Dvasininkas leido sau ilgiau pavakaroti tik tą dieną, kai jo gimtosios Argentinos rinktinė susitiko su Bosnijos ir Hercegovinos komanda. Argentiniečiai bosnius įveikė rezultatu 2:1.
„Be abejo, žiūriu rungtynes – kiek tik įmanoma, – nors Domingo ir kunigas, pokalbio pradėti nuo dvasinių dalykų, o ne futbolo, neįmanoma. – Kartais negaliu – būna daug darbo ar jos pataiko į darbo laiką. Kai galiu, būtinai stebiu. Tiesa, naktį žiūrėjau vieninteles varžybas – kai žaidė Argentina.“
Gimtosios šalies komandos žaidimu jis nebuvo pernelyg sužavėtas. „Pirmos rungtynės vyko nelabai gerai. Pirmas kėlinys buvo silpnas, antras – kiek geresnis. Mūsų bėda, kad visi argentiniečiai žaidžia Europoje ir skirtingose vietose, tad kol pripranta vienas prie kito... Komanda labai tvirta ir gera, turi daug gerų žaidėjų, yra iš ko dirbti, svarbiausia, kad būtų supratimas“, – samprotavo pašnekovas.
Nors ir tikisi Argentiną pamatyti pasaulio čempionato finale, nugalėtojų taurės tautiečiams dvasininkas neskuba prognozuoti ir apskritai nenoriai spėlioja, kam ji atiteks. Domingo norėtųsi, kad pirmenybes laimėtų dar niekada tokio triumfo nepatyrusi komanda. Argentina, iki šiol žaidusi keturiuose pasaulio čempionatų finaluose, pergales šventė dukart.
Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebono mėgstamą komandą palaiko ir nemažai pumpėniškių. Po pirmosios pergalės jis sulaukė nemažai sveikinimo žinučių, raginimų „eiti pirmyn“.
Tapo vaikų treneriu
Futbolas argentinietį lydėjo nuo jaunumės, kai jis trumpai atstovavo vienam futbolo klubui. Tiesa, svarbesnės buvo kitos sporto šakos: nuo pirmadienio iki penktadienio būsimasis dvasininkas kasdien lankė teniso pamokas, o savaitgalį – regbio treniruotes. Kai tėvai pasiskundė, kad sūnaus niekada nebūna namie, jis susitelkė į mokslus, bet seminarijoje vėl pradėjo spardyti kamuolį.
Su D. Avellaneda ir dar vienu dvasininku iš Argentinos – lietuvių kilmės Marco Mikaloniu, kurie prieš dešimtmetį kartu atskrido į mūsų šalį, futbolas atkeliavo į Pumpėnus. Sportas tapo būdu lengviau pasiekti nuo Bažnyčios nutolusius jaunuolius – praverti duris į jų pasaulį, užmegzti draugystę, pakviesti į Mišias, o paskui kalbėti apie gilesnius dalykus.
Domingo dažnai pats įšoka į futbolininko aprangą ir nedidelėje aikštėje šalia mokyklos gainioja kamuolį su jaunimu. Nedaug kuo skiriasi nuo žaidėjų – būdamas 36-erių atrodo lyg vyresnis draugas ir nė truputėlio nepanašus į vienuolį ar kunigą. Tik sutana atskleidžia tikrąjį užsiėmimą.
Argentinietis Pumpėnuose subūrė dvi komandas – vaikų ir jaunimo. Treniruojasi po du kartus per savaitę, mokosi technikos, atlieka fizinius pratimus, visi kartu tvarko aikštę, pjauna žolę. Todėl nestebina D. Avellanedos kabinete ant spintos išrikiuota eilė įvairiuose turnyruose iškovotų taurių. „Žiemą laimėjome pirmą vietą seniūnijos futbolo turnyre, dalyvaujame rajono pirmenybėse“, – kai jau baigiame pokalbį apie aistras Brazilijoje, pašnekovas skuba pasigirti saviškių laimėjimais.
Prieš lietuvišką įšalą – su druska ir pagaliais
Lietuvos pavadinimą D. Avellaneda išgirdo gerokai anksčiau nei susirengė jon kraustytis. Bendramokslis seminarijoje M. Mikalonis buvo lietuvių kilmės, tad jis žinojo net Kryžių kalną ir Šiluvą. Bet į Lietuvą argentinietis atvyko ne dėl to ir net ne visai savo valia.
Apie paskyrimą į tolimą šalį Domingo sužinojo likus metams iki įšventinimo. Diakonas tuomet dirbo Čilėje seminarijos rektoriaus padėjėju, vesdavo pamokas. Sykį sulaukė skambučio iš tėvynės: gal norėtų, įšventintas į kunigus, keliauti į Lietuvą? Pasiūlymas intrigavo ir teikė džiaugsmo, tad jaunasis dvasininkas iškart puolė skaityti enciklopedijas ir internetą. Artimieji nebuvo nusiteikę taip pakiliai – Lietuva atrodė lyg pasaulio kraštas, kur saulė nebešviečia, todėl mama pratrūko ašaromis.
Iš Saltos miesto Argentinos šiaurėje kilęs D. Avellaneda priklauso Įsikūnijusio Žodžio kongregacijai. Jos nariai duoda neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus bei „Marijos vergijos“ įžadą. Įvairiose šalyse jie kunigauja, dėsto seminarijose, rūpinasi neįgaliaisiais, dirba vaikų globos namuose, moko katekizmo. Dauguma keliauja po pasaulį – iš 30 įšventintų Domingo grupės narių tėvynė liko vos du, kiti persikėlė į Peru, Ekvadorą, Kiniją, Afriką, JAV.
