Pantalonai su pūkeliu
Trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje žvelgiant į kelnaites ir marškinėlius Sovietų Sąjungos piliečiams siuvusių fabrikų tiektą masinę produkciją gali susidaryti įspūdis, kad darbo liaudis, ilgus metus aprūpinusi aristokratiją prašmatniais peniuarais ir šilkinėmis kojinėmis, akies mirksniu pamiršo, kaip sukurti ką nors bent sąlyginai padoraus.
Klaikūs, beformiai, kelius siekiantys pantalonai, ypač populiarūs tarp turtingų formų damų, padidindavo jų apimtis iki monumentalių matmenų. Atrodė tie gaminiai taip, tarsi būtų iškirpti iš dviejų pusantro metro ilgio ir pločio kvadratų, kuriuos susiuvus, viršuje ir apačioje telikdavo įverti gumas.
Legendiniai pantalonai buvo siuvami iš bajaus – storo, minkšto, pūkuoto medvilninio audinio. Jie anaiptol nepriglusdavo prie klubų, o tiesiog styrojo išsipūtę. Pačios populiariausios šio drabužio spalvos – blankiai melsva ir purvinai pilka.
Žiemą su tokiomis kelnėmis buvo šilta, tačiau jų vaizdelis – baisiai neseksualus. Eiti jais apsimovus į pasimatymą išdrįsdavo nedaugelis. Ypač jais bjaurėjosi jautrios, meniškos prigimties asmenybės. Vyrai neretai apskritai vengdavo skirti žiemą pasimatymų ir tik iš baimės, kad intymumo akimirką teks išvysti tuos pasibaisėtinus pantalonus.
Kelnaitės-parašiutai
Vasarinės moteriškos ir vaikiškos kelnaitės niekuo nesiskyrė nuo vyriškų – šeimyninių (būtent taip jos ir buvo vadinamos), tik ties klubais į jas buvo įveriamos gumos. Galutinis rezultatas – išskirtinai antiseksualus drabužis, ypač primenantis pusiau išsiskleidusį parašiutą. Trečiajame ir ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmečiuose kaip tik su tokiomis kelnaitėmis didžiųjų miestų gatvėmis pražygiuodavo ištisos kolonos sporto pirmūnų.
Tokia, atsiprašant, paprastumu dvelkianti tendencija radosi sovietų valstybėje ne iš niekur. Pats Josifas Stalinas mūvėjo panašias kareiviškas apatines kelnes – vadinamuosius kalisonus. Apie kokias nors įmantrybes jis nė galvote negalvojo, tad ir tautos taip elgtis, švelniai tariant, neskatino. Po „vado“ mirties paaiškėjo, kad jo garderobe nėra nė vienų padorių apatinių, su kuriais, laikantis seno rusiško papročio, reikėjo palaidoti velionį.
Iš buržuazijos perimti poniški įpročiai
Kol J. Stalinas buvo gyvas, daugelis buvo linkę mėgdžioti asketišką jo aprangos stilių. Beveik visi politinio biuro nariai dėvėjo tokius pat nudrengtus frenčius (uniforminius švarkus) ir ypač paprastus apatinius. Visgi net šioje elgetiškai besirengiančių žmonių minioje buvo keletas išimčių. Viena iš jų – liaudies komisaras Levas Mechlisas.
Visi bijojo šio ypač santūraus, šaltakraujo žmogaus. Iš pažiūros jis kuo puikiausiai susiliejo su J. Stalino pakalikų minia. Tačiau karinė L. Mechliso uniforma slėpė plonas, delikačias, šviežios lašišos spalvos apatines kelnes. Etiketės nuo jų buvo apdairiai nukarpytos.
Atsižvelgiant į tai, kad Sovietų Sąjungoje tokios kokybės apatinių nesiuvo absoliučiai joks fabrikas, galima daryti pagrįstą išvadą, kad tos kelnės L. Mechlisui buvo atgabentos iš užsienio.
Importinius, ypač, prancūziškus, šilkinius apatinius tiesiog dievino kai kurios liaudies komisarų žmonos. Šia silpnybe garsėjo kad ir maršalo Michailo Tuchačevskio sutuoktinė. Nina Jevgenjevna buvo išskirtinė gražuolė, todėl savaime suprantama, kad tokia ryški, efektinga ir ypač seksuali dama negalėjo dėvėti klaikių sovietinių apatinių iš satino arba bajaus.
Naudodamasi vyro padėtimi peniuarus ir kelnaites Nina Tichačevskaja užsisakinėdavo iš paties Paryžiaus. Tai, aišku, buvo prabangūs ir itin seksualūs drabužėliai, pasiūti iš natūralaus šilko. Tiksliai sukirpti, rankomis siuvinėti ir atlaso juostelėmis papuošti apatiniai šaukte šaukė apie sotų ir orų gyvenimą už tėvynės ribų.
1937-aisiais Nina Jevgenjevna buvo areštuota. Vykdama į kalėjimą ji tepasiėmė nedidelį lagaminėlį, į kurį susidėjo prabangius naktinius, mezginiuotą apatinuką ir neįtikėtino grožio šilkines kelnaites. Taigi, su tokiu bagažu N. Tuchačevskaja atsidūrė už grotų, šventai tikėdama, kad viskas, kas vyko su jos šeima, tebuvo absurdiška klaida.
