Fantastikos pasaulio mįslė – G. Martinas – kviečia laužyti stereotipus

13 pasaulinių literatūrinių apdovanojimų, garbinga vieta Times „2011 Time 100“ sąraše, kuriame atsidūrė šimtas įtakingiausių pasaulio asmenybių, ir praėjusiais metais įteiktas Pasaulinės fantastikos apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.

Kam? Fikcinės literatūros mėgėjams mįslė ne iš sudėtingųjų – nuveikti ir įvertinti darbai kalba geriau nei įprastas amerikiečių rašytojo, scenarijų autoriaus George‘o R. R. Martino pristatymas. O vis dėlto, ką žinome apie autorių, kurio vienas populiariausių kūrinių – fantastinė epinė saga „Sostų žaidimas“ – šluojamas ne tik viso pasaulio, bet ir Lietuvos knygynuose, pagal kurį amerikiečių televizijos gigantė HBO jau sukūrė sensacingai populiariu vadinamą to paties pavadinimo serialą, o knygos motyvais sukurtas kompiuterinis vaidmenų bei strateginiai stalo žaidimai?

Charakterį formavo... monstriukai

Paties G. R. R. Martino gyvenimo pradžia skamba tarsi nuotykių knygos apie Tomą Sojerį ir Heklberį Finą užuominos. Lengva įsivaizduoti, ką aplink save, gimęs uosto kroviko šeimoje, kuri gyveno neturtingiesiems skirtuose gyvenamuosiuose namuose, matė jaunasis Džordžas.

Galbūt tai ir buvo ir pirmasis postūmis, pilką kasdienybę vertęs iškeisti į vaizduotės pasaulį, kuris pirmąkart ant popieriaus atgulė dar Džordžo vaikystėje. Yra duomenų, kad paties kurtas dramatiškas istorijas apie monstriukus jis už grašius pardavinėjo kaimynystės draugams.

Dėl mokyklos ir jos aplinkos vaidmens jaunai, besiformuojančiai asmenybei abejonių šiandien jau nekyla. Dvi pirmosios mokyklos, kurių suolus trynė Džordžas R. R. Martinas, taip pat prisidėjo prie berniuko polinkio prie maginės, mokslinės fantastikos, mat būtent tada šaknis į vėliau vienu garsiausiu Amerikos fantastikos kūrėju tapusio charakterį įleido komiksų literatūra.

Nors Marvel‘o komiksai iki šiol gajų savo vardo garsinimą pradėjo tada, kai Europa žengė pirmuosius Antrojo pasaulinio karo žingsnius, tačiau tuomet, kai jais susidomėjo jaunasis Martinas, komiksuose debiutavo ir mums gerai žinomas bei ekranizuotas „Fantastiškasis ketvertas“.

Džordžui Martinui dar skaičiuojant antrą dešimtį, pasirodė ir vėliau pasaulį užkariavo Hulko, Žmogaus Voro, Toro, Iksmenų ar komiksų apie Geležinį žmogų herojai. Platesnei nei Bajono dokų vaikų auditorijai D. Martinas prisistatė (sukeldamas bendraamžių pavydą), kai jo gerbėjiškas laiškas buvo išspausdintas 20-jame „Fantastiškojo ketverto“ numeryje (1963 m.). Nuo tada, tarsi atidarius Pandoros skrynią, ir pasipylė D. Martino literatūriniai bandymai, nuo 1965 metų jau įvertinti ir apdovanojimais.

Žurnalistas, šachmatų turnyrų vedėjas, kolekcionierius

Ar žurnalistika ta vieta, kurią rinktųsi fantastinės literatūros mėgėjas? Džordžas atsakė „taip“. Dar daugiau – žurnalistikos bakalauro studijas jis baigė su pagyrimu ir įdirbį tame pačiame universitete tęsė žurnalistikos magistro studijomis. Maždaug tuo metu, tik jam vienam žinomomis priemonėmis derindamas žurnalistinę etiką ir objektyvumą bei vaizduote nesiskundžiančio rašytojo prigimtį, D. Martinas ėmė rašyti mokslinės fantastikos žanro apsakymus.

