Pristatome naujojo Colleen MacCullough romano „Saldžiai kartu“, kurį 2015 m. pradžioje išleido leidykla Tyto Alba, ištrauką.
****************
Kitei aiškėjo, kad gyvenimas su Čarliu atlygina jai už prarastą slaugytojos darbą. Nors ji labai mylėjo Čarlį, buvo skaudu palikti sergančius vaikus, bet įstatai buvo it akmenyje iškalti – nė vienos ištekėjusios slaugytojos! Tačiau ji turėjo atnaujinti Berdemų dvarą, ir šis įsipareigojimas reikalavo daugelio kelionių į Sidnėjų išsirinkti plyteles, sienų apmušalus, audinius, grindų dangą, sietynus ir sieninius šviestuvus, baldus, visą namo įrangą.
Pamačiusi, kad Eda labai padeda ir lavina jos skonį, Kitė ištaikydavo šias keliones tomis dienomis, kai Eda būdavo laisva, ir jos nuostabiai leido laiką Sidnėjuje, apsistojusios „Australijos“ viešbutyje, o pietaudavo ten, kur vyriausiasis virėjas mielai sutikdavo kaip reikiant iškepti mėsą.
Kitės mėginimai užsiimti virtuvės reikalais nebuvo sėkmingi; jai nekėlė džiugaus virpulio kunkuliuojančių puodų ar prisvilusių, dūmijančių keptuvių priežiūra, tad kai Čarlis pasiūlė išeitį, ji buvo pasirengusi išklausyti. Jie nusisamdys virėją, įgudusį įtikti abiem priešingiems kulinariniams skoniams – Čarlzo šiaurietiškam ir Kitės pietietiškam.
Kitė nesitikėjo, kad kada nors jos gyvenimą užlies tokie stebuklingi kerai. Čarlis buvo nuostabus mylimasis, nors ji manė, kad toks nebus, ir klydo, kol suprato anksčiau priskyrusi jam ir savo nevisavertiškumo jausmą dėl smulkaus sudėjimo. Būti mažai neatitinka reikalavimų, būti mažai – ne merginos svajonė. Dabar, įsimylėjusi Čarlį, Kitė patyrė malonumą būti su žmogumi, sau tinkamiausiu.
Dabar ji suprato, kaip ją buvo atbaidę keli susitikimai su vyrais prieš daugelį metų. Net vidutinio ūgio vyrai jai buvo tokie aukšti, kad bučiuojantis turėdavo pasistiebti, o šešių pėdų ūgio ilgšiai patys ją tiesiog pakeldavo nuo grindų; kažkodėl buvo net tokių, kurie norėdavo ją paimti ant rankų ir visur tampyti kaip leisgyvį šunį, – tai ji sugalvojo tokį palyginimą, ir Čarliui jis sukėlė juoko priepuolį.
– O Čarlis buvo – Čarlis buvo tobulas! Jis tartum instinktyviai žinojo, kaip ją sužadinti, ir mokėjo bučiuoti daugybe malonių būdų. Liesdavo jos kūną ir pagarbiai, ir aistringai, leisdavo suprasti, kad ji teikia jam didžiulį malonumą.
– Tad Kitė, kai teko laukti taksi, netvėrė džiaugsmu – iki tos dienos ryto ji nesitikėjo tokio džiaugsmo, mat daktaras Nedas Meisonas jai pasakė, kad ji tikrai laukiasi. Kūdikis! Jos pačios vaikelis!
Greisė susitiko su Kite, ir abi net nustėro iš nuostabos.
Greisė išvydo pasikeitusią Kitę – gražią ir džiūgaujančią moterį, laisvą nuo rūpesčių, bėdų, nerimo.
Kitė išvydo sukrėstą Greisę – netekusią džiaugsmo, išsprogusiomis akimis, krečiamą drebulio, praradusią grožį.
– Greise, mieloji, kas tau? Kas atsitiko?