Jau kitą dieną lagaminėlis su tuo pačiu turiniu buvo perduotas Ninos Jevgenjevnos artimiesiems. Ilgą tardymą iškentusi moteris buvo išsiųsta į Butyrkų kalėjimą, o vėliau ištremta į Astrachanę. 1941-aisiais N. Tuchačevskaja buvo sušaudyta. Garsusis jos lagaminėlis su nėriniuotais prancūziškais apatiniais per stebuklą niekur nedingo. Dabar jis saugomas teatro dailininkės Viktorijos Sevriukovos kolekcijoje (Maskvoje).
Savadarbės liemenėlės
Įsigyti bent kiek padorias kelnaites sovietmečiu buvo ypač sudėtinga, tačiau liemenėlių pasiūla buvo tiesiog katastrofiška. Tarybiniai fabrikai gamino dviejų tipų liemenėles – su siūlėmis ir be jų. Siuvamos jos buvo iš įprasto satino, kuris visiškai nesitampė, todėl nepriglusdavo prie kūno. Petnešėlės nebuvo reguliuojamos, todėl prireikus moterys pačios turėdavo jas pasitrumpinti.
Tokios liemenėlės buvo baisiai nepatogios, tačiau trikotažiniai gaminiai su kaušeliais tarybiniams fabrikams buvo neįveikiamas iššūkis. Beje, ir tų satininių liemenėlių pasiūla nebuvo pakankama. Tais laikais leidžiamuose moteriškuose žurnaluose, pvz., „Rabotnica“, moterims buvo siūloma pačioms siūdintis apatinius pagal pridedamas iškarpas.
Penktajame ir šeštajame praeito amžiaus dešimtmečiuose reta moteris nemokėjo pasisiūti liemenėlės. Siuvimo mašiną tai jau tikrai turėjo kiekviena.
Tarptautinis konfūzas
Nepaisant visų sovietmečio pramonės pastangų pasivyti ir pralenkti „supuvusius Vakarus“, varžytis su importine produkcija vietiniams gaminiams buvo akivaizdžiai per sunku. Didžiausiu tėvyninių tekstilės gamintojų pasiekimu tapo vadinamosios gracijos. Tai buvo vientisas liemenėlės, korseto ir kelnaičių derinys iš ypač tvirto atlaso arba satino. Šie drabužiai buvo siuvami tik ateljė ir kainavo milžiniškus tuo metu pinigus – 35 rublius.
Moters kūną gracija suverždavo taip, kad būdavo sunku kvėpuoti, tačiau nereta dama vis tiek svajojo įsigyti tokius apatinius.
Pirmas garsus skandalas, susijęs su sovietiniais apatiniais, įvyko po žinomo prancūzų šansonų atlikėjo Yveso Montando gastrolių Maskvoje. Namo šis publikos numylėtinis parsigabeno keletą ypač iškalbingų sovietinių kelnaičių ir liemenėlių egzempliorių. Atvykęs į Paryžių Y. Montandas surengė šių apatinių parodą. Šitokią gėdą užtraukusį dainininką sovietų valdžia ketino paskelbti persona non grata.
Manekenių spindesys ir skurdas
Gėdingi pantalonai, pačių susimeistrautos satininės liemenėlės ir it žnyplėmis suspaudžiančios gracijos... Štai kaip teko rengtis Sovietų Sąjungos moterims – ne tik eilinėms pilietėms, bet ir kino žvaigždėms bei pirmosioms manekenėms. Sykį ir vėl dėl apatinių vos neįsiplieskė dar vienas tarptautinis skandalas.
1967-aisiais Maskvoje vyko Tarptautinis mados festivalis. Į jį suvažiavo manekenės ir dizaineriai kone iš viso pasaulio. Sovietų Sąjungos sostinėje apsilankė grupės puikiai pasirengusių prancūzų, italų ir amerikiečių. Štai tada rusų manekenės ir ėmė piktintis, kad neturi padoriai atrodančių apatinių.
Su apatiniais, kuriuos vilkėjo sovietinės manekenės, pasirodyti užsienietėms užkulisiuose buvo tiesiog neįmanoma. Pastarosios būtų patyrusios tikrą šoką, o tada ir vėl būtų kilęs skandalas. Dėl šios priežasties, vykdant Maskvos mados namų vadovių prašymą, buvo atidarytas specialus Centrinės universalinės parduotuvės skyrius, kuriame visada buvo galima įsigyti įvairių deficitinių prekių.
Tąkart merginoms buvo nemokamai parūpinta tinkamų apatinių ir tarptautinio skandalo pavyko išvengti.
Visgi daugelis Sovietų Sąjungoje gyvenusių moterų sugebėdavo išsiversti su įprastu parduotuvių asortimentu. Tik devintajame dešimtmetyje, po „Perestroikos“, į šalį ėmė plūsti importinių prekių srautai ir moterys pagaliau galėjo numalšinti ilgus metus kankinusį apatinio trikotažo alkį.