Balkanų genijus, taip dažnai pristatomas E. Kusturica, sugeba vienu metu kurti filmus bei pelnyti tarptautinį pripažinimą muzikos srityje.
„Kuriant svarbiausia atiduoti save, o scenoje linksmintis iš visos širdies“, - viešėdamas sostinėje sakė atlikėjas ir režisierius.
Šalin blogas mintis!
„Kuomet kalba pasisuka apie gyvenimą, visi aplink pradeda aimanuoti ir linguoti galvomis. O iš tikrųjų jis nėra toks rimtas ar sudėtingas dalykas, kaip daugeliui atrodo. Kiekviena istorija turi ir juodo, ir balto, kaip ir pats gyvenimas. O kine realybę geriausiai padeda atskleisti tragikomedijos žanras.
Žmones reikia priversti juoktis, kitaip jų į kino teatrą ir su lazda nenuvarysi. Žiūrovui juk svarbiausia suteikti malonumą ir padėti į pasaulį pažvelgti šiek tiek linksmiau. Tai - mano pagrindinis tikslas kuriant kino filmą“, - teigia režisierius ir pabrėžia, kad jis ir pats realybėje yra siaubingai „depresiškas“ ir, matyt, todėl savo kūryba stengiasi padėti žmonėms atsikratyti blogų minčių.
Nuoširdus žiūrovas
„Šiandien kinas skirstomas į komercinį ir nekomercinį. Daugumai atrodo, kad šiuolaikinė civilizacija yra rinka, reikalaujanti tik tokių juostų, kurias publika lengvai „suvirškintų“. Be to, manoma, jog publika mėgsta tik pramoginį kiną, kuris jokiu būdu nesugeba paliesti svarbiausių žmogaus gyvenimo momentų. Tačiau aš manau, kad kinas turi priversti žmogų susimąstyti esminiais klausimais: „Kas yra žmogus?“ ir „Kodėl aš gyvenu?“, - vardina E. Kusturica.
Kas kartą kurdamas naują filmą režisierius neslepia savo emocijų.
„Jei prieš kamerą matau, kad vyksta kas nors juokingo, niekada nesusilaikau – juokiuosi kaip pats gernoriškiausias ir linksmiausias žiūrovas. Mano įsitikinimu, režisierius yra tarsi įgaliotasis auditorijos atstovas, todėl ir nesistengiu slėpti jokių emocijų. Liūdna - verkiu, linksma - juokiuosi. Bet filmavimas nėra tik linksmybės.
Mano gyvenime linksmybės visada glaudžiai susipynusios su sunkumais. Pavyzdžiui, tam, kad sukurčiau juokingą filmą, aš išnaudoju gerokai daugiau jėgų ir nervų, negu bet kokiam kitam rimtam projektui. Dėl to ir daugėja žilų plaukų ant galvos“, - sako E. Kusturica.
Užkrečiamas pamišimas
„Taip, mane kartais vadina pamišėliu. Bet negi tai blogai? Esu įsitikinęs, kad „pozityviu pamišimu“ reikia užkrėsti kiek įmanoma daugiau žmonių. Tada visiems bus lengviau”, - sako režisierius.
Pats E. Kusturica įsitikinęs, kad muzika, kaip ir kitos meno rūšys, yra sveikatos šaltinis.
„Menas gali paveikti kai kuriuos žmones, jis gali pagelbėti atsikratyti ligų. Juk jau seniai įrodyta, kad klausantis Mocarto sergantiesiems epilepsija net 70 procentų sumažėja priepuolių. Tai - pagrindinė meno paskirtis. Įvairiausio stiliaus muzika yra kaip geri vaistai, galintys padėti nuo bet kokių ligų, tik ją reikia pajausti visu kūnu ir pasiduoti jos vilionėms“, - tvirtino kino kūrėjas.
Anot menininko, labiausiai jį erzinantis klausimas, ar ne per anksti jis gavo apdovanojimą „Už indėlį į pasaulinę kinematografiją“.
„Keistas klausimas ir tiek, bet kažkodėl jis visus labai domina. Aš manau, kad viskas pagal planą. Esu senelis, turiu anūkų ir... apdovanojimą. Mūsų laikais 50-metis žmogus jau gali jaustis vyresniosios kartos atstovu. Jei atrodau ne pagal amžių, taip yra tik dėl to, kad vartoju daug vitamino E“, - jaunystės paslaptimis dalinasi E. Kusturica.
Kaimo savininkas
Režisierius pusiaukelėje tarp Serbijos ir Bosnijos ant praėjusio karo griuvėsių pasistatė kaimą, kuriame gyvena, filmuoja ir priima svečius. Maža to - jis pats jį ir suprojektavo.
„Kaimas panašus į senovinį viduramžių serbų miestelį. Nors šioje vietoje jo niekada nebuvo, visi tiki, kad kažkada jis vis dėlto egzistavo. Kai stačiau šį kaimą, nutariau, kad demokratija man netinka. Esant demokratinei valdžiai, piliečiai renka sau merą, o mano kaime - aš pats renkuosi sau gyventojus“, - apibūdindamas gyvenvietės santvarką kalba E. Kusturica.
Be to, režisierius pripažino, kad gyvendamas kaime ne tik atsikratė įvairiausių sveikatos negalavimų, bet ir gerokai šviesiau ėmė žvelgti į gyvenimą.
„Metams bėgant aš vis labiau nebemėgstu kelionių. Noriu būti arčiau gamtos, ir apskritai, namuose turiu galybę reikalų,” - sako E. Kusturica.
Faktas:
E. Kusturica kine debiutavo 1981 metais filmu „Ar pameni Dolli Bell?“, kuris buvo apdovanotas Venecijos festivalio „Auksiniu liūtu“. Iki praėjusių metų visi be išimties režisieriaus filmai pelnė prizus Kanuose, Venecijoje ar Berlyne.
Tarp kitko:
Balkanų kino režisierius Emiras Kusturica jau kuris laikas yra siejamas su lietuvių kilmės aktore Ingeborga Dapkūnaite, tačiau viešėdamas Vilniuje Balkanų genijus paneigė gandus apie romaną. Pernai rusų bulvarinė spauda įnirtingai bandė supiršti režisierių ir lietuvę, tvirtindama, kad būtent dėl meilės Emirui Ingeborga išsiskyrė su vyru, o skyryboms su žmona ruošiasi ir E. Kusturica.
„Tai – mokslinė fantastika. Niekada nebuvau plevėsa ir gandonešiai manimi anksčiau nesidomėjo. Su I. Dapkūnaite susipažinome, kai abu buvome Kanų festivalio komisijoje, vėliau kartu vaidinome prancūzų filme. Tada kažkas sukūrė šią istoriją, kuri neturi nieko bendro su manimi. Tikiuosi, tai nesugadins mano ir Ingeborgos draugystės”, – sakė E. Kusturica.