Kaskart, kai atvykstate į Lietuvą, rodote spektaklį „Auksinė šventykla“. Kodėl tai darote? Vienuoliui juk pakaktų tiesiog būti vienuoliu?
Taip, užtektų. Tačiau šiais laikais žmonės gyvena gana aktyviai. Nėra laiko ir noro, tai net nežino, kaip galima gyventi kitaip. Kad gyvenimo prasmė yra kažkokia kitokia, nei mes žinome iš mus supančių žmonių. Pietų Korėjoje dzenbudistai vienuoliai per metus atlieka dvi trijų mėnesių meditacijų sesijas: žiemą ir vasarą. O pavasarį ir rudenį susitikinėja su pasauliečiais.
Tuo metu dažnai vykstu į Lietuvą ir pasakoju apie savo gyvenimo būdą: kaip mano gyvenimą 1990 m. pakeitė atvykusio vienuolio paskaitos, taip aš dabar kalbu žmonėms, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kad yra ir kitoks gyvenimo būdas. Gal iš tūkstančio bent vienam žmogui pagelbėsiu. Važiuoju ne tik į Lietuvą. Vykstu į JAV, Aziją, Europos šalis. Kalbu žmonėms angliškai, rusiškai, lenkiškai ir, aišku, lietuviškai.
Pasakoju visokiausias istorijas, stengiuosi sudominti, kad tai nebūtų vien sausas savęs pristatymas. Formų išreikšti save – daug. Taip atsirado šis spektaklis.
Monospektaklis „Auksinė šventykla“ – pokalbis su savimi ir žiūrovu. Siekiu parodyti savo santykį tiek į savo praktiką, tiek į perskaitytą Jukijos Mišimos knygą „Auksinė šventykla“. Tai mano išpažintis, pastebėjimai, klystkeliai ir abejonės žengiant dvasiniu keliu. Nesakyčiau, jog tai labai teatrinis spektaklis. Tai labiau mano gyvenimas, atspindėtas teatro scenoje. Esu vienuolis, ir toks dabar mano darbas.
Jau ne vienus metus rodote šį spektaklį. Kokiai auditorijai jis skirtas?
Spektaklio premjera įvyko Vilniuje, Oskaro Koršunovo teatro studijoje 2011 m. spalio 21 d. Nuo to laiko spektaklis 16 kartų buvo rodomas įvairiose Lietuvos vietose. Daugumą žiūrovų pritraukia Vilnius ir Kaunas. Aišku, vaidinu mažosiose scenose. Gal tik Vilniuje „Lėlės“ teatras kiek didesnė scena. Praeitą kartą buvo sausakimša. Tad šį kartą taip pat nusprendžiau dar kartą pateikti „Auksinę šventyklą“ šioje erdvėje.
Žmonės ateina pasižiūrėti tie, kurie mėgsta teatrą, buvo susitikimuose su manimi ar su kitais vienuoliais. Skirtas jis visiems, stengiausi padaryti spektaklį suvokiamą kiekvienam. Tačiau, pasirodo, suprasti tai, ką aš ketinau perteikti, nėra lengva.
Geriausiai tai suvokia žmonės, kurie atlieka dvasinę praktiką, kurie jau turi patirčių, kad tai nėra lengva. Aš taip pat domėjausi Rytais, man patiko įvairūs teatro žanrai. Tiek Kinijos, Japonijos, Korėjos, ypač pansorio dainavimas, kurį dabar atsivežu ir į Lietuvą.
Bet kuomet pats panirau į vienuolio gyvenimą, kuomet pačiam buvo atkelti „slapti“ vartai į vietinę kultūrą, tas požiūris labai pasikeitė. Tiek būdamas Japonijos, tiek Korėjos vienuolynuose, per 12 metų išgyvenau tokias dramas, vadinamas karmines depresijas, kad net nesinori apie tai kalbėti.
Paliečiu tik labai mažą dalį jų savo spektaklyje, susitikimuose, nes tai labai asmeniška ir nėra ko 100 % publikuoti, nors gali būti ir įdomu. Mano tikslas – ne sudominti žmones savo asmenybe, o sudominti galimybe praktiškai pabandyti, ką milijonai Žemėje daro kasdien, nes 50 % žmonių, kurie nori išmokti medituoti, pagyventi „vienuolišką“ gyvenimą, praktiškai išmėginti, kas labai gražiai atrodo filmuose ar parašyta knygose, neišlaiko, nes pirmas teorinis „gražus“ įspūdis ir nėrimas stačia galva į tą praktinį suvokimą skiriasi kaip diena nuo nakties. Turi būti tikrai labai apsisprendęs. Tad ir spektaklyje pasakoju apie tą nusivylimą ir vėl pakilimą.
