Medžio dirbiniui vien lakios vaizduotės nepakaks
Pagramančio regioniniame parke įsikūręs menininkas N. Alšauskas medžio drožyba susidomėjo dar vaikystėje, kai nė nenutuokė, kad ši veikla jam taps ir darbu, ir pomėgiu, ir poilsiu. Tačiau norint, kad drožyba taptų reikšminga gyvenimo dalimi, anot meistro, pirmiausia reikia ją suprasti, o vėliau kūrinį įsivaizduoti mintyse. „Vaikystėje norėjau piešti, bet nemokėjau. Buvo bendraamžių, kurie turėjo tą savybę, kai su nedideliu prisilietimu padarydavo gražų piešinį. Bandydavau ir aš, nes norėjau mokėti. Supratau, kad reikia pamatyti, nes tuomet automatiškai ir gaunasi. Jeigu nematai vienaip, tada turi pakeisti žiūrėjimo kampą... Visi dalykai slypi tavyje“, – aiškina N. Alšauskas. Dar pagalvojęs pridūrė, kad vien lakios vaizduotės negana. Norint įgyvendinti sugalvotą kūrinį, būtinas įkvėpimas ir nusiteikimas.
„Kiekvienam darbui ieškai priežasties, būsenos, kurią nori, kad žmogus, matydamas darbą, pajaustų ir tu pats jaustum. Emocijos persiduoda. Esu girdėjęs, kad žmonių atsiliepimai yra būtent ne regimi, o į tai, ką tu išjautei. Jeigu sudėtingesnis darbas... Dažnai sako, ką tu ten padarei, kad taip jaučiasi“, – pažymi medžio drožėjas.
Norint sukurti menišką kūrinį, anot N. Alšausko, svarbu gera nuotaika. Kaip jis pats sako, jeigu dirbu reiškiasi esu laimingas. „Jeigu aš dirbu, reiškiasi pas mane viduje viskas gerai. Jeigu esu labai nelaimingas ar su manimi kažkas darosi, tada aš nedirbu. Nelipu per save ir žinau, kad tai bus beprasmiškas darbas. Geriau pasivaikštau... Jeigu dirbu, pirmiausia stebiu, kaip aš esu nusiteikęs, tada viskas pasidaro lengva ir nuotaika gera“, – paaiškina meistras. Tiesa, anot jo, yra buvę ir prastesnių dienų, kai tiesiog privalai darbą atlikti nepaisant nusiteikimo.
Iššūkių susigalvoja pats
N. Alšauskas prisipažino, jog iššūkius dažnai susikuria pats, kuriuos įveikęs jaučiasi stipresnis kaip asmenybė. „Jei reikia kažką sudėtingo padaryti, tuomet ir bandau tai padaryti. Taip pat jeigu reikia sutelkti dėmesį darbui ar į laiką... Tos mažos pergalės pačiam prieš save patį. Tai augina kaip asmenybę. Jei sugalvoju pats sau, kad riekia kažką padaryti – išbandau tai, juk norisi. Aišku, nepamenu jokių rekordinių darbų ir suvestinių nedarau. Patirtis lieka visada viduje ir nemanau, kad ji kažkur prapuola, tad nereikia jos kažkur ir užrašyti“, – įžvalgomis dalijosi medžio drožėjas.
Šeimos nariai – didžiausi kritikai
Prie kūrinio sumanymo, anot menininko, neretai tenka padirbėti net kelias savaites. Pasak N. Alšausko, kiekvienas darbas yra skirtingas, su savo istorija ir reikšme, todėl reikalingos žinios. „Kai kuriuos dalykus įkvepia šeima. Kartais net būna, jog darbą darau ir toje srityje, kurioje nieko anksčiau nežinojau, tada esi priverstas pasidomėti istorija, padavimais... Kitą darbą pradedi daryti, kai dar nežinai, kaip viskas bus, vėliau jau būni sukaupęs kažkokį informacinį bagažą... Kai daug temų paimi, esi priverstas daug ką išmokti... Juk negali daryti nepagalvojęs, nepasiruošęs“, – sako N. Alšauskas, kurio šeimos nariai ne tik įkvėpėjai, bet ir didžiausi jo paties darbų kritikai.
