Nepaisant pabrėžtinai nerūpestingo stiliaus, niekas nemoka taip elegantiškai dėvėti juodų kostiumų ir basnirčia avėti mokasinų.
Beigbeder – žmogus-stilius, rašytojas-prekės ženklas. Jis dar ir režisierius, ir aktorius, ir TV laidų vedėjas, ir naujų knygų apžvalgininkas. Be to, jis kone kasmet spėja išleisti po romaną. Štai ir vėl atsirado priežastis jį pakalbinti – nauja knyga „Oona & Salinger“, neplonas biografinis tomas, kurį 2014-ųjų rudenį išleido viena stambiausių Paryžiaus leidyklų „Grasset“, o Lietuvoje – šį pavasarį „Tyto alba“ (iš prancūzų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė), ir jau tapo literatūrinio sezono sensacija.
Frédéricą Beigbeder su trečiąja žmona suvedė naujos jo knygos herojė
Pašaipūnas ir cinikas Beigbeder, „bobo“, tai yra boheminės buržuazijos atstovas, netikėtai tapo jausmingu meilės istorijų kūrėju. Kodėl? Tokias permainas daug kas sieja su trečiąja rašytojo santuoka – be savo gražuolės žmonos Laros jis niekur nebesirodo.
F. Beigbeder – nuolatinis Sen Žermeno kvartalo madingų kavinių „Café de Flore“ ir „Les Deux Magots“ lankytojas. Būtent čia, kur tvyro „Sen Žermene nėra savokos „rytoj“ atmosfera, nuo pat ryto iki vakaro dykinėja, geria „Pastis 51“, skiria pasimatymus ir kažką rašinėja į savo iPad‘us tie patys boheminio buržuazinio jaunimo atstovai, apie kuriuos anksčiau mėgo rašyti Beigbeder.
Madingi leidėjai, dizaineriai, verslininkai iš čia seniai išstūmė boheminius intelektualus. Nekalbant apie minias turistų, atkakliai apgulančių kultines vietas, pašventintas didžių vardų. Tačiau tikra Paryžiaus dvasia išliko, „vietos genijus“ gyvas, o kai matai Beigbeder, plastiškai besiskinantį kelią tarp „Les Deux Magot“ staliukų, suvoki, kad literatūrinė tradicija tęsiasi.
Atsisveikinęs ir su visais, pasitaikiusiais jo kelyje, atsibučiavęs, jis žnekteli ant sofos po Simone de Beauvoir portretu, nufotografuotu legendinio Cartier-Bressono. Gana simboliška.
Interviu Kristinai Sarkisian („Snob“) garsusis prancūzas pasakoja apie mylimas vaikystės vietas, apie moterį, meilė kuriai truko ketverius metus, ir apie tai, kodėl žodis „laimė“ jam sukelia depresiją.
- Ar jūs dažnai čia lankotės?
- Aš čia gyvenu. Nuo namų iki „Deux Magot“ – penkios minutės kelio. Todėl dažniausiai mane galima sutikti būtent čia.
- Jeigu pradėjome nuo Jūsų mėgstamų vietų, gal galėtumėte duoti patarimų turistams, kurie nori pasivaikščioti Paryžiuje Frederico Beigbeder maršrutais?
- Laikau Sen Žermeno rajoną viena iš geriausių vietų pasaulyje, myliu jį nuo vaikystės, todėl stengiuosi nuo jo niekur nenutolti. Palaipsniui pereinu iš vieno restorano į kitą, štai po mūsų susitikimo einu vakarieniauti į „Société“. Paskui ruošiuosi pratęsti klube „Le Montana“ – klasiška nauja vieta. Tiesa, patekti ten gana sudėtinga, visos duris atsiveria nebent gražioms merginoms.
Dažnai užsuku į kavinę „Bonaparte“ (ištiesia ranką ir mosteli kažkur į tolį). Ten, prie įėjimo, įsikūrę gatvės muzikantai. Ir apskritai aš mėgstu nedidelius barus su gerais gėrimais, neryškiu apšvietimu ir padavėjais, apdovanotais aštriu kaip durklas paryžietišku humoru.