Gal rodėte šį spektaklį Korėjoje?
Pradėjau planuoti parodyti šį spektaklį Korėjoje. Tačiau idėja, sumanymas ir tekstas buvo skirti europiečiams. Neseniai Rygoje teko improvizuoti rusų kalba nedidelei žmonių grupei. Atsirado nauja idėja. Korėjoje turėtų būti šiek tiek pakeistas tekstas bei forma. Korėjos žiūrovas labai gerai suvokia judesį, veiksmą be žodžių. Pamėginsiu judesio daugiau įvesti į spektaklį. Esu Korėjoje ir Honkonge rodęs pantomimą. Labai puikiai priima, supranta, išgyvena kartu.
Dabar labai populiarios knygos apie vienuolius, pardavusius ferarius, dabar atsiranda vienuolis, sudeginęs šventyklą... Ar tai nėra savotiškas sekimas šio laiko mada?
Aš neskaičiau tos knygos. Girdėjau, kad yra tokia, šiek tiek pasidomėjau informacija apie ją. Nežinau, ką ir pasakyti. Tai nieko panašaus nėra į tai, ką mes darome ir praktikuojame. Dalijantis savo patirtimi, rašant knygą, straipsnius, kalbant su žmonėmis, vargiai aš tai pavadinčiau mokymu.
Tai tik mano įspūdžiai. Niekam nekišu jokio mokymo. Nepropaguoju ir niekam nieko nesiūlau. Palieku žmogui stebėti ir stengtis neprisirišti prie to, ką sakau. Kai kurie vienuoliai man priekaištauja, kad aš nelabai skelbiu budistinį mokymą...
Kas yra sėkmė? Laimė? Kokia gyvenimo prasmė? Kaip tapti tuo, kuo nori? Tie klausimai pritraukia žmones, o atsakymų žinojimas gali valdyti žmones. Tai labai pigu. Ne tam turime žmogaus pavidalą, kad užkibtume ant tų kabliukų. Yra ir kita pusė... Kokia? Tai klausimas, kurio dėka ji ir atrandama.
Bet pats klausimas turi būti labai tyras ir išgyventas, kad Mokytojas galėtų patikėti tavo nuoširdumu, tik tuomet jis pradės mokyti. Tokių mokinių nėra daug, kaip ir pačių Mokytojų. Visi mes skaitome knygas, bendraujame, susirandame savo Mokytojus pagal savo prigimtį, karmą. Tad paskui nekaltinkime ir nedėliokime etikečių kitiems. Suvokime savo ego ir nenuoširdžius siekius. Priežastis ir pasekmė – visuomet aiškūs.
Ką kiti vienuoliai mano apie jūsų aktorinį kelią, nėra labai sutrikę? Daugiau susilaukiate pagyrų ar papeikimų?
Vienuoliai, kurie mane pažįsta, yra dzenbudizmą praktikuojantys vienuoliai. Su jais medituoju du kartus per metus po tris mėnesius. Per savo buvimą Korėjoje (13 metų!), tai bus 26 atsiskyrimai.
Nepraleidžiu nė vieno, nors galėčiau. Tai nėra lengva. Gyvename, praktikuojame, valgome, sergame – visi kartu. Čia mano pagrindinė veikla. Visi mato, kas esi, kaip elgiesi. Nieko nepaslėpsi. Tu matai kitus taip pat. Čia esi toks, koks esi. Jei padarai klaidų, negali kartu praktikuoti mažiausiai trejus metus.
O jei tarp meditacijų pertraukų vykstu į Lietuvą ir ten darau kažką, draugai tiki manimi, nes žino, kodėl aš taip darau. Net neklausia, kodėl, o tik kaip pasisekė. Nes mane jau pažįsta. Esu priėmęs pilnus įžadus. Visiškai savarankiškas vienuolis. Aišku, ši veikla, bendravimas, klausymasis kitų nelaimių – pagrindinis mano darbas, kuris atima daug energijos ir nukenčia mano paties dvasinė praktika.
Todėl būnu palikęs vienuolyną trumpai. Kiti vienuoliai visai to nedaro, nes nemato reikalo save atiduoti tam, kuris galbūt domisi tavimi, tavo gyvenimo keliu iš paprasto susidomėjimo, kad paskui galėtų apkalbėti...
