Garsiausias R. Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ perleistas penktą kartą

Leidykla „Tyto alba“, nuo 1997 metų ir romano „Prarastų godų kvartetas“ oficialiai tapusi vienos ryškiausių pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio lietuvių prozos figūrų Ričardo Gavelio leidykla, šią savo misiją – Gavelio kūrinių leidyba ir sklaida – vykdo iki pat šių dienų, praėjus keturiolikai metų po rašytojo mirties.

2015-ųjų pavasarį „Tyto alba“ perleido vieną gyviausių ir pagaviausių Ričardo Gavelio romanų „Vilniaus džiazas“ (pirmąkart išleistas 1993 m.) ir netikėtai džiaziškai sinchronizavosi su prancūzakalbiu pasauliu, tuo pačiu metu pasitikusiu jo garsiausio romano „Vilniaus pokeris“ prancūziškąjį vertimą (vertė Margarita Le Borgne, išleido leidykla Monsieur Toussaint Louverture), literatūriniam pasauliui išmoningai leidėjo pristatomą taip: „Tai Dostojevskis. Tai Kafka ir Burroughsas. Tai Kundera. Tai spąstai.“

Lygiai prieš metus Paryžiuje, tarptautiniame literatūros festivalyje Nuit de la littérature, dalyvavusi ir Gavelio „Vilniaus pokerio“ vertimą į prancūzų kalbą paryžiečiams pristačiusi rašytojo kūrybos tyrinėtoja dr. Jūratė Čerškutė tikina, kad skaityti ir džiaugtis atgarsiais bei puikiais atsiliepimais prancūzų spaudoje (dalis jų pagaliau prieinama ir lietuviškai „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“) niekaip neprilygsta gyvam bendravimui su Gavelio skaitytojais – tam potyriui, kaip publika reaguoja į Gavelio tekstą, jo gyvenimo istoriją, kūrybinius kontekstus.

„Renginys, vykęs prestižiniame vadinamosios rimtosios literatūros knygyne, pritraukė tokią puikią publiką, kokios tikrai nesitikėjau, klausimai ir gyvos, įdomios diskusijos liudijo, kad Gavelio „Vilniaus pokerio“ pasaulis prancūzams yra išties patrauklus ir viliojantis. Žinoma, įdomiausia jiems – Gavelio kuriama dekonstruota sovietinė tikrovė, totalitarinės valdžios veikimo schemos ir būdai, detalios homo sovieticus ir homo lithuanicus charakteristikos. Ne kartą per susitikimus buvo užduotas klausimas, ar Gavelis už tokius atvirus tekstus nebuvo kalinamas arba persekiojamas?

Vyresnei publikai rūpimus klausimus apie sovietmetį, žydų, lenkų ir lietuvių santykius keitė jaunosios kartos domėjimasis pasakojimo forma ir ypač – intertekstais bei kultūriniais kontekstais. Maloniai stebino, kad nemaža dalis žmonių, atėjusių į susitikimus, jau buvo perskaitę prancūziškąjį romano vertimą, buvo ir tokių, kurie net lankėsi Vilniuje ir puikiai žinojo, kokias vietas aprašo Gavelis.“

2016-ųjų pavasarį, skaičiuojant dvidešimt šeštus metus nuo pirmosios „Vilniaus pokerio“ laidos ir romanui sulaukus sėkmės Prancūzijoje, „Tyto alba“ dar kartą į skaitytojų rankas atiduoda šį Ričardo Gavelio romaną (naujojo leidimo dailininkė – Ilona Kukenytė), neretai tituluojamą bene garsiausiu „į stalčių“ rašytu romanu (jis buvo sukurtas vėlyvuoju sovietmečiu, 1979–1987 m., o išleistas 1989 m., Lietuvai oficialiai tebepriklausant Sovietų Sąjungai.)