Vilniuje iš lėktuvo Domingo ir M. Mikalonis išlipo vieną 2004-ųjų sausio naktį. Lauke tvyrojo -25 laipsnių speigas. Vyrukai žinojo, kur vyksta, ir buvo pasirengę žiemiškam orui – tiesa, pagal savo supratimą: užsimetę po megztinį, ploną striukę. Bet nosies nenukabino. Pusantro mėnesio argentiniečiai glaudėsi pas vienuoles Panevėžyje ir tik vasario pabaigoje persikraustė į Pumpėnus, kur buvo paremontuoti trys kambariai apleistame vienuolyne. Du jaunus dailius vienuolius pumpėniškiai priėmė šiltai: įteikė gėlių, moterys pasisiūlė nuplauti langus, žmonės atnešdavo malkų, parūpindavo bulvių.
Bet rūpesčiai dėl lietuviškų šalčių nesibaigė. Argentiniečiai sumanė nuvalyti laiptus, kad bažnyčioj atėjusios močiutės nepargriūtų. Kaip lengviausia pašalinti ledą? Gal pagaliais? Šie sulūžo, ledui spėjus tik įskilti. Gal karštu vandeniu? Dvasininkai ant laiptų jo supylė visą kibirą ir visa gatvė netrukus pavirto čiuožykla.
Vietos žmonės paprotino: reikia druskos. Domingo iš parduotuvės parsinešė visą kilogramą ir išbarstė ant takelio, bet mažai kas pasikeitė. Teko grįžti ir nupirkti visą druską, kiek buvo, – 14 kilogramų. Tą dieną po Mišių visa bažnyčia buvo pripėduota baltai. Tuomet kažkas pasiūlė vietoj druskos barstyti pelenus...
Laukia dar vieno kunigo argentiniečio
Dar vienas galvos skausmas buvo kalba. M. Mikalonis ją girdėdavo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukusių senelių namuose, o jo bendramokslis nesuprato nė žodžio. Siųsdamas Domingo į Lietuvą vienuolyno vyresnysis džiaugėsi, kad šis moka angliškai, – Europa bus pats tas. O pasirodė, kad pumpėniškai moka tik lietuviškai ir rusiškai. Argentiniečiai nusipirko vadovėlį ir kibo į gramatiką, Pumpėnuose lankėsi pas lietuvių kalbos mokytoją.
Po dešimtmečio Domingo laisvai kalba lietuviškai, kartais įterpdamas vieną kitą slengo ar rusišką žodį, užtat kai kurie vaikai su juo čiauška ispaniškai. Orai irgi nebekamuoja – jei atšąla, apsirengia ir pasikūrena. Labiausiai trūksta saulės – Argentinoje net žiemą ji šviečia kasdien, todėl nuotaika būna kitokia.
Per šį laiką užsienietis vietos bendruomenei įkvėpė naujos gyvybės. Radosi jaunimo grupė „Juventus“, susibūrė teatro trupė – norėdami surinkti pinigų išvykai į pasaulio jaunimo dienas, savamoksliai aktoriai Pasvalio kultūros centre pernai vaidino spektaklį „Septyni kipšo laiškai“, Kaziuko mugėje pardavinėjo pačių keptus sausainius ir skruzdėlyną.
D. Avellanedos pastangomis buvęs vienuolynas, sovietmečiu paverstas gyvenamuoju namu, o vėliau porą dešimtmečių stovėjęs nenaudojamas ir virtęs šiukšlynu, buvo suremontuotas. Užtruko aštuonerius metus – pinigus rankiojo po trupinėlį, rašė projektus, paramos ieškojo net Vokietijoje. Užtat dabar gerokai atnaujintas senas pastatas tapo vietos vaikų ir jaunimo traukos centru.
Erdviame poilsio kambaryje galima pažaisti stalo futbolą, stalo tenisą ar biliardą. Greta – jauki virtuvė, kur šeštadieniais Domingo su paaugliais ėmė kepti picą ir, įsitaisę aplink didelį stalą, kalbėtis prie arbatos. Savaitgaliais jie kartais patraukia į Panevėžį žiūrėti filmo ar į sporto klubą.
Birželio pradžioje vienuolis su 65 vaikais keliavo stovyklauti į Pasvalį, dar viena stovykla buvo surengta vyskupijos bažnyčios patarnautojams.
Domingo savo parapijoje šeimininkauja vienas, mat M. Mikalonis paliko ne tik Pumpėnus, bet ir apskritai vienuolyną. Tiesa, kas mėnesį savaitėlei padėti atkeliauja po naują kunigą – ką tik viešėjo vienas, dirbantis Vokietijoje. Užpernai buvo atvykęs vienuolis brazilas, bet jo irgi nebėra. Nuo rugsėjo pradžios argentinietis tikisi sulaukti dar vieno kunigo tautiečio.
„Jis kilęs iš didelės šeimos. Iš 15 vaikų trys jau yra kunigai, dar trys mokosi seminarijoje, dvi seserys tapo vienuolėmis. Labai džiaugiuosi, kad atvyks pastiprinimas“, – kalbėjo dvasininkas, pats tik dukart per metus vykstantis atostogų į gimtinę ir svajojantis likti Pumpėnuose – dabar jau būtų sunku kraustytis kitur.