ir rasti jo, ir klausiu jų, kaip tau tai pavyksta? Pradėjau ieškoti, klausinėti, ir tikrai jau daug atsakymų radau, kodėl kiti žmonės turi daug laiko sau. Todėl, kad jie tvirtai žino, ko nori, ko jiems reikia ir kiek gali sau leisti ir skirti. Juk jeigu per daug užsinorėsi, pavyzdžiui, viso laiko sau... Tai gal ir įmanoma, bet turi būti realistiškas. Kurk tada kažkokį tikslą, dirbk dabar, užsidirbk, o paskui likusį gyvenimą skirk tik sau. Bet kai aš labai pagalvoju, ar tikrai norėčiau, tai atėjo atsakymas, kad ir nenorėčiau sėdėti visą laiką ir nieko nedaryti. Kai pats savęs išsiklausinėji, tai paskui supranti, kad mums patinka visiems būti svarbiems, reikalingiems, dirbti, duoti, dalintis. Ir kad čia nėra nei vargas, nei kažkoks sunkumas“,- šypsosi E.Kauneckienė.