„Vilniaus pokeris“ – tai pirmasis romanas, išsiskiriantis unikalia ir detalia sovietmečio refleksija, konceptualiais ir ryškiais, kritiškai reflektuojamais nacionalinės tapatybės įvaizdžiais ir lietuvybės mitų nuvainikavimu. Tai buvo naujas ir visomis prasmėmis netikėtas romanas, o šiuolaikinės lietuvių literatūros istorijoje jis matytinas kaip savotiškas atskaitos taškas, su kuriuo ir siejama lietuvių literatūros iš-kaiminimo pradžia: atsitraukimas nuo agrarinės ir pasinėrimas į miesto kultūrą, nes šis Gavelio romanas – tai naujas nukarūnuoto Vilniaus įvaizdis, itin kūniškas Vilniaus mitas ir sykiu rašytojo žodinis paminklas jo jaunystės, taigi nebesančiam, Vilniui.

Pasak dr. Jūratės Čerškutės, „taikydamas sudėtingą japonų kūrėjų rašiomono (rashōmon) pasakojimo modelį, – sukurtą rašytojo Riūnosuke Akutagavos ir išplėtotą režisierius Akiros Kurosavos, – kurį sudaro skirtingos, neretai kardinaliai priešingos ir todėl prieštaringos to paties įvykio versijos, Gavelis parašė polifoninį romaną apie gyvenimą Vilniuje ir sovietinėje santvarkoje stagnaciniu aštuntuoju dešimtmečiu, valdant, kaip sako romano herojus, Lavonidui Brežnevui.

Romanas ryškina prieštaringą realybės daugialypiškumą, kurį pats Gavelis yra apibūdinęs formule „buvo ir taip, ir anaip, ir dar kitaip – visaip vienu metu, lygia greta“. Praėjus dvidešimt šešeriems metams po pirmosios laidos, galima konstatuoti, kad Gavelis sukūrė išties epochinį romaną, kuriuo ne tik atspindimi keliagubi – disonuojantys, naikinantys – išgyvenimo sovietinėje tikrovėje ir sovietiniame Vilniuje modusai, bet ir pateikiama dėmesinga ir kruopšti to laiko ir nesenos praeities analizė, sąmoningai vengianti bet kokios nostalgijos ar sentimentų, kiaurai skrodžianti ir sykiu atverianti iki tol lietuvių prozoje nebūtus sodrius kūno, miesto, erotikos ir mirties vaizdinius.“

1989 metais lapkričio mėnesį, leidyklai „Vaga“ išleidus Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“, netrukus pasirodžiusiame interviu su rašytoju jis buvo pavadintas „literatūrine bomba“ ir tapo vienu pirmųjų Atgimimo laikų lietuvių prozos bestselerių, kurio 50 000 egz. tiražas po gero pusmečio buvo papildytas antrojo leidimo „injekcija” – 35 000 egz. Tais pirmaisiais „Vilniaus pokerio“ skaitymo metais, stebėdamas, kaip po dešimtmečio prisipažins ant trečiojo (jau „Tyto albos” leisto) „Vilniaus pokerio“ leidimo viršelio, „tamsybininkų ir davatkų siautulį“, Gavelis kaip atsaką jam parašė tekstą „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris“.

Jame pateiktos romano skaitymo instrukcijos galioja ir visiems skaitysiantiems vėlesnius „Vilniaus pokerio“ leidimus: 2000-ųjų, 2010-ųjų, 2016-ųjų, tarp jų įsiterpia ir romano vertimai, iš kurių svarbiausi – 2009 m. angliškas (vertė Elizabeth Novickas) ir 2015 m. prancūziškas (vertė Margarita Le Borgne).

Vadinamojoje „Vilniaus pokerio“ skaitymo instrukcijoje Gavelis ne kartą pabrėžia svarbiausią dalyką: „Vilniaus romanas tegali būti painus ir nevienaprasmis pokeris. Prie pokerio stalo tegali spėlioti, rizikuoti ir apgaudinėti kitus žaidėjus. Bet neįmanoma žinoti, kokios yra kitų kortos.”