„Sleido namas“ – tai penki pasakojimai, kuriuose atsiskleidžia Davido Mitchello literatūrinis talentas: psichologiškai įtikinamas aukos liudijimas, vedantis vis labiau šiurpstantį skaitytoją į neišvengiamą pražūtį, penki skirtingi stiliai, intriga, užimanti kvapą iki pat pabaigos...
Davidas Mitchellas (g. 1969 m.) – britas, septynių romanų autorius.
2007 m. žurnalas „Time“ įtraukė jį į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Jis dažnai vadinamas „europietiškuoju Murakamiu“, nes abiejų autorių romanqai kupini keistų personažų ir istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų. Jie abu puikiai suderina intelektualumą ir populiarų turinį. Žinomiausia jo knyga „Debesų atlasas“ (Tyto alba, 2014) – monumentalus romanas, kuriame susipina šešios istorijos.
***
Davidą Mitchellą, išėjus „Sleido namui“, praeitų metų spalį kalbino „The Telegraph“ žurnalistas, literatūros kritikas Timas Martinas.
Kiekvienas romanų rašytojas turi savą santykį su savo veikėjais. Davidas Mitchellas rašo jiems laiškus. „Taip, tiesa“, – sako jis, suradęs užrašų knygelę ir rodydamas du pinkliu raštu prirašytus puslapius. „Čia, viršuje, – tęsia jis, – rašoma „Mielas Deivai“, jei jie pažįsta mane gerai arba „Gerbiamas Deividai“, jei mūsų santykiai labiau formalūs. Toliau jie rašo, kas jie tokie, aprašo vaikystės patirtis, ką jie mano apie kitus žmones pasakojime, ką jie mano apie Dievą, pinigus, darbą, seksą, konservatorių ir liberalų politiką, kokius laikraščius skaito. Ir, žinoma, apie savo išsilavinimą. Laiškas už biografiją geriau, nes laišką jie rašo savo balsu. Tu ieškai balso, stiliaus, – jis akimirką susimąsto. – Svarbu tai, ko jie bijo. Ir ko trokšta.“
Tiek jį labiausiai išgarsinęs romanas „Debesų atlasas“, tiek prieš porą metų pasirodę „Kauliniai laikrodžiai“ (Bone Clocks) buvo didžiuliai eksperimentai, kuriuose tarpusavyje susiję pasakojimai buvo sumegzti į simfonines fantazijas, aprėpiančias ištisas epochas ir literatūros žanrus. <...> Tarp šių dviejų romanų jis dar spėjo parašyti pusiau autobiografinį, kurio veiksmas vyksta aštuntojo dešimtmečio Vorčesteršyre ir dar vieną apie XVIII a. Japoniją. O šiais metais pasirodęs nedidelis romanas „Sleido namai“ – pasakojimas apie vaiduoklius arba, kaip sako autorius, – „pasakojimų apie vaiduoklius pabaigų rinkinys“. Akivaizdu, kad nepastovumas – antrasis jo vardas.
<...> Su Davidu Mitchellu – kuris pasirodė esąs aukštas, lieknas, jaunatviškas – aš susitikau prie kampinio staliuko Korko miesto viešbučio kavinėje. Airijoje jis gyvena nuo 2002 m. Jį supa tokia tylaus racionalumo ir protingumo aura, kad beveik norisi suabejoti jo pašaukimu. Gali palaikyti jį draugišku pagalbininku, išsiųstu dalinti interviu, kol tikrasis Davidas Mitchellas sėdi Konakiltyje, kliedėdamas apie nemirtingumą ir apokalipsę.
Toks įspūdis trunka tol, kol Mitchellas prabyla, o gal kai paklausiu, ar staigus perspektyvos kaitaliojimas jo romanuose reiškia, kad jį kaip rašytoją greitai apima nuobodulys. „O Dieve, ne! – staiga išsitiesia jis ir stipriai užsimerkia, lyg būčiau apkaltinęs jį kokiu siaubingu nusikaltimu. – Ne, ne, ne. Negaliu nė įsivaizduoti, kad man pabostų. Ne. Esama tiek dalykų, apie kuriuos reiktų parašyti. Ištisas pasaulis!“
„Nuobodulys man – tarsi Geigerio skaitiklis. Vos tik jis ima pypsėti, suprantu, kad pasukau ne ten. Gali būti visiškai tikras, kad jeigu nuobodu tau, bus nuobodu ir skaitytojui, ir atvirkščiai. Ne, ne. Turiu trumpą savo būsimų penkių-šešių knygų sąrašą, jos sustoję į netvarkingą eilę, nuolat vaidijasi ir baudžiasi užlįsti į priekį. Mano bėda – ne nuobodulys. Tos knygos gana didelės ir joms reikia laiko. Joms reikia sąnaudų ir indėlio. O tam man reikia pripildyti savo rezervuarus neapdorota medžiaga ir tyrimų duomenimis. Ir tam, kad parašyčiau, pakeisti save.“
Jis kategoriškai papurto galvą: „Patys matote, kiek mažai tame nuobodulio“.