Užuot atsakiusi, Greisė ėjo paskui ją grąžydama rankas, tada pasisuko, regis, stengdamasi susigrąžinti išgaravusią drąsą ir tarė:
– Lokys neteko darbo.
– Greise! Kaip – kaip baisu! Pasėdėkim virtuvėje, ten šilta nuo viryklės – ačiū Dievui, Džekas Terlou tau parūpina malkų, – kalbėjo Kitė stumdama virdulį ant karštesnės vietos. – Ne, aš galiu išvirti arbatos.
– Tu per maža, – tarė Greisė, stumtelėjo Kitę į kėdę ir įpylė į arbatinuką karšto vandens, kad jį sušildytų. – Geros stiprios arbatos, štai ko mudviem dabar reikia. – Jos pilkos akys, jau apsiraminusios, pagaliau ėmė aiškiai matyti. – Kaip miela! – sušuko ji. – Laukiesi.
– Tik šįryt sužinojau, bet niekam neprasitark, kol pati gausiu progą pasisakyti Čarliui.
– Niekam nė šnipšt, pažadu. – Arbatą užplikyti sekėsi sklandžiai. – Iš tiesų man viskas gerai, aš tik persigandau dėl to, kaip pasikeitė Lokys, – tarė ji dėliodama puodukus ir lėkšteles. – Kai jis šiandien parėjo namo, aš turėjau būti už jį tvirtesnė – argi tai ne stebuklai? Ir žinai ką, Kite? Man tai pavyko! Aš buvau stipri dėl Lokio ir savo vaikų. Aš – pati sau – kažkodėl neatrodžiau svarbi. Kaip jis verkė! Taip didžiuodavosi būdamas svarbiausiu Perkinso pardavėju! Bet kompanija bankrutavo, uždarė duris. – Greisė pylė arbatą. – Visa bėda, kad fiziškai jis nėra tvirtas, jis tikrai negalės dirbti sunkaus darbo. Be to, jis išdidus. Labai išdidus! Reikia, kad tu pasikalbėtum su Čarliu, viską jam paaiškintum.
– Nesirūpink, pasikalbėsiu. Dėl sunkaus darbo pritariu, bet Lokys juk turi galvą, o tai daug geriau. Čarlis žinos, ką daryti.
– Nėra taip paprasta, – tarė Greisė siurbčiodama labai karštą arbatą. – Lokys įsikalęs į galvą, kad negerai prašyti Čarlį protekcijos, jis jaustųsi kaip tampydamas už virvučių. Iš tiesų jis nenori apie tai net girdėti. Garbės žodis, Kite, nė kiek neperdedu.
– Suprantu.
– O, Kite, viliuosi, kad supranti!
Kietai sučiaupęs lūpas įėjo Čarlzas Berdemas.
– Bent palikai man raštelį, turbūt reikia būti už tai dėkingam, – tarė jis sėsdamasis prie stalo, bet valdingai atkišo į Greisę delną. – Ne, ne, tik ne arbatos, būk gera! Kaip jūs visi galite gerti tokį degutą ir dar vadinti jį arbata, niekaip nesuprantu.
– Vaje, vaje, – švelniai tarė Greisė. – Mes prastai nusiteikę, ar ne?
– Važiavai taksi, Kite? – paklausė jis. – Ar buvo taip būtina susitikti su seserimi tokiu metu?
– Iš tiesų taip, – atsakė Kitė kiek suerzinta jo nepasitenkinimo. – Lokys ką tik parvažiavo namo netekęs darbo. Perkinso nebėra. Vargšelis net atgulė į patalą.
Kaip ir reikėjo tikėtis, tai paveikė Čarlzą tartum pliaukštelėjimas per veidą; jis atrodė pasibaisėjęs, atgailaujantis, sutrikęs.
– O, Greise, aš labai atsiprašau! – Ir savo žmonai: – Atleisk, mano brangioji. Buvo bjauri diena, bet aš neturėjau teisės išlieti pyktį ant tavęs.