- Prancūzų literatūros landšaftas pastaraisiais metais nelabai pakito. Be jokio meilikavimo galima sakyti, kad Jūs tebesate viena ryškiausių žvaigždžių. O kaip pats nusakytumėte savo vietą?
- Apie mano vietą temąsto literatūros kritikai. Tai jų amatas ir duona. Yra rašytojų, kuriuos aš asmeniškai dievinu už jų trūkumus, o yra tokių, kurie man neegzistuoja net su visais savo privalumais. Mes visi skirtingi, kiekvienas turime savo stilių. Aš kiekvieną kartą stengiuosi parašyti knygą, kuri būtų nepanaši į ankstesniąją.
Natūralu, kad man tai nepavyksta, todėl rašau be pertrūkio, leisdamas knygas vieną po kitos. Gal tuo aš ir skiriuosi nuo kitų. Kiekvieną savaitę rengiu naujų knygų apžvalgą dienraščiui „Le Figaro“, tad neišleidžiu iš akių prancūzų literatūros. Ne taip seniai mane gerokai pralinksmino viena knygelė – ji vadinasi „Mykonos hors saison“ („Mikono sala ne sezono metu“), autorius – Richard‘as Gaitet. Jos siužetas toks: seni bičiuliai suvažiuoja į „graikiškąją Ibisą“ atsiduoti įvairiausiems kūno malonumams, bet neapskaičiuoja laiko – kovo mėnesį rasti veikiantį naktinį klubą neįmanoma, beje, ir vietos – Mikonas, kaip žinoma, sala, patraukli įvairioms seksualinėms mažumoms. Natūralams ten nėra ką veikti.
- Beje, ką Jūs manote apie tos pačios lyties asmenų santuokas, prieš kurias sukilo prancūzų visuomenė?
- Aš į šią problemą žvelgiu visiškai ramiai. Tai jų gyvenimas, jų pasirinkimas. Kokią aš turiu teisę komentuoti, juo labiau smerkti?
- Galėtumėte apibūdinti savo įvaizdį? Ką Jums reiškia mada?
- Mada – tai, nuo ko mes visi priklausome, nors mėginame neigti. Mes visi esam mados aukos – ir Jūs, ir aš. Štai, pažvelkite (iškiša iš po stalo), aš irgi negaliu apsieiti be paskutinių trendų: basnirčiom aviu „Espartine“ espadriles. Arba negaliu apsieiti be gero laikrodžio (rodo stilingą naujo modelio IWC korpusą). Beje, laisvu nuo reprezentacijų metu, stengiuosi vilktis tai, kas man patogu. O tai paprastai būna patys paprasčiausi džinsai ir marškiniai.
- Ne taip seniai tapote vyriško žurnalo „Lui“ redaktorium. Kas pasikeitė šiame leidinyje po Jūsų atėjimo?
- Daug kas pasikeitė: mes pridėjome daug ryškių ir atvirų fotosesijų, aš stengiuosi suteikti žurnalui tai, ko nėra kituose leidiniuose. Jis skirtas plačių pažiūrų ir didesnių nei vidutinių pajamų vyrams. Mus skaito ir moterys.
- Ką Jums reiškia pinigai?
- Aš norėčiau turėti pakankamai lėšų, kad leisčiau sau visą gyvenimą nugyventi ramiai ir patogiai, nesijaudindamas dėl uždarbių. Nesutinku gyventi tik dėl pinigų. Pinigai neturi tapti tikslu. Mėgstu greitai uždirbti krūvą pinigų ir greitai juos išleisti. Man atrodo, kad pagrindinė problema, susijusi su pinigais, ta, kad mes jiems skiriame visą savo laiką, nesuprasdami, kad didžiausias mūsų turtas yra tas pats laikas. kaip tik jo neįmanoma pasidėti į banką ar pasilaikyti ateičiai.
Man pati didžiausia prabanga – žinoti, kad ateityje daugybė laisvų dienų be jokių įsipareigojimų ir sutartų susitikimų. Štai ji – tikra laisvė! Bet tam būtina uždirbti daug pinigų ir pasiųsti visus toli toli... Čia aš ne Jums. Mano svajonė – būti tokiam turtingam, kad galėčiau daryti tik tai, ką iš tikrųjų noriu.
- Kitaip sakant, jeigu būtumėte išties turtingas, neredaguotumėte „Lui“?