Mūsų mokymas nėra agitacija. Mokome tą, kuris metų metais savo pastangomis įrodė, kad nori kažką sužinoti. Įrodo tai savo kasdieniu gyvenimo būdu. Melo ir savanaudiškumo čia nėra nė kvapo. Aš jaučiu savo keistą poreikį bendrauti, dalintis, vien tik dėl to, kad negaliu ramiai būti žinodamas, kaip kenčia žmonės dėl savo nežinojimo. Kokia gali būti vienuolių kritika į tai? Gal tik užuojauta (juokiasi).
Šį kartą atvyksite ir su kaligrafijos paroda. Kuo svarbi kaligrafija Rytuose, ypač vienuoliui?
Man teko didelė laimė sutikti Korėjoje žinomą vienuolį, Su Dok Sa šventyklos mokytoją Sol Chong Kunsunimą. Kartu tris meditacijos periodus teko ir praktikuoti kartu. Dar prieš tai Hyon Gak SN (amerikiečių vienuolis, buvęs LT) suorganizavo Sol Chong KSN kelionę po Lietuvą, Čekiją ir Vengriją 2006 m. Jam labai patiko Lietuva ir aš po truputį vis gaudavau jo pamokymų. Jo mokymas paremtas savo pavyzdžiu. Jam jau 74 metai, tačiau jis dirba visus darbus šventykloje. Ar sodiname ir kasame bulves ar ruošiamės eiliniam taifūnui, ar valome sniegą nuo kelio, vedančio į šventyklos kalną... O tai tikrai sunkus fizinis darbas!
Visuomet jis ne tik dirba kartu, bet ir vadovauja. Tik spėk su juo! Tai tiesiog jo amžiuje neįmanoma būtų, bet... Praktikoje, kuomet sėdėjome meditacijose be miego septynias dienas, jis nė karto „nepasiūbavo“! Nes vis vien išvargsti ir tuomet apima toks snaudulys ir vienuoliai kaip medeliai pradeda siūbuoti.
Sėdime vienas prieš kitą. Man teko sėdėti tiesiai prieš jį. Dar gaudavau pastabų už savo blogą rankų padėtį. Meditacijų pertraukų metu Sol Chong KSN rašydavo kaligrafijas. Aš labai tuo domėjausi ir visuomet stebėdavau. Po kiek laiko ėmiau jam asistuoti, padėti rašymo metu. Kiek sugebėjau, nes tai nėra taip paprasta.
Visuomet, kai jis rašydavo kaligrafijas, jo susikaupimas ir tas rašymo metodas mane užkrėsdavo savo harmonija. Kaligrafijos ilgam įstrigdavo vaizduotėje. Tai suteikdavo ramybę ir pasitikėjimą vien dėl to, kad esi žmogus. Apimdavo keistas džiaugsmas.
Toliau domėdamasis šia rašymo technika sužinojau, kad Sol Chong KSN to meno mokėsi iš savo mokytojo Didžiojo Korėjos kaligrafo Won Dam Sunimo. Šią vasarą atsiskyrimo metu paprašiau meistro, kad parašytų keletą kaligrafijų parodai Lietuvoje ir gal kitose šalyse...
Planuoju suorganizuoti parodų Lenkijoje, JAV, Japonijoje, Honkonge, Singapūre. Ten, kur aš turiu pažįstamų vienuolių. Jis sutiko ir štai turėsime parodą ir Lietuvoje. O kaip kaligrafija veikia žmones, kodėl ji rašoma, bus informacija pačioje parodoje, kaip rašoma vienu prisilietimu, kai tu ir rašymas sutampa ir tampa viena. Koks esi pats, tai ir perteiki savo kaligrafijoje.
Sol Chong KSN vienuolis jau daugiau kaip 50 metų. Su tėvu atėjo jaunas vaikas, tai taip ir liko šventykloje. Tai vienas žinomiausių dzenmeistrų Korėjoje. Kokią jis užkoduoja energiją ir kaip ji veikia žmones... Kai jis rašo kaligrafijas Korėjoje, žmonės eilėmis laukia, kad parašytų jiems ar sergančiam draugui. Daug žmonių nori turėti namuose jo parašytą kaligrafiją. Kodėl? Ateikite į parodą ir sužinosite.
