- Filipinai - egzotiška šalis. Kas paviliojo į misiją taip toli nuo Lietuvos?
- Pirmą kartą Filipinuose buvau prieš dvejus metus. Jau daugiau nei penkerius metus draugauju su Tiberiados bendruomene (prieš 35 m. Belgijoje įkurta nedidelė katalikiška bendruomenė – aut. past.). Jos broliai gyvena ir Lietuvoje, Baltriškėse esančiame vienuolyne. Kadangi moku prancūzų ir anglų kalbas, kai atskrisdavo kuris nors vienuolis pasisvečiuoti į Lietuvą, sutikdavau jį oro uoste. Prieš trejus metus atskrido filipinietis Nikas. Jis nebuvo vienuolis, bet buvo įsipareigojęs bendruomenei kaip misionierius. Kartu keliavome į ligonines, jis apie misiją pasakodavo vaikams. Tai mane įkvėpė. Prieš išvykdamas Nikas paprašė pažadėti, kad atvyksiu į Filipinus jam padėti. Pažadėjau... O po kelių mėnesių sužinojau, kad Niką ištiko insultas ir jis, būdamas dar jaunas, mirė. Turėjau ištesėti pažadą, tad išvažiavau į Filipinus... Šių metų balandį dalyvavau jau antroje misijoje.
- Turbūt būdama lietuvaitė filipiniečiams esi neįprastas reginys... Ar jie noriai kreipėsi pagalbos į užsienietę?
- Jie džiaugėsi, kad europietė atvyko jiems padėti ir dėl jų stengiasi, gydo. Mane priėmė labai palankiai. Po pirmos darbo dienos gandai taip greitai pradėjo sklisti, kad žmonės, turintys sveikatos sutrikimų, atvykdavo net iš gretimų salų.
- Kaip atrodė tavo darbas misijos metu?
- Buvo planuota, kad šįkart dirbsiu du kartus per savaitę ir konsultuosiu tik vaikus. Tačiau atvykusi pamačiau, kad tai bus neįmanoma, nes realybė - visai kitokia... Dirbau septynias dienas per savaitę. Konsultuoti teko tiek vaikus, tiek suaugusius, reikėjo net ir operuoti. Turėjau nemažai sunkių atvejų. Stengėmės padaryti maksimaliai geriausia su tomis priemonėmis, kurias turėjome. Lietuvoje turime drenų, priešbakterinių tepalų, o ten nieko nėra. Tad iš pirštinių arba bambukų pasidarydavau drenus. Taip pat nebuvo sąlygų skirti antibiotikų, todėl jei Lietuvoje kai kurioms ligoms gydyti skiriamas dešimties dienų antibiotikų kursas, ten tekdavo skirti penkių dienų. Ir jie pasveikdavo.
Ateidavau iš ryto ir dirbdavau iki pat vakaro. Be grafiko. Kartais ir vėlai vakare iškviesdavo. Nors už mane atsakingas vienuolis misionierius griežtai bandė kontroliuoti mano darbo valandas, neleido pervargti, žmonės ateidavo ieškoti manęs į namus, bendruomenę. Kartais vienuolis išsiųsdavo mane į kalnus, kad vietiniai nerastų ir galėčiau pailsėti.
- Mediko darbas mūsų šalyje ir Filipinuose akivaizdžiai skiriasi. Ar būnant misijoje užteko turimų žinių?
- Žinių užteko iš dalies. Filipinuose yra daug tropinių ligų, apie kurias mes mokomės universitete, tačiau prabėgomis, daugiau teoriškai nei praktiškai. Dėl to, kad tiesiog nesusiduriame su jų atvejais. Gerai, kad prieš misiją, stažuotės Briuselyje metu, dirbau su gerais infektologais, iš kurių daug ko išmokau. Mes, kaip gydytojai, dažnai remiamės kompiuterine tomografija, viskas tampa automatizuota, mechanizuota. O Filipinuose vis dar gyva tikroji senoji medicina. Palpuoji, perkutuoji, klausai, uostai išmatas, šlapimą. Viskas labai arti žmogaus. Dėl to ir kontaktas artimas. Gydymas reikalauja daug apmąstymo.
- Filipinuose tau teko gydyti daugybę pacientų, susidūrei su įvairių sveikatos sutrikimų atvejais. Kuris iš jų tave labiausiai paveikė?
