„Dabar mąstau visiškai racionaliai – kaip bet kuris mokslininkas. Nepasakyčiau, kad dėl to džiaugiuosi, kaip džiaugiasi kiekvienas, kas pasveiksta po ligos. Racionalus mąstymas riboja žmogaus supratimą apie jo ryšį su kosmosu“, – autobiografinėje knygoje rašė didis matematikas ir nuostabus žmogus Johnas Nashas.
Griežto auklėjimo protestantų šeimoje užaugęs J. Nashas nuo vaikystės nemėgo matematikos. Deja, ją vis tiek reikėjo mokytis, nes Jungtinėse Valstijose 4-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje ši disciplina buvo dėstoma mokyklose. Su mokytoju ypač nepasisekė: matematikos pamokos buvo nuobodžios ir, atrodytų, begalinės, todėl berniukas noriai užsiimdavo bet kuo, kad tik netektų spręsti atgrasių užduočių.
Sulaukus 14-os viskas iš esmės pasikeitė. Kaip tik tada J. Nashui į rankas pakliuvo nuostabi knyga, garbingai stojusi į tikrojo mokytojo vietą. Tai buvo populiarioji Erico Temple‘o Bello „Men of Mathematics“ (Matematikos kūrėjai). Biografinių esė rinkinys ypatingai sužavėjo ir sudomino jaunąjį J. Nashą. Po daugelio metų mokslininkas rašė: „Perskaitęs tą knygą, aš pats, be niekieno pagalbos, sugebėjau įrodyti Fermat mažąją teoremą.“
Tokia tad buvo garsaus mokslininko kelio pradžia. Visgi pirmiausiai talentingas jaunuolis išklausė chemijos ir ekonomikos kursus tuometiniame Carnegie technologijų institute: tiktai tada suprato, kad tikrasis jo pašaukimas – tikslieji mokslai. Į Prinstono universitetą būsimas studentas atvyko su trumpiausia pasaulyje rekomendacija. „Jis – matematikos genijus“, – buvo parašęs instituto dėstytojas.
Kad ir neįtikėtina, tačiau būdamas vos dvidešimties J. Nashas susidomėjo ir sukūrė tą medžiagą, už kurią vėliau gavo Nobelio premiją, tik tai įvyko po 45-erių metų. Labiausiai jaunąjį mokslininką sudominusi tema – lošimų teorija – gana neįprasta matematikos šaka, kurią po dešimtmečio buvo pradėta aktyviai taikyti kuo įvairiausiose srityse, ypač – ekonomikoje.
6-asis praeito amžiaus dešimtmetis J. Nashui buvo ypač vaisingas. Jis pateikė nemažai tais laikais revoliuciniais laikytų darbų, ištyrė nekoalicinės pusiausvyros galimybę ne nulinės sumos lošimuose. Jo aprašytas principas dabar vadinamas Nasho pusiausvyra.
1957-aisiais trisdešimtmetis mokslininkas vedė išskirtinio grožio studentę Alicią Larde. 1958-ųjų liepą žurnale „Fortune“ J. Nashas buvo pavadintas naujosios matematikos žvaigžde, o žmona laimingam sutuoktiniui pranešė, kad laukiasi.
Nepaisant puikiausiai susiklosčiusio asmeninio gyvenimo ir svaiginančių karjeros perspektyvų, J. Nashą ištiko bėda, baisesnės už kurią mokslininkas nė negalėtų įsivaizduoti. Tarsi ankančiam dailininkui regą, J. Nashui vis sunkiau pavykdavo suvaldyti pagrindinį savo darbo įrankį – gebėjimą objektyviai vertinti realybę.
Pradinėmis stadijomis paranoidinės šizofrenijos simptomų atpažinti nepavyko, ir tai suprantama – juk mokslininkai – keistos asmenybės: dažnam būdingas išsiblaškymas, staigi nuotaikų kaita, neįprastos mintys. Pastebėjusi, kad vyras nuolatos kažko bijo, kalba apie save trečiuoju asmeniu ir siuntinėja paštu nesuprantamus laiškus, iš pradžių Alicia mėgino nuslėpti tai nuo aplinkinių. Deja, liga progresavo ir jau po poros metų J. Nashas neteko darbo Masačusetso technologijų institute.
Kitados laimingos šeimynėlės laukė sukrėtimų kupini metai: priverstinis gydymas, nesėkmingas bandymas pabėgti į Europą ir išsireikalauti pabėgėlio statuso, deportacija į Jungtines Valstijas, dar vienas gydymas klinikoje, vėl bėgimas ir keli metai už vandenyno. Tuo etapu Alicia apsisprendė skirtis, nes mažametį vaiką, šiaip ar taip, augino ir auklėjo viena.
Galima tik pasidžiaugti, kad J. Nasho gyvenimo istorija tapo ne vien ryžtingos žmogaus kovos su fizine negalia pavyzdžiu: joje radosi vietos ir tikrai, nuoširdžiai draugystei bei ištikimybei.