– Kalbėkim apie reikalą, Čarli, – tarė Kitė neklausydama atsiprašinėjimų. – Lokys labai užsispyręs ir atsisako prašyti tavęs darbo ar kokios nors pagalbos.
– Suprantu, – tarė Čarlzas, jis sakė tiesą. – Viskas, ką Lokys turi, yra pasiekta jo paties pastangomis ir atkakliu darbu. Jis labai didžiuojasi savo darbu, ir aš visada žavėjausi jo sėkme.
– Ir dar, Čarli, – Greisė turėjo eiti pasišviesdama žibintu iki telefono būdelės, kad paprašytų manęs atvažiuoti, ir aš nenorėčiau dar ir šito rūpesčio. Greisė turi turėti telefoną, – kalbėjo Kitė, – bet ne bendrą keliems abonentams.
– Greisė turės telefoną, ir ne bendrą keliems abonentams.
Kitė palinko į Greisę maldaudama akimis.
– Turėsi paaiškinti Lokiui, Greise, kad tai dėl tėčio ramybės. Be telefono tu su vaikais esi atskirta nuo šeimos.
– Taip, Kite, aš tai suprantu ir mielai sutinku. Jei tėtis nebūtų pastorius, Lokys jo klausytų, bet jis nekenčia religijos. Sako, kad visi karai kyla dėl skirtingo Dievo suvokimo, – tarė Greisė, jau imdama suprasti, kad jos dabartinės bėdos niekam daugiau taip nerūpės kaip jai pačiai.
– Dėl to ji pati ir kalta. Jei nebūtų buvusi nepataisoma švaistūnė, Lokys būtų pasitikęs nelaimę turėdamas banke tūkstantį svarų, gal net daugiau. Tu, Greise Olsen, pasakė ji sau, esi atsakinga už daugelį bėdų, ne vien už dabartinį savo vyro sukrėtimą.
– Taip, na ką gi, – tarė ji linksmai, – savo naujienas išpasakojau ir, regis, iki rytdienos, kai Lokys nubus, nelabai yra ką daugiau veikti. Ar pasimatysi su juo, Čarli?
– Žinoma, – šiltai atsakė jis. – Būsiu čia devintą. – Jis atsistojo. – Palauksiu tavęs automobilyje, Kite.
– Jis be galo apsidžiaugs, kai pasakysi jam apie vaikelį, – tarė šypsodamasi Greisė. – O dėl manęs, tai nemanyk, kad nesijaučiu kalta, – jei ne aš, mes turėtume pinigų banke.
Kitė apstulbusi spoksojo į ją. Atrodė, kad susidūrus su ta baisia nelaime dingo verksmingi Greisės nusiskundimai ir nuolatinis savęs gailėjimas. Anksčiau ji įsivaizdavo Greisės ateitį kaip kelią į kankinystę, bet jos sesuo neis tuo keliu.
– Gaila, kad ilgiau negalėjai dirbti slaugytoja, – tarė Kitė. – Turėtum daugiau galimybių susirasti darbo ir ne visą dieną.
Greisė nusišypsojo, papurtė galvą.
– Ne, tai man neskirta. Kai sutikau Lokį, jau žinojau, kaip pakryps mano gyvenimas. Būčiau nuėjusi keliais net ligi pačios Kinijos, kad tik būčiau su Lokiu. Mačiau, kaip tu ištisus mėnesius nesiryžai tekėti už Čarlio, bet aš nė kiek nedvejojau dėl Lokio. Kažkaip suvokiau savo likimą.
Geliantis pavydas tartum kario paleista strėlė pervėrė Kitei širdį – kodėl ta kvailutė, tuščiagalvė Greisė taip užtikrintai atpažino savo gyvenimo draugą, o ji, daug protingesnė, realistiškai žvelgianti į gyvenimą, buvo tokia akla dėl Čarlio? Ar tai reiškia, kad Greisės meilė Lokiui daug didesnė negu jos Čarliui? Čarlis tai iškart suprato. Kas jai yra, jeigu reikėjo tiek daug vargti, kol jos jausmai iškilo į paviršių?