6-erių ir 18 metų dukras bei 16-metį sūnų auginantis N. Alšauskas atvirauja, jog šeimos nariams jo darbas – kasdienybė. Pasak meistro, ši veikla labiau vyresnėlius žavėjo vaikystėje, o šiandien daugiau jie dalija patarimus ir pakritikuoja. „Būna pagal situaciją. Jeigu mažoji eina pro šalį paklausiu, ką matai. Dar žmoną pasikviečiu. Visi darbai kritikos sulaukia, bet gerai, kai kiti pasako, nes vienas savyje nugrimzdęs galiu kitaip matyti, o tada gali būti bėda“, – pasakoja N. Alšauskas. Pasak jo, vaikus ir nustebinti sudėtingiau, nes jie per keliolika metų matę pačių įvairiausių dirbinių, kurie kitiems būtų egzotiški. Vyras spėja, kad vaikams keisčiausia būtų, kad jų tėtis nieko nebedirbtų. Mat tuomet tikrai sunerimtų ar bent jau liktų nustebę. „Šeima palaiko mane, kad per daug neprisifantazuočiau. Aišku, aš sureaguoju į kritiką. Juk tai gerai, nes pašalinė akis, pastebėjimai iš šalies – naudingi. Tuomet reiškia dirba visa šeima“, – tvirtina menininkas.
Jaunimą norėtų išmokyti mąstyti kitaip
Išvydę didingą Gudlaukio ąžuolą, neretai kada turistai praeina pro N. Alšausko kiemą. Benzininio pjūklo garsas, anot meistro, kaskart privilioja svečius, kurie pasidomi jo darbu, technologijomis ir įrankiais. N. Alšauskas prisipažino, kad jis užsiima ne senąja drožyba, bet šiuolaikine. „Daugelis kolegų sako, kad gal aš net ne drožėjas, dirbu su pjūklu, taikau naujas technologijas. Neužsimerkiu prieš naujas technologijas, kodėl jų neišbandžius. Jie palengvina ir pagreitina patį procesą. Greičiau gali pasiekti ir pamatyti norimą rezultatą“, – prisipažįsta meistras.
N. Alšauskas pastebi, kad medžio drožyba vis labiau domisi ir jaunoji karta. Meistras tikisi, kad jaunimui jo darbai paliks įspūdį, o išsakyti žodžiai – išliks atmintyje. „Jaunoji karta domisi, bet kas liečia mokymą… Tai to dar reikėtų pasimokyti. Jaunimui tai užsirašymas į sąsiuvinį, o man – kalbėjimas. Bandymas liesti tokias temas, kad žmogus pradėtų mąstyti kitaip. Paskui visi tie dalykai, kai vaikui parodai, yra techniniai. Ne patys svarbiausi. Žinoma, juos irgi reikia išmokti, bet svarbu pakeisti supratimą. Mokytojas yra toks žmogus, kuris padeda mąstyti. Lyderis, kuris veda mus į kitokį mąstymą. Šiandien taip atrodo, gal rytoj mąstysiu kitaip, nes kasdien atrandu vis kažką naujo“, – atvirauja menininkas.
Prieš pradedant bet kokį darbą, anot N. Alšausko, reikia išgirsti vidinį balsą. „Bet koks darbas, kai tu labai giliniesi, prasideda nuo savo supratimo. Kartais viduj turime išsianalizuoti, kaip, kas mes esame, ką mes galime, ko mums reikia. Ne visada turime sutelkti dėmesį į išorę, bet reikia nepamiršti ir savęs“, – sako medžio drožėjas iš Gudlaukio kaimo.
-------
Pasaulinės lyderystės konferencijos (PLK) projekto #TyliLyderystė tikslas – dalintis įkvepiančiomis istorijomis, kurių herojai – retai visuomenei žinomi, tačiau savo kilniais darbais kitų gyvenimus keičiantys ir įkvepiantys tylūs lyderiai.