- Taip, veikiausiai leisčiau laiką namuose, sėdėdamas fotelyje su bokalu viskio vienoje rankoje ir knyga – kitoje. Ir skaityčiau, skaityčiau, o paskui imčiau ir ką nors parašyčiau sau. Aš tikrai išeičiau iš televizijos. Beje, greitai taip ir atsitiks. TV atima daugybę jėgų ir laiko. Aš nebenoriu švaistyti nei to, nei kito.
- Ar tai reiškia, kad netrukus sulauksime demaskuojančio bestselerio iš televizinio gyvenimo pagal analogiją su Jūsų garsiuoju romanu „14, 99 euro“, parašytu palikus reklamos industriją?
- Puiki idėja! Manau, būtent tuo ir užsiimsiu artimiausiu metu, juk aš tiek žinau apie televizinius papročius! Pasaulis sudrebės!
- Yra dalykų, apie kuriuos niekada nerašytumėte? Po „Romano“ atrodo, kad Jūsų praeityje nebeliko jokių paslapčių...
- Man nelabai yra ką slėpti. Kaip ir daugelis, aš išsiskyrusių tėvų sūnus. Su jų santykių nutrūkimu buvo susiję nemažai vaikiškų išgyvenimų ir kompleksų. Paskui aš iš paskutiniųjų stengiausi, kad mano dukterims nereikėtų patirti to paties. Tačiau nepavyko, aš pakartojau savo tėvų likimą, ir tai laikau didžiausiu savo pralaimėjimu. Gyventi per du namus labai sudėtinga: dvejos Kalėdos, du kambariai, du gyvenimai, dažnai topteli, kad ir pats susidvejinai. Su savo dukterimi Chloé puikiai sutariu, stengiuosi daryti viską, kad kompensuočiau laiką,praleistą atskirai venas nuo kito.
- Jūsų dvi santuokos baigėsi skyrybomis, ar nebijote, kad liūdnas siužetas pasikartos trečia kartą?
- Ne tas žodis! Aš tiesiog mirštu iš baimės. Bet manau, kad būtent baimė viską prarasti ir vėl pridaryti klaidų yra tas tvardantis veiksnys, kuris padeda išsaugoti santykius. Tikriausiai aš esu nepataisomas romantikas. Kaskart save pasmerkiu baisiems išbandymams, bet ir toliau tikiu, kad laimė įmanoma ir meilė egzistuoja.
- Ko ilgitės iš savo praeities?
- Labiausiai man trūksta žmonių, kurių jau nebėra. Vienas mano artimas draugas žuvo avarijoje, kitas nusižudė, trečias mirė nuo perdozavimo. Seniai nebėra mano dievinamų močiutės ir senelio. Vaikystėje aš buvau apsuptas meilės. Mes visuomet gyvenome pasiturimai. Bet, kad ir kaip keista, aš tam laikui nejaučiu jokios nostalgijos. Neturiu noro dar kartą išgyventi savo vaikystę. Jau nekalbant apie ankstyvąją jaunystę. Tai baisiausias laikas!
Paauglystėje jaučiausi tiesiog atstumtasis. Mergaitės manęs vengė. Buvau tipiškas botanikas su negražiais akiniais, kuris tik ir mąsto, kaip čia gavus kuo geresnius pažymius. Šiandien jaučiuosi daug harmoningesnis ir laimingesnis. Iš tikrųjų nostalgija – vyrų, peržengusių penkiasdešimtmetį, liga.
Mes neįpratinti gyventi šios dienos laime. Per daug visko praeityje, o ateitis kupina vien nemalonumų. Štai ir kabiniesi į prisiminimus, neva viskas kadaise buvo nuostabu. O iš tikrųjų reikia džiaugtis tuo, kad šiandien gyveni. Vienintelis dalykas, kuris išties drumsčia dieną – kad nėra man brangių žmonių.
- Kas padarytų Jus ypač laimingą?
- Nemėgstu žodžio „laimingas“, tuoj įsivaizduoju plačiai šypsantį debilą. Pasitaiko ekstazės, harmonijos, labai džiugių momentų. Mano knygoje „Romantiškas egoistas“ yra frazė: „Aš neieškau laimės, tik harmonijos pauzėse tarp orgazmų“.
