Eurokomunizmas – viltingo projekto iškilimas ir žlugimas

Iš pradžių atrodė, kad eurokomunizmas siūlo socialistinės transformacijos strategiją, atitinkančią šiuolaikinių Vakarų Europos visuomenių kompleksiškumą. Tačiau 9-ojo dešimtmečio viduryje, komunistų partijoms patiriant gilią krizę, jo pagreitis smarkiai sulėtėjo. Vis dėlto, nepaisant politinės nesėkmės, nuveikta šis tas pozityvaus.

Eurokomunizmas atsirado 8-ajame dešimtmetyje, pačiame dviejų blokų – kapitalistinio ir komunistinio – priešpriešos įkarštyje, reprezentuodamas komunistų stovyklos vidinio atsinaujinimo tendenciją. Tačiau tai buvo trumpalaikis reiškinys, nes viltys iš esmės padidinti kompartijų svarbą šalyse, kuriose jos buvo stipriausios, neišsipildė, nuvylė sunkumai, lydėję jo raidą ir lėmę baigtį. Italija, Ispanija ir Prancūzija bandė atsakyti į dvejopą klausimą: koks socializmas galėtų būti sukurtas Vakarų Europos šalyse ir kaip to pasiekti? Dėl būdų ir kelių karštai ginčytasi nuo pat eurokomunizmo užuomazgų, tačiau aršiausia kritika pasipylė po jo nuosmukio. Įvairios nesėkmės paskatino Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos komunistų partijas permąstyti savo strategiją.

Eurokomunizmas ėjo socializmo link, planuodamas demokratinę revoliuciją ir socialinę pertvarką, siekdamas, kad politinės valdžios perėmimas būtų laipsniškas ir taikus. Tokia strategija daug labiau atitiko socialinių pokyčių, Vakarų Europoje vykusių 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, sudėtingumą. Politiką ženklino įtampa tarp tęstinumo ir kaitos, naujovių ir pastovumo. Visų pirma, eurokomunistai laikėsi kritiškos, tačiau dviprasmiškos pozicijos sovietų ideologijos atžvilgiu. Nepaisant deklaruojamo atsinaujinimo, su SSRS glaudžiai susijusias Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos kompartijas apėmė gili krizė, prasidėjo nuosmukis dėl vidinių ir išorinių priežasčių.