L. Mironova, nors ką tik atšventė savo 73-ąjį gimtadienį, ir dabar dar pasirodo ant podiumo.
Pasidomėjus gražiausių istorijoje moterų biografijomis, galima dažnai pastebėti, kad jos turėjo viską, išskyrus asmeninę laimę. Leka, paklausta, kodėl dabar neturi šeimos ir vaikų, papasakojo įdomią istoriją, kurios pagrindinis herojus - vyras iš Lietuvos.
Manekenė buvo ištekėjusi, vyras dirbo televizijos režisieriumi. Tačiau mirus tėvui ji apsisprendė visą savo gyvenimą paskirti sunkiai sergančiai motinai. Vyras, aišku, nenorėjo, kad Leka tiek daug laiko leistų su mama, bet ji pasirinko – susidėjo daiktus ir išvažiavo gyventi pas motiną.
"Vėliau patyriau nepaprastą meilę, vertą rašytojo plunksnos, - pasakoja Leka. - Viename madų festivalyje pamačiau nepaprasto grožio jaunuolį. Tai buvo lietuvis, vardu Antanas. Iš išvaizdos jis buvo panašus į kažką tarp Brado Pitto ir Sergejaus Jesenino.
Dirbo fotografu madų pasirodymuose ir nuolat mane fotografavo. Aš jo nepažinojau, bet visada jausdavau eidama podiumu, kad jis yra salėje.
Jei susitikdavo mūsų akys, sustodavau ir papozuodavau. Užkulisiuose mes negalėjome bendrauti, nes tai buvo griežtai draudžiama. Net pasibaigus madų festivaliui šio vaikino negalėjau pamiršti. Mane bandė supažindinti su kitais vyrais, bet niekas manęs nedomino, daugiau niekas man nebuvo reikalingas.
1970-aisiais vykome į komandiruotę Vilniuje, kur vėl susitikome ir tada susipažinome. Tik ne iš karto – aš maniau, kad jis labai panašus į tą švedą, kuris mane fotografavo (kažkodėl maniau, kad jis buvo švedas), o jis pamanė, kad aš labai panaši į prancūzų manekenę (jis taip pat neabejojo, kad aš užsienietė). Jam atvažiavus pas mane į Maskvą, žiūrėjome nuotraukas, ir jis labai nustebo: "Tai ten buvai tu?“.
Man tuo metu buvo 27-eri, jam - 19 metų.
Paskui jis išėjo į armiją, o kai grįžo, toliau tęsėsi mūsų fantastiškas romanas, trukęs dvejus metus. Jis buvo toks stiprus ir jautėm tokią didelę abipusę trauką, kad net seksas nebuvo reikalingas. Jis buvo kaip priedas prie viso kito. Tas jausmas pavirto tarsi į ligą. Jo mama su seserimi man pasakojo, kad jis nemėgdavo, kai prie jo kas nors liesdavosi, netgi jos, kai artimieji norėdavo jį apsikabinti, jis atstumdavo kaip laukinė katė, o su manimi jis virsdavo mielu kačiuku.
Išsiskyrėme mes dėl to, kad tuo metu Lietuvoje buvo labai paplitęs nacionalizmas. Papuolėme į tą bangą. Pažįstami iš Lietuvos modelių namų man pasakojo, kad su juo netgi buvo grasinama susidoroti, jei jis ir toliau bendraus "su ta ruse“.
"Jei ji pas tave atvažiuos, mes ją į kitą pasaulį nusiųsim, jei išvažiuosi su ja į Maskvą, tavo motinai ir seseriai ramybės nebus“, - grasindavo. Bet kokiu atveju, negalėjome kartu gyventi. Taip ir liko sulaužyti du likimai“.
Šiandien jo jau nebėra tarp gyvųjų - žuvo avarijoje. Kalbama, kad taip ir nevedė. Aš taip pat 40 metų nieko prie savęs neprisileidau. Niekas daugiau man nebuvo reikalingas.
O vaikai... Aš labai norėjau įsivaikinti, tačiau laikas praėjo, daugėjo sveikatos problemų. Jau norisi nusimesti visą gyvenimo naštą, užmigti kokiai dešimčiai metų, pailsėti, o paskui pabusti pasižiūrėti, kas pasaulyje pasikeitė...“