Kūrinys „With Morning Comes Mistfall“, išleistas 1973 m. žurnalo „Analog“, buvo nominuotas Hugo bei Nebula premijoms. Paminėtinas išskirtinis autoriaus gebėjimas laviruoti tarp skirtingų fantastikos plotmių – karinės, politinės fantastikos, komiksų. Viena vertus, sugebant išlaikyti skirtingų formų rėmus, tačiau ir praturtinant detalėmis iš kitų, jau „perkąstų“ stilių bei formų.

9-ajame dešimtmetyje – dar vienas profesinis posūkis ir D. Martiną regime kaip TV serialų scenarijų rašytoją. Kiek vėliau – įvairių knygų serijų redaktorių, žurnalistikos dėstytoją koledže, šachmatų turnyrų vedėją ir viduramžių tematikos miniatiūrų kolekcionierių.

Sudėtinės rašytojo gyvenimo detalės lėmė, kad 1991 m. pradėta epinės maginės fantastikos saga „Ledo ir ugnies daina“ vos pasirodžiusi užėmė perkamiausių knygų vietas knygynų lentynose, o vėliau Jungtinių Amerikos valstijų žurnalas „Times“ atvirai pripažino, kad iš visų rašytojų, puoselėjančių epinę fantastiką, D. Martinas – neginčijamai geriausias. Nors iš pradžių Džordžas Reimondas Ričardas Martinas ir buvo sumanęs parašyti trilogiją, tačiau greitai ji išaugo iki penkių knygų, o viso pasaulio fantastikos mėgėjai laukia dar dviejų romanų, kurie bus parašyti ateityje.

Fantastika – ne tik jos mėgėjams

„Sostų žaidimas“ – tai pirmoji Lietuvos knygynuose pasirodžiusi Džordžo Martino romanų ciklo „Ledo ir ugnies daina“ knyga. Knyga, kurioje stengtasi (ir išties sėkmingai!) išvengti stereotipų ir šablonų, koks turi būti fantastinis kūrinys, galintis konkuruoti ir su didžiojo meistro Džono Tolkieno kūryba („Žiedų valdovo“ autorius).

D. Martino sugebėjimas istoriją vaizduoti itin tikroviškai ir patraukliai buvo viena priežasčių, kodėl užsienyje perkamumo rekordus mušanti knyga sudomino ir „Alma literos“ leidyklos vadovę Danguolę Viliūnienę. Pasak jos, sprendimas išleisti knygą – pasiteisino su kaupu.

„Pirmoji knyga jau sulaukė išties didelio populiarumo, tai paskatino mus versti ir kitas dalis. D. Martinas yra toks rašytojas, kuris savo knygose sukūrė itin savitą pasaulį: su sava pasaulėžiūra, papročiais, religija. Autoriaus kalba nepaprastai vaizdinga, su daugybe paties sukurtų žodžių ir vietovardžių, įspūdingais aprašymais. Jo knygose sunku nubrėžti liniją tarp gėrio ir blogio, kaip ir tikrame gyvenime, o ne kaip Holivudo filme, gerieji ne visada laimi“, - knygos leidimo argumentus vardija Danguolė Viliūnienė, pridurdama, kad D. Martino knygas mielai skaito J.R.R. Tolkieno gerbėjai.

D. Viliūnienės teigimu, su kitais kūrėjais D. Martiną būtų sunku lyginti, nes visgi tai yra išskirtinio talento rašytojas. Ir jeigu ne keli mistiniai elementai romano pradžioje, šį kūrinį būtų galima drąsiai priskirti istorinių romanų kategorijai, dar labiau praplečiant ir taip gausų rašytojo gerbėjų ratą.

Nors ir kritikuojamas dėl ilgų pertraukų tarp romanų ciklo „Ledo ir ugnies daina“ knygų dalių, D. Martinas yra sakęs nepublikuosiąs nieko, kol jam pačiam tai neatrodys visiškai išbaigta. Kūriniai, kuriuose kvepia perfekcionizmu, kurių veiksmas ir skirtingų pasaulių kovos daugeliui primins Baltosios ir Raudonosios rožių karus, o galiausiai pakvies knygų turinį lyginti su seriale įkūnyta ekranizacija „Sostų žaidimas“ – ir įtrauks tol, kol bus užverstas paskutinis knygos puslapis...