Į Lietuvą pasikviečiau ir pansorio atlikėją Park In Hye. Ši labai jauna, tačiau jau mokytojo „ink‘ą“ – tradicijos perdavimo patvirtinimą iš mokytojo – turinti dainininkė yra tikra žvaigždė Korėjoje, kur pansorio atlikimas ligi šiol yra labai populiarus.
Ši aktorė gimtojoje šalyje paskelbta geriausia 2011–2012 m. jaunąja menininke. Dainininkės spektakliai jau apkeliavo Europą, apie ją sukurtas dokumentinis filmas. Organizatoriai teigia, kad jos pasirodymas Lietuvoje taps išskirtiniu reginiu mūsų šalies padangėje. Pansorio istorijos atliekamos vieno dainininko ir korėjietišką būgną mušančio muzikanto.
Pansori išvertus reikštų „pan“ – vieta, kurioje renkasi daug žmonių, ir „sori“ – garsas. XIX a. atliekamas pansoris dažnai paliečia meilės ir satyros temas. Visos istorijos pasakojimas galėdavo užtrukti valandų valandas. Šiais laikais, žinoma, atliekamos trumpesnės versijos. Pansorio atlikėja dainuoja su vėduokle rankoje, kurios funkcijos labai svarbios – judesiai išreiškia emocijas, o išskleidimas – scenos pasikeitimą.
Akompanuojantis perkusininkas ritmą laiko ne tik mušdamas būgną, bet ir prasmingais, emocingais, padrąsinančiais pansorio atlikėją šūksniais. Publika taip pat įtraukiama į šį muzikinį spektaklį. Panašiai kaip ir atliekant flamenką auditorija entuziastingai palaiko atlikėjus šaukdami „ole“, taip ir pansorio publika aktyviai palaiko atlikėją padrąsindami šūksniais. 2003 m. pansorio tradiciją UNESCO paskelbė nematerialiu žmonijos verbalinio palikimo unikumu.
Prieš atvykdami į Lietuvą mes su Park In Hye aplankėme šventyklą, kuri yra prie kalnų upelio. Prabuvome dvi dienas, ji repetavo. Aš klausiausi paėjėjęs kiek atokiau. Labai įdomu buvo – balsas ir tekantis šalia vanduo... Po kiek laiko pakeliu galvą ir matau, kad daugiau žmonių susirinko pasiklausyti, nes ta šventykla žinoma, ji stūkso kelyje į garsią viršūnę, į kurią kopiama dieną naktį. Žmonės kaip nulieti iš marmuro klausėsi sustoję.
Kai pansorio dainininkė padarė pertrauką, vienas iš klausytojų priėjo prie manęs ir pasiteiravo, ar aš žinau, kas ji tokia? Kai apie ją papasakojau, tas vyras pasakė, kad seniai negirdėjo taip atliekamo pansorio. „Tai labai didelė artistė, kurių ne tiek daug Korėjoje, ir tas balsas, kurį ji išgauna, patenka į tam tikrą harmoniją, kuri gali padėti išgyti nuo daugelio ligų ir dvasiškai apsivalyti“, – sakė jis. Tos šnekos mane labai sudomino.
Ačiū už pokalbį.
Pansoris bus rodomas:
Balandžio 19 d. 18 val. Šiaulių koncertų salėje „Saulė“ (Tilžės g. 140).
Balandžio 21 d. 18 val. Klaipėdos koncertų salėje (Šiaulių g. 36).
Balandžio 23 d. 19 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (Laisvės al. 91).
Balandžio 24 d. 19 val. Vilniaus Teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).
Monospektaklis „Auksinė šventykla“:
Kovo 15 d. 19 val. Kauno valstybinio dramos teatro Mažoji salė (Laisvės al. 71).
Kovo 16 d. 19 val. Vilniaus teatro „Lėlė“ Didžioji salė (Arklių g. 5).
Gegužės 5 d. 18 val. Klaipėdos žvejų kultūros rūmų Mažoji salė (Taikos pr. 70).
Kaligrafijos parodos:
Vilniuje – Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40) kovo 21–balandžio 7 d. Atidarymas kovo 21 d. 18:30 val.
Kaune – Kauno įvairių tautų kultūros centre (Šv. Gertrūdos g. 58) balandžio 10–16 d. Atidarymas balandžio 10 d. 18 val.
Klaipėdoje – Klaipėdos m. savivaldybės viešojoje bibliotekoje (J. Janonio g. 9) balandžio 22–gegužės 3 d. Atidarymas balandžio 22 d. 18 val.