Jaunystėje J. Nashą pažinoję žmonės ištiesė pagalbos ranką genialiam matematikui, prieš porą metų kankinusiam juos beprotiškais telefoniniais pokalbiais ir samprotavimais numerologijos tema. J. Nashui buvo rastas darbas universitete. Draugai pasirūpino, kad jis susitiktų su geriausiu psichiatru, skyrusiu neuroleptikų.
8-asis praeito amžiaus dešimtmetis tapo nedidelio atokvėpio laikotarpiu. Gydymas vaistais pasiteisino ir J. Nashas vėl pradėjo bendrauti su šeima. Netrukus sugrįžo Alicia, be paliovos priekaištavusi sau už tai, kad paliko sergantį vyrą. Kaip teigė jo pažįstami, jei ne ta moteris, garsusis matematikas galų gale būtų pavirtęs į tikrą valkatą. Tačiau tada buvo akivaizdu, kad padedamas šiuolaikinės medicinos J. Nashas sugebės susitvarkyti gyvenimą.
Prinstono universiteto studentams tais metais teko priprasti prie puspročio keistuolio, gavusio Fantomo pravardę. Garsusis matematikas kasdien ateidavo į alma mater, vaikštinėdavo pastato koridoriais, prirašydavo ant lentų vien jam suprantamų formulių. Jis nesielgė agresyviai, bet tai, kuo tuo metu užsiėmė, vargu ar galima pavadinti moksliniais tyrinėjimais.
Mokslininką nuolatos lankydavo labai paprasta, tačiau siaubinga mintis: jis suvokė, kad psichotropiniai vaistai padėjo sukovoti su šizofrenija, tačiau aiškiai trikdė mąstymą. Bendrauti su žmonėmis J. Nashas galėjo palyginti sėkmingai, bet dirbti – ne. Šitai supratęs, matematikas priėmė išskirtinai drąsų sprendimą – atsisakė vaistų ir pasiliko akis į akį su savo negalia.
Praėjus keliems gyvenimo be vaistų metams, iš pažiūros beviltiškas ligonis pademonstravo tikrą stebuklą – sugebėjo įveikti ypač erzindavusias klausos haliucinacijas: išmoko likti joms kurčias, nekreipti į jas dėmesio. Galop J. Nashui pavyko realų pasaulį atskirti nuo išgalvoto ir grįžti prie darbo. Sveikos psichikos žmonės veikiausiai nepajėgūs iki galo suprasti, kokias reikėjo dėti pastangas ir koks didžiulis turėjo būti troškimas gyventi ir dirbti, kad vidinė kova išvirstų į žygdarbį.
Mokslininkas vėl grįžo į Prinstoną ir tęsė matematiko karjerą. 1994 m. spalio 11 d. J. Nashui buvo įteikta Nobelio premija už laimėjimus ekonomikos srityje – už pusiausvyros analizę nekoalicinių lošimų teorijoje. 2015 metais šį apdovanojimą papildė dar viena, aukščiausių pasiekimų matematikos srityje pripažinimą reiškianti Abelio premija. Kai tai nutiko, J. Nashas tapo pirmuoju žmogumi pasaulyje, pelniusiu šiuos du aukščiausius apdovanojimus.
2001-aisiais, praėjus 38-eriems metams po skyrybų, J. Nashas ir Alicia vėl susituokė.
Užvis nuostabiausia tai, kad būdamas labai ypatingos būklės, reikalavusios nuolatinės savikontrolės, J. Nashas iki pat gyvenimo galo sėkmingai skaitė paskaitas studentams ir kolegoms. Tiesa, kadangi buvo skirtingas sąmonės būsenas pažinojęs žmogus, ilgainiui jis pamėgo kosmologijos temą.
J. Nashas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurio garbei, jam dar gyvam esant, buvo skiriami kūriniai – ne paminklai iš akmens ir bronzos, o literatūros ir kinematografijos darbai.
1998 metais pasirodė biografinė knyga „A Beautiful Mind“ (Nuostabus protas). Jos autorė – talentinga žurnalistė, Kolumbijos universiteto profesorė Silvia Nasar. Už knygą jai buvo įteikta prestižinė Pulitzerio premija.
2001 metais pagal literatūros kūrinį pastatytas to paties pavadinimo filmas pelnė keturias „Oskaro“ statulėles. Genealų matematiką kino juostoje įkūnijo aktorius Russellas Crowe. Nors, pasak knygos autorės, filmo kūrėjai ir ne visada vadovavosi biografiniais faktais, tikrąją J. Nasho gyvenimo esmę jie atskleidė tinkamai.
Johnas ir Alicia Nashai mirė 2015 m. gegužės 23 d. per tragišką atsitikimą – automobilio avariją. Ją sukėlęs vairuotojas atsipirko keliais įbrėžimais, o sutuoktiniai mirė įvykio vietoje. Galima, aišku, sakyti, kad įvyko katastrofa, tačiau, turint omeny garbų Nashų amžių (J. Nashui tada jau buvo 87-eri, o Aliciai – 83-eji metai), užbaigti pasakojimą norisi kitaip, pvz., „gyveno ilgai ir laimingai ir mirė tą pačią dieną“.