- Kiekvienam gydytojui paciento mirtis yra sunkiai išgyvenama, gal dėl to man įsimintiniausias atvejis meta mirties šešėlį. Trečią mano darbo dienos vakarą atėjo dvidešimt dvejų metų aštuntą mėnesį nėščia moteris. Jai darėsi silpna, sukosi galva. Pamatavau spaudimą ir išsigandau. Niekada prieš tai neturėjau atvejo, kai kraujo spaudimas būtų 220/130 mmHg. Atidžiau apžiūrėjusi, pamačiau, kad ant pacientės kojų yra didžiulės edemos. Padarius šlapimo tyrimą, baltymas paryškėjo per dvi minutes. Nesu akušerė ar ginekologė, bet net aš suvokiau, kad čia yra preeklampsija - sunki nėščiosios būklė, pavojinga tiek vaikui, tiek mamai.
Žinojau, kad greitai reikia atlikti Cezario pjūvį. Mes tomis sąlygomis nieko negalėjome daryti, tad reikėjo siųsti į akušerijos ligoninę. Vis dėlto Filipinuose viskas vyksta lėčiau, visi ramiau reaguoja. Kol vietiniai žmonės surinko pinigų moters gydymui, ji į ligoninę pateko tik trečią dieną. O operavo tik dar kitą dieną. Gimusią mergytę reikėjo intubuoti, bet nepakako pinigų šiai procedūrai, todėl po trijų parų ją parvežė namo mirusią. Sužinojus šią žinią, atėjau pas pačią moterį, kurią pavyko išgelbėti, jos šeimą. Daug kalbėjomės, buvom kartu. Sunkiai suvokiau, kaip tokia trapi maža gyvybė turėjo išeiti tik dėl pinigų stygiaus. Vis dėlto šis atvejis padėjo man surasti kitą gydytojo pašaukimo pusę – mokėjimą kartu kentėti su kenčiančiaisiais. Kiekvieną vakarą ateidavau pas ją ir kartu kalbėdavomės. Tai buvo vienas sunkiausių momentų misijoje.
- Tokie atvejai sunkiai išgyvenami, bet „augina“ žmogų. Kaip tave pačią, kaip medikę, pakeitė ši misija?
- Atsirado suvokimas, kaip svarbu nebūti gydytoju amatininku, funkcionieriumi. Iki šiol yra įsiminę vieno profesoriaus studijų Prancūzijoje metu ištarti žodžiai, jog „svarbiausia ne vaistai, o vaistus duodanti ranka“. Svarbiausia nebūti „supermenu“ gydytoju, kuris tarsi aukštesnis už kitus, geresnis. Reikia būti tokiam, kuris tarnautų tam žmogui, kuris serga ir kuriam yra sunku.
- Atrodo, kad dalyvavimas misijoje – gera gyvenimo pamoka. Ar kiekvienas rezidentas gali dalyvauti tokiose misijose?
- Šios misijos – ne kiekvienam. Pirmiausia į tropinius kraštus vykti dirbti yra didelė rizika ir pavojus sveikatai. Aš pati prieš dvejus metus vos nemiriau susirgusi hemoragine Denge karštine. Man pasisekė, kad patekau į gerą Manilos universitetinę ligoninę ir mane išgelbėjo. Norint vykti į Filipinus, reikia gerai kalbėti angliškai. Svarbu dalyvauti ne tik medicininėje misijoje, bet kartu išmanyti kateketiką, nebijoti su žmonėmis būti gatvėje, šiukšlynuose. Mokėti gyventi paprastai, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir patys filipiniečiai. Suprasti, kad už darbą nėra jokio atlygio. Kaip ir visi gydytojai, mes, rezidentai, turime mėnesį atostogų, o šios misijos niekas neužskaito kaip stažuotės, nes tai nėra universitetinis dalykas. Todėl reikia visų metų atostogas paaukoti. Vis dėlto labai myliu šias misijas, o jų bendruomenė man yra kaip šeima. Dėl to sąmoningai prisidėjau prie visų kelionės išlaidų. Kiek galėjau, padėjau perkant priemones klinikai. Kas mėnesį tam tikrą sumą atidedu ir kaupiu, o po to pervedu į fondą, skirtą medicininei misijai, stipendijų programai ir kitiems mažiems projektams.
- Kaip įsivaizduoji savo ateitį? Gal planuoji sugrįžti į Filipinus?
- Esu atvira širdimi viskam, kas vyksta gyvenime. Labai myliu darbą klinikoje, tačiau jaučiu, kad mano kelias yra misijose tuose kraštuose ir su tais žmonėmis. Aišku, dalyvauti vien misijose irgi nėra gerai, nes tada neaugi kaip specialistas, netobulėji. Todėl svarbu dalį laiko dirbti didesnėje ligoninėje, kur yra didesnės galimybės, galima atlikti tyrimus. Į Filipinus planuoju grįžti kitais metais ir tuo gyvenu kiekvieną dieną.