„Sleido namas“ yra tarsi didžiulio savo pirmtako „Kaulinių laikrodžių“ palydovas. „Jei skaitėte „Kaulinius laikrodžius“, tai tarsi desertas prie jų, – sako Mitchellas, – arba užkandis, jei neskaitėte, arba, tikiuosi, atskiras skanėstas, jei nė neketinate skaityti, kas taip pat suprantama.“ Pasakojimas suskirstytas į penkias dalis ir sukasi aplink baugų namą, kuris, paneigdamas visus fizikos dėsnius, kas devynerius metus atsiranda už metalinių durų vienoje Londono gatvėje. Nenoriu išduoti per daug, bet ankstesniojo romano skaitytojai – o tame romane nemirtingų sąmonių, vadinamų Horologais, klanas ištisus šimtmečius kariauja su blogaisiais, sielas grobiančiais Atsiskyrėliais – ras Sleido namo voratinklio centre laukiantį nemalonų pažįstamą netikėtumą.
Romaną Mitchellas parašė greitai – perkūrė „Kaulinių laikrodžių“ pirmojo skyriaus idėją, vėliau tapusia prieš porą metų tviteryje publikuotu apsakymu. Plėsti ir vystyti jį iki knygos, pasak Mitchello, „buvo labai smagu“. Skaityti taip pat smagu: palyginus su jo didžiųjų knygų sudėtingais architektūriniais statiniais, šis nedidelis projektas vis dėlto yra tikrai paveikus siaubo romanas.
Kurdamas tai, ką vadina „tradiciniu žanriniu tekstu“, Mitchellas tikrai smaginosi. Jis šypteli, kai paminiu įtampą knygoje palaikančius pasikartojimus: kai veikėjas po veikėjo sodo takeliu žengia tiesiai į liūdną savo baigtį. „Vyliausi, kad tai taps lūkesčius skatinančiu mechanizmu, – sako jis. – Vos tik pajunti, kad skaitytojas ima galvoti: „A, čia bus taip, kaip ir anąkart, žinau...“, o tu imi ir padarai opa!.. ne, nieko tu nežinai. Pričiupau tave.“
Kalbėtis su Mitchellu tokia pat kvapą gniaužianti patirtis, kaip ir skaityti jo knygas. Jis gali sutrikdyti interviu imantį žmogų, nes atsakęs turi įprotį pats paklausti ir įdėmiai laukia, kol bandau sumoti, ką atsakius. <...> Netrukus prisimenu rašymo patarimą, kurį jis davė vienam gerbėjų per klausimų-atsakymų sesiją internete: „Vienas iš naudingų patarimų – niekada nepertraukinėk šnekančiojo, švelniai paragink jį kalbėti apie save ir tuos dalykus, kurie tau menkiausiai pažįstami ir labiausiai būdingi jam.“
Tai paminėjus, Mitchellas nusišypso. „Na, – sako jis, – jei nenori parašęs vieną ar dvi knygas pranykti vis mažėjančiame pasikartojimų rate, turi galvoti kaip žurnalistas ir, aš manau, padrąsinti žmones tavimi pasitikėti. Žmonės nėra kvaili, todėl turi tai daryti rimtai. Visus ir kiekvieną turi laikyti galimu pagrindiniu veikėju. Tu rūpiniesi būsimais romanais ir įsipareigoji jiems, praturtini juos klausydamasis, ką kalba žmonės.“
„Turi suvokti, kad tai privilegija ir ja nepiktnaudžiauti, – tęsia rašytojas. – Bet geriausiai veikėją kuria ne aprašymas, o balsas – tai nėra kažkokia neįtikėtina įžvalga, tai ir taip velnioniškai aišku. Tu turi būti sakinių maniakas, kalbos šarka, pagauti dalykus, kurių nėra tavo naudojamame žodyne, greit juos užsirašyti ir išsaugoti. Turi išsaugoti visus tuos skirtingus būdus pasakyti vieną ir tą patį.“
Sakinių maniakas, kalbos šarka – sunku sugalvoti tikslesnius žodžius pačiam Mitchellui apibūdinti. Jis čiumpa žodžius iš pokalbio ir knebinėja juos it šuo kaulą. Ir mėgsta retus ir keistus žodyno žodžius. Pavyzdžiui, žodį „visaėdis“ (omnivoracious – angl.), kuris reiškia ne tik viską valgantį, bet ir ryjantį viską, ką gali, ir puikiai tinka jo paties kūrybai. „Galiu tai pritaikyti – nerandu geresnio žodžio – savo karjerai. Noriu rašyti toliau! Kodėl esama tiek gerų, perspektyvių knygų, parašytų trisdešimtmečių, kurie, sulaukę šešiasdešimties nebeparašo jokių svarbių, būtinų ir žavinčių knygų? Gal bėda ta, kad parašę vieną populiarų kūrinį, jie toliau rašo vis silpnesnes to kūrinio versijas? Galbūt šią problemą galima išspręsti būnant visaėdžiu skaitytoju ir mąstytoju, o ir gyventi taip pat godžiai. Taip tarp vieno ir kito romano atsiranda švarus laukas, – jis nusišypso ir gūžteli pečiais. – Tikiuosi, kad taip.“