Jeigu mes sugebėsime pasiekti tą pačią harmoniją, kada suvoki, jog visos problemos išspręstos, be to, jeigu šį periodą lydės kokios nors nevaržančios likimo dovanos – to visiškai pakaks. „Laimė“ – žodis, kuris žmones stumia į liūdesį be prošvaisčių. Tik pamėginkite man palinkėti „būti laimingam“ – depresija garantuota!
- O jeigu paklausčiau, kokią įtaką Jūsų gyvenimui daro moterys?
- Visiškai viskas, ką dariau, buvo dėl moterų. Visi mano poelgiai, pasiekti tikslai, nuopuoliai, pakilimai. Už viso to šmėžavo vienintelis tikslas – patikti tai, kurią myliu. Moterys darė man absoliutų poveikį. Jos – centras, prasmė ir mano gyvenimo turinys. Be jų būčiau niekas!
- Kas svarbiausia Jūsų gyvenimo moteris?
- Jos kelios: mano duktė, žmona, mama. Be to, turiu pasakyti, kad per pastaruosius ketverius metus rašiau knygą, kuri buvo mano gilios, aistringos meilės moteriai išdava. Šios moters nesu matęs nė karto gyvenime, bet ji sukrėtė mano vaizduotę – tai Oona O‘Neil, labiau žinoma kaip Oona Chaplin, didžiojo Chaplino žmona ir jo aštuonių vaikų motina.
Aš apie ją be perstojo galvojau ketverius metus ir turbūt atsakant į Jūsų klausimą galėčiau teigti, kad svarbiausia moteris šiuo metu mano gyvenime – tai Oona. Pažvelkite į jos nuotraukas! Ji dieviška. Turbūt tai labai keista – įsimylėti žmogų, kurio seniai nebėra tarp gyvųjų.
Bet būtent taip man atsitiko – aš svajojau apie Ooną. Taip gimė mano nauja knyga „Oona & Salinger“. Tai jauno rašytojo Jerome‘o Salingerio ir vieno didžiausių Amerikos dramaturgų Eugene‘o O‘Neilo dukters meilės istorija. Jiedu susipažino Niujorke 1940-aisiais, prieš japonams užpuolus Perl Harborą. Jie niekada nesusituoks. Jie neturės vaikų. Jis išeis kariauti, ji išvažiuos užkariauti Holivudo, kur sutiks Chapliną.
Aš mėginau suprasti, ką jie jautė, šitie karo vaikai, kai svajojo apie laimę, nepaisant juos užgriuvusio siaubo. Patys spręskite, kaip man tai pavyko. Beje, žinote, kur sutikau savo žmoną Larą? Šveicarijoje, kur nuvykau rinkti informacijos apie savo heroję. Man atrodo, kad būtent Oona mus suvedė.
Jos turi daug ką bendra: abi brunetės akinančiomis šypsenomis, turinčios puikų humoro jausmą ir sugebėjimą iškart palenkti savo pusėn... Mane visuomet traukė moterys, mokančios kandžiai ir protingai juokauti. Tačiau tai buvo ir mano nelaimė – jos visuomet iš manęs tyčiojosi.
- Paskutinis klausimas. Po 100 metų kas nors tars: „Frédéricas Beigbeder – tai...“. Pabaikite sakinį.
- Tai... XX a. pabaigos – XXI a. pradžios beprotybė, spindesys ir siaubas. Jeigu kas nors norės suprasti, kodėl žmonės eidavo iš galvos, kankinosi, prasigerdavo, žudėsi, nuo ko bėgdavo ir kur slėpdavosi, paskaitykite Frédéricą Beigbeder. Galbūt Jums pavyks išvengti jo herojų likimo!
Lietuviškai „Tyto alba“ išleido F. Beigbeder knygas: "Trenkto jaunuolio memuarai" (1990), "Atostogos komoje" (1994), "Meilė trunka trejus metus" (1997, 2009), "14,99 €" (2000), "Windows on the World" (2003) "Aš tikiu. Aš irgi ne: vyskupo ir netikinčiojo dialogas" (su Jean-Michel di Falco) (2004), "Romantiškasis egoistas" (2005), "Gelbėkit, atsiprašau" (2007), „Oona & Salinger“